Šiuo metu daug diskusijų kelia neva bankrutuojančios savivaldybės. Jų likimas lyginamas su Graikijos, o gyventojams neramu, kas gi jų laukia.
Neringos savivaldybė kaip pavyzdys nėra visai tinkamas, nes ji yra išskirtinė dėl savo geografinės padėties, ekonominių galimybių ir tuo, kad teismo sprendimu yra įpareigota sumokėti milijoninę sumą verslininkams už neteisėtai nugriautus pastatus. Tad Neringa negali būti tas standartinis pavyzdys, kuriuo remiantis būtų galima nagrinėti savivaldybių situaciją apskritai.
Iki Graikijos Lietuvos savivaldybėms yra toli. Iš principo mūsų savivaldybės bankrutuoti negali. Jos gali tapti nemokios, ir tai sukeltų tam tikrų problemų įstaigoms ir įmonėms, kurios dirba kartu su savivaldybėmis. Tačiau pačios savivaldybės bankrutuoti negali, negąsdinkime žmonių! Iš esmės savivaldybių tvarkingi finansai yra labai svarbu. Įmonės ar įstaigos, iš kurių perka paslaugas ir su kuriomis neatsiskaito savivaldybė, bankrutuoti gali greitai. Savivaldybė įsipareigojimus turi pasverti taip, kad nuo jos priklausančios įstaigos ar įmonės nepatirtų finansinių sunkumų. Kalbant apie visas Lietuvos savivaldybes, mano manymu, yra kelios sisteminės problemos.
Pirma, tikros savivaldos Lietuvoje praktiškai nėra. Jeigu pažiūrėsime į tradicinių, vidutinių savivaldybių biudžetų struktūrą, tai maždaug 90–95 proc. sudaro vadinamosios valstybės deleguotos funkcijos ir išlaidos toms funkcijoms finansuoti – švietimas, socialinės išmokos ir kt. Savarankiškų lėšų, kuriomis galėtų disponuoti, savivaldybės turi labai nedaug.
Antra, savivaldybės praktiškai neturi jokių galimybių didinti savo pajamas iš įvairiausių rinkliavų. Šiuo atveju laisvės savivaldybės turi taip pat labai nedaug. Yra nekilnojamojo turto, žemės mokestis, kuriuos šiek tiek reguliuoja savivaldybė, bet mažose ar vidutinėse savivaldybėse tai nesudaro ypatingos reikšmės, nes to turto vertė nedidelė, tad ir pajamos iš jo nedidelės.
Ir trečias dalykas – Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų lėšos ir investicijos, kurios pasiekia savivaldybes. Tiems projektams, kurie finansuojami iš ES lėšų, savivaldybės turi taip pat rasti lėšų ir prisidėti. Viena vertus, tos prieinamos lėšos labai masina savivaldybių politikus, kita vertus, dažnai būna prisiimama neadekvačių, nepagrįstų įsipareigojimų, kurie ne tik dabar kainuoja, bet ir kainuos ateityje. Juk sukurtas ar pastatytas objektas turės būti ir išlaikomas. Tų išlaidų kol kas niekas neskaičiuoja. Įprasta skaičiuoti tik statybų išlaidas, o paskui pasižiūri, kad išlaikymui pinigų neturi ir negali jų biudžete numatyti. Tai yra plačiai paplitusi problema.
Yra ir dar viena problema, bet tai jau politiniai dalykai, kurie priklauso skirstant ar perskirstant lėšas, ir dėl ko kenčia savivaldybės, ypač Vilnius. Bet tai yra Seimo sprendimai, t. y. gyventojų pajamų mokesčio, surenkamo tose teritorijose, paskirstymas. Tiesiog tas paskirstymas neatitinka poreikių. Vilnių galime išskirti kaip atskirą problemą. Jis turi sostinės reprezentacinį statusą, ekonomikos generatoriaus statusą ir didžiausio miesto, turinčio daugiausia gyventojų, statusą. To, deja, nematyti finansų paskirstymo požiūriu. Vilniaus situacija išskirtinė – jis gauna mažiau kaip pusę to mokesčio, kurį surenka savo teritorijoje. Kritinių situacijų kyla dėl kelių priežasčių, kai kurios objektyvios, kai kurios subjektyvios. Objektyvios šios: Europos Sąjungos projektai, kuriems reikalingas finansavimas, – tai sudaro naštą mažesnėms savivaldybėms; neapgalvoti politikų sprendimai – vienos ar kitos politinės vizijos realizavimas kainuoja. Jei savivaldybė gyvena ne pagal pajamas, kyla įsiskolinimų pavojus. Nuo to, kaip politikai atsakingai tvarko miesto finansus, kiek realizuoja europinių projektų, ir priklauso konkrečios savivaldybės finansinė padėtis.
Kas lauktų gyventojų, jeigu savivaldybė taptų nemoki? Gyventojai patirtų nepatogumų. Savivaldybė už suteiktas paslaugas negalėtų atsiskaityti su įstaigomis ir įmonėmis. Tokiu atveju būtų netvarkomos teritorijos, nebūtų šalinami avarijų padariniai (pavyzdžiui, kur nors mieste trūkus vamzdžiui), strigtų savivaldybei priklausančių kultūros įstaigų veikla… Kalbu apie „apokaliptinį“ atvejį. Nei Seimas, nei Vyriausybė neleis, kad tokių situacijų susidarytų mūsų šalyje. Bet įtampa dėl pinigų trūkumo jaučiama ir Vilniuje, ir kitose savivaldybėse. Vilnius iš skolų lipa pamažu. Šiuo metu skolų augimas yra stabilizuojamas. Stengiamasi išdėstyti skolų mokėjimo įmonėms ir įstaigoms grafiką. Mąstoma, kaip padidinti pajamas. Bet svarbiausia tai, kad būtina didinti gyventojų pajamų mokesčio surinkimą. Šiuo atveju reikės ir Vyriausybės, ir Seimo pagalbos. Pirmieji kitų metų biudžeto formavimo ženklai mus nuteikia pozityviai. Vilnius bėdoje nebus paliktas.
Gintautas Paluckas, Vilniaus miesto vicemeras