Balandžio 26 dieną Ignalinos rajono viešojoje bibliotekoje šiltai sutikta žurnalistė, istorikė dr. Gražina Sviderskytė. Ji pakvietė susirinkusius į įdomią diskusiją apie žmonių pasakojimų ir dokumentinių faktų istoriją, pagarbą ir garbinimą, legendas ir jų reikšmę tautos gyvenime. „Ar išardžiusi mitą apie S. Darių ir S. Girėną rizikuoju nususinti tautą?“ – taip pavadintas susitikimas, kurį organizavo Pilietinių iniciatyvų centras. Jo vadovas Girvydas Duoblys pristatė viešnią, kuri, kaip minėta, jam pačiam buvo didelis atradimas.
Pradėdama pasakojimą G. Sviderskytė sakė gyvenime besivadovaujanti Dekarto fraze: „Mąstau, vadinasi, esu“, todėl yra linkusi kritiškai apmąstyti net tuos dalykus, kurie yra tarsi savaime suprantami. Save ji vadina avantiūriste. Praeityje palikusi darbą televizijoje, jauna moteris pasinėrė į neaprėpiamus istorijos klodus. 2004 m. išleista jos knyga „Uragano kapitonas“, kurioje pasakojama apie karo lakūną Romualdą Marcinkų, tarpukariu garsų oro žvalgą, futbolininką, nuotykių mėgėją. Monografijoje nagrinėjamas visas R. Marcinkaus gyvenimas nuo vaikystės, kurią jis praleido Jurbarke, iki 1944 metų didžiojo pabėgimo iš vokiečių karo belaisvių stovyklos Lenkijoje, vėliau – tragiškos mirties. Antroji knyga „XX a. slaptieji archyvai. 12 istorijos detektyvų“ buvo parašyta kartu su Arvydu Anušausku. Joje parodomos mįslingos slaptųjų tarnybų ir karinės operacijos, agentų dramos, neišaiškinti nusikaltimai, perversmai ir pučai, istorijos herojų biografijų nežinomi puslapiai, teroras ir žvalgybų karas Lietuvoje.
Ir galiausiai moterį, beje, turinčią piloto mėgėjo licenciją, sudomino visiems lietuviams žinomas 1933-ųjų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydis per Atlantą. Kritiškas jaunos istorikės žvilgsnis užkliuvo už šios visiems suprantamos žygdarbio esamybės. Ji pradėjo skaityti viską, ką tik surado šia tema, ir padarė išvadą, kad tai yra „klasiška legenda, kuri remiasi vis tais pačiais skurdžiais šaltiniais ir kuriai skirta tiek daug įamžinimo ženklų“. G. Sviderskytė pažymėjo, kad šio skrydžio istorija niekada nebuvo kompleksiškai tiriama, todėl jai pavyko atskleisti daugybę įdomių faktų. Nebuvo atliktas ir objektyvus lėktuvo sudužimo tyrimas, nes reikėjo skubiai gesinti įtampas, kurios dėl neteisėto skrydžio kilo JAV, Vokietijoje ir Lietuvoje. Nepriklausomos Lietuvos siekis buvo nesugadinti užsienio santykių ir duoti peno žygdarbio ir tautinės garbės apakintai miniai. Lakūnų kūnai buvo balzamuoti, vėliau palaidoti, ekshumuoti ir tinkamai palaidoti tik po 35-erių metų. Apskritai, žvelgiant į jų atminimo ženklus, istorikei matomas daugiau garbinimas nei pagarba. Šios dvi asmenybės sutapatintos, dažnai netgi sumaišomos, apie jas beveik nieko nežinoma.
Susitikimo metu buvo papasakota apie lakūnų sutartį, kuri tikrai „nepuošia didžiosios legendos“, apie jų profesines nesėkmes ir profesionalumo stygių, teisinius, techninius ir visokius kitokius trukdžius skrydžiui bei paties skrydžio didelį „nepatogumą“ visoms trims valstybėms. „Lituanicos“ pašovimo mitas, pasak G. Sviderskytės, sukurtas tarybiniais laikais, maždaug apie 1950-uosius metus, siekiant parodyti fašistų žiaurumą. Su šia patirtimi daugelis gyvena iki šiol.
Autorė jokiu būdu nepaneigia žygdarbio reikšmės, ji tik siekia pateikti tikrus faktus ir sako, kad bet kuri asmenybė, bet koks reiškinys turi tarsi dvi puses. Viena jų – matoma ir dažniausiai labai graži, kita – turinti šešėlių, priemaišų, paslapčių ir netikėtumų. Juk ir iš to, kas vyksta šiandien, mes matome tik paviršių. Tikroji šio laiko istorija galbūt bus atskleista po kelių dešimtmečių…
Praeitais metais G. Sviderskytė apgynė daktaro disertaciją „Stepono Dariaus ir Stasio Girėno byla: istorinis vyksmas, traktuotė, naratyvo kaita“, o kitąmet planuoja išleisti knygą. Visas istorinio tyrimo darbas užtruko apie šešerius metus. Šia tema besidomintys gali daug dokumentų rasti specialiame interneto puslapyje: http://www.lituanica-documentica.lt/lt/tyrimas
Lina Kovalevskienė
Komentarų: 1
Nepadejote!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!