1941 metų birželio 14-oji buvo viena tragiškiausių dienų Lietuvos istorijoje, ir jos niekaip negalima ištrinti iš mūsų atminties. Minint be kaltės ištremtųjų ir Sibiro platybėse žuvusiųjų šviesų atminimą, šią dieną vėliavos perrišamos juodu kaspinu. Tai ne tik Gedulo, bet ir Vilties diena, nes tremtiniai sugebėjo išsaugoti viltį, jie meldė Dievą ir šventai tikėjo, kad kada nors Lietuva vėl bus laisva. Sekmadienį Gedulo ir vilties diena paminėta Ignalinoje. Į bažnyčią ir prie tremtinių kryžiaus susirinko tą atmintį ir viltį labiausiai branginantys.
Ignalinoje Gedulo ir vilties dienos minėjimas pradėtas šv. Mišiomis Ignalinos Švč. M. Marijos bažnyčioje. Mišias aukojantis kunigas Viktoras Kudriašovas kalbėjo apie žmogaus laisvės trapumą, kai net ir gyvendami laisvoje šalyje galime tapti gyvenimo džiaugsmą praradusiais savo ydų, nuodėmių vergais. Pamoksle prisiminta prasminga tremtinių ir visų žuvusiųjų už laisvę kančia. Vėliau visi pakviesti prisidėti prie vėliavnešių lydimos eisenos. Ji patraukė prie tradicinės Gedulo ir vilties dienos minėjimo vietos – dar sovietiniais metais Sąjūdžio aktyvistų iniciatyva pastatyto tremtinių kryžiaus „Per Sibiro kančią į Prisikėlimą“.
Čia skambėjo Ignalinos muzikos mokyklos mokinių fleitomis atliekami kūriniai, vokalinio ansamblio „Iš širdies“ dainos. Susikaupus buvo prisiminta skaudi tautos drama, sulaužyti žmonių likimai, pagerbti kentėjusieji ir žuvusieji. Skambant muzikai prie kryžiaus padėta gėlių, uždegta žvakelių, garbės sargyboje išsirikiavo vėliavnešiai ir tautiniais drabužiais pasipuošusios merginos. Gėlių padėjo savivaldybės mero pavaduotojas Gintautas Kindurys, Europos Parlamento narys Bronis Ropė, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Ignalinos skyriaus vadovas Vytautas Gimžauskas. Vėliau gėlių buvo nunešta prie akmens, skirto žuvusiems už Lietuvos laisvę, o po minėjimo jų nuvežta ir į Ignalinos kapines, kur palaidoti keturių nežinomų partizanų palaikai.
Susirinkusiems tremtiniams ir kitiems ignaliniečiams linkėdamas vilties, savivaldybės mero pavaduotojas Gintautas Kindurys sakė: „Atrodytų, viskas jau seniai išsakyta, laikas mus tolina nuo tos datos, tačiau ją kaskart vėl ir vėl turime prisiminti, nes tai mūsų tautos istorija, mūsų laisvės kaina. Tai mums suteikia vilties, kad tai nepasikartos, kad visada liksime gyventi čia, savo žemėje, su savo tikėjimu.“
Bronis Ropė kalbėjo apie visų mūsų atsakomybę ir pastangas gyventi demokratinėje saugioje valstybėje, kurioje būtų gerbiamos žmonių teisės. „Apie neteisybę šiais neramiais laikais reikia kalbėti garsiai, nes blogio imperija nerimsta“, – sakė jis. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Ignalinos skyriaus vadovas Vytautas Gimžauskas prisiminė savo tėvų tremtį, jų išgyvenimus, minėjo žmonių dvasios tvirtybę ir viltį palaikiusią kūrybą – tremties dainų ir poezijos lobyną, apgailestavo dėl šių dienų inteligentijos dvasinio apsnūdimo ir kvietė pasimokyti iš praeities.
Parengė Lina Kovalevskienė