Moterų moksle daugėja, tačiau situacija keičiasi pamažu, teigia fizikė Lina Grinevičiūtė. „Pirmiausia turbūt reikėtų sugriauti mokyklose esančius mitus, kad tikslieji mokslai labiau skirti vaikinams. O pasakymas, kad loginis mąstymas – tik vyriškas bruožas, yra didžiausia nesąmonė“, – įsitikinusi mokslininkė.
Jaunesnioji Fizinių ir technologijos mokslų centro (FTMC) mokslo darbuotoja L. Grinevičiūtė prisipažįsta, kad mokslu susidomėjo ne iškart. Tačiau pasukti mokslo keliu buvo vienas geriausių sprendimų jos gyvenime.
Visai neseniai L. Grinevičiūtės ir kolegų pavardės papuošė prestižinio „Physica Status Solidi A“ žurnalo viršelį. Tai – didžiulis pasiekimas, bet L. Grinevičiūtė jį vertina kukliai. Apie neeilinius pasiekimus, smalsumą, atvedusį į mokslininkės karjerą, ir lazerių technologijas Lietuvoje pasikalbėjome su jaunąja mokslininke.
Jūsų ir kolegų straipsnis praėjusį gruodį papuošė prestižinio žurnalo „Physica Status Solidi A“ viršelį. Ar sunku mokslininkui ten patekti?
Na, sunku pasakyti. Jei žurnalo redaktoriai priima straipsnį spausdinti ir jei tame darbe yra akį traukiančių iliustracijų, tada tikimybė patekti ant viršelio yra didesnė. Tam, kad patektų ant viršelio, darbas turi turėti kažką tokio, kas vizualiai sudomintų skaitytojus, pirmiausia – redaktorius.
Su kuo buvo susijęs Jūsų tyrimas, kurį redaktoriai atrinko?
FTMC Optinių dangų laboratorijoje, kurioje šiuo metu dirbu, moksliniai tyrimai daugiausia skirti naujiems optiniams elementams kurti ar jau esamiems tobulinti.
Dideles ir galingas lazerines sistemas sudaro daugybė optinių elementų, pvz., dielektriniai veidrodžiai, poliarizatoriai, įvairūs šviesos filtrai ir t. t. Visi jie sistemoje dirba tarsi viena nenutrūkstama grandinė. Jei bent vienas iš tų elementų bus pažeistas lazerio spinduliuotės, visas sistemos darbas nutrūks.
Mūsų tikslas yra tobulinti esamus optinius komponentus ar netgi kurti naujus, pasižyminčius naujomis savybėmis, kad būtų galima pagaminti dar galingesnius ar įvairesnius lazerius. Vieni iš tokių elementų – fazinės plokštelės (optinis elementas, skirtas lazerio pluošto savybėms, t. y. poliarizacijai, keisti).
Šiuo metu jos gaminamos iš natūralia optine anizotropija pasižyminčių kristalų, polimerų, skystųjų kristalų ir kitų anizotropinių sluoksnių. Dauguma šių elementų yra neilgaamžiai, trapūs, jautrūs aplinkos poveikiui ar sudėtingai pagaminami.
Mūsų pasiūlyta nanoskulptūrinių dangų formavimo technologija leidžia šį elementą pagaminti tiesiog kaip dangą. Atlikdami tyrimus pademonstravome, kad tokia danga gali būti itin skaidri, pagaminta tik iš silicio dioksido – vienos iš atspariausių lazeriams medžiagų, tad atsparumu ji pranoksta visus iki šiol žinomus tokius elementus. Taip pat kadangi tai yra tiesiog danga, kuri gali būti suformuojama ant bet kokių paviršių, ji puikiai tinka ne tik galingoms lazerinėms sistemoms, bet ir mažiems mikrolazeriams.
Papasakokite apie savo tyrimų sritis. Prie ko dabar dirbate?
Mano pagrindinė tyrimų sritis yra nanoskulptūrinės plonos dangos, gaminamos fizinio garų nusodinimo kampu technologija. Jos ypatingos tuo, kad galime keisti jų vidinę struktūrą nanometriniame (galima sakyti, atominiame) lygmenyje. Tai leidžia išgauti naujas medžiagų savybes, kurių standartinėmis technologijomis išgauti negalima.
Manipuliavimas medžiagos vidine struktūra leidžia kurti naujus optinius elementus ar pagerinti esamus, padaryti juos atsparesnius lazeriniams taikymams.
Tad visų mano tyrimų tikslas yra naujų optinių elementų kūrimas tokių dangų pagrindu, jų integravimas į naujas, galingas lazerines sistemas ar mikrolazerius.
Kadangi moterų moksle tikrai nedaug, privalau paklausti, ar pastebite, kad jūsų – mažuma?
Tikrai pastebiu, kad nedaug. Gal jų būna šiek tiek daugiau chemijos ar biologijos moksluose, bet tarp fizikų mokslininkų moterų yra ypač mažai. Bet taip pat pastebiu, kad situacija po truputį keičiasi.
Tarp fizikos studentų daugėja merginų ir joms visur sekasi taip pat gerai, kaip ir vaikinams. O iš tikrųjų, juk tai priklauso nuo paties žmogaus. Tiek merginos, tiek vaikinai gali būti lygiai tokie patys geri mokslininkai, jei tik norės.
Ko reikėtų, kad situacija bent kiek pasikeistų?
Pirmiausia turbūt reikėtų sugriauti mokyklose esančius mitus, kad tikslieji mokslai labiau skirti vaikinams. O tai, kad loginis mąstymas – tik vyriškas bruožas, yra didžiausia nesąmonė (šypsosi).
Šie mitai prasideda ne tik nuo mokyklos, bet ir nuo tėvų bei senelių. Visos mūsų visuomenės požiūris turi pasikeisti. Nereikia įkalti nuo mažens vaikams, kad šokiai skirti mergaitėms, o fizika – berniukams. Turime visas galimybes daryti tai, ką kiekvienas norime, jei tik nestabdo visuomenėje nusistovėjęs požiūris.
Kas jus privertė susidomėti mokslu? Kodėl pasirinkote būtent lazerines technologijas?
Vėlgi ne visai standartiška situacija. Niekada nesvajojau būti nei fizike, nei apskritai mokslininke. Paskutiniais mokyklos metais sukau galvą, kuo užsiimti ateityje. Tuo metu viskas, atrodo, sekėsi gerai – tiek mokslai, tiek sportas ar kita užklasinė veikla.
Dalyvaudavau, o paskui ir dirbdavau įvairiose vasaros stovyklose, kurios su mokslu neturi nieko bendra. Bet kadangi taip ir neapsisprendžiau, ką tikrai noriu daryti, tiesiog nusprendžiau stoti į KTU taikomąją fiziką. Juk fizika apima viską.
Pagalvojau, jei gerai mokėsiu fiziką, vėliau galėsiu rinktis bet kurią technologinę ar inžinerinę kryptį, o jei vis dėlto nepatiks, tai pasistengsiu pabaigti bakalauro studijas ir tada pasuksiu kitu keliu. Bet kuriuo atveju mačiau vien tik pliusus. Tai, manau, buvo vienas iš geriausių mano gyvenimo sprendimų. O mokslu susidomėjau turbūt rengdama savo bakalauro darbą. Jo metu dariau hologramas – tokias, kurios naudojamos ant banko kortelių ar pinigų banknotų apsaugai nuo padirbinėjimo.
Niekada nesusimąstydavau, kaip jos padaromos ar iš kur tas spalvų žėrėjimas atvaizde. Turbūt tai sužadino tą vaikišką smalsumą, norą sužinoti kuo daugiau. Todėl nusprendžiau tęsti studijas. Tačiau nepasilikau toje pačioje vietoje, nes, atrodo, dar nebuvau tikra, kad ta kryptis yra būtent man. Pora pusmečių vis bandžiau pasidarbuoti prie skirtingos tematikos tyrimų, kol galiausiai perėjau į FTMC.
Čia jau buvo mano ketvirtoji tematika – optinės dangos. O kadangi jos tokios reikalingos ir lazerių kūrėjams, tai ir mano moksliniai tyrimai krypsta ta linkme, kaip pagerinti ir sukurti naujus, geresnius elementus. Be to, Lietuvoje atmosfera tarp lazerių kūrėjų yra labai gera ir maloni, tiesiog įtraukia.
Štai Lietuvos mokslininkų darbai puošia žurnalų viršelius, tačiau apie jų nuveiktus milžiniškus darbus visuomenė mažai žino. Kaip manote, ar tai problema?
Sunku pasakyti, ar tai galima pavadinti problema. Tai, ko žmonės nežino, tiesiog nedaro jokios įtakos visuomenei ar jos tobulėjimui. Jei patys žmonės labiau domėtųsi, būtų lengvai ir paprastai pateikta informacija, ką daro šių laikų mokslininkai, leistų tobulėti ir visai visuomenei.
Juk žmonėms, kurie nesusiję su mokslu, daug paprasčiau po darbo klausyti apie įvairius sporto pasiekimus nei bandyti įsigilinti, ką čia tie mokslininkai vėl sukūrė naujo ir dar vadina visokiais nesuprantamais žodžiais.
Iš dalies galbūt turėtų ir patys mokslininkai labiau pasistengti prisidėti prie visuomenės švietimo, intelektualių žinių skleidimo. Kiekvienas mokslininkas turi sugebėti visiems paaiškinti, ką jis daro ir kam to reikia. O galbūt reikėtų pagalvoti apie kokios nors studijų programos sukūrimą, pavyzdžiui, „mokslo žurnalistika“. Galbūt ją baigusieji sugebėtų tarpininkauti tarp mokslo žmonių ir visuomenės.
Kalbino Goda Raibytė