„Meilė yra varomoji jėga. Be jos nieko nebūtų. Tai yra pagrindinis dalykas tiek asmeniniame gyvenime, tiek darbe, tiek visur kitur. Manau, kad meilė turi lydėti kiekviename žingsnyje“, – įsitikinusi Gerda Stiklickienė, save laikanti romantike ir svajokle, mėgstančia paskraidyti padebesiais. Vis dėlto svajotojos būdas jai netrukdo kasdien spręsti įvairiausių žemiškų šalies žmonių problemų. Pati daug likimo siųstų išbandymų įveikusi Gerda džiaugiasi, kad dirbdama „TV pagalbos“ žurnaliste ir dažnai susidurdama su tikrove, kurią dalis visuomenės linkusi ignoruoti, gali prisidėti prie teigiamų daugybės žmonių gyvenimo pokyčių.
Jau septintus metus bene kasdien susiduriate su įvairiausiomis Lietuvos žmonių problemomis. Ar darbas kaip nors veikia Jūsų asmeninį gyvenimą?
Anksčiau labai veikdavo, tačiau ilgainiui išmokau atsiriboti nuo jo, nes nežinau, kaip patempčiau, jeigu viską neščiausi namo. Stengiuosi blogas emocijas palikti už namų durų ir apie tai nebegalvoti. Nors, žinoma, būna visokių situacijų – kartais negalvoti tiesiog nepavyksta.
Ar dar prisimenate savo pirmąsias užduotis?
Žinoma, savo pirmąsias užduotis puikiai prisimenu. Iš pradžių dirbau už kadro ir rašydavau tekstus televizijos laidai „24 valandos“. Pirmoji tema buvo labai sudėtinga ir skausminga, susijusi su kūdikio mirtimi. Moteris kaltino medikus dėl prarasto kūdikėlio. Šią istoriją ir patirtį turbūt prisiminsiu visada.
Dabar, po beveik septynerių darbo metų, yra lengviau, nei buvo iš pradžių. Pradžioje viskas – ir žmonių elgesys, ir jų problemos – labai stebino. Kol nesusiduri su jomis, turbūt neįsivaizduoji, kad žmonės turi tokių problemų ir jų yra tiek daug.
Kaip Jus, diplomuotą vadybininkę, įtraukė žurnalisto darbas?
Baigusi mokyklą, labai norėjau studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, tačiau, nepavykus įstoti, tėvai pastūmėjo nelaukti metus ir stoti kur nors kitur. Studijuodama verslo vadybą jaučiau, kad tai ne man, ir, baigusi studijas, iškart pradėjau ieškoti kitos veiklos, per kurią galėčiau atsiskleisti. Atėjau į Marijampolės regioninę televiziją ir pasakiau, kad labai norėčiau pabandyti. Šią galimybę gavau. Po truputėlį man ten ėmė darytis ankšta, tad perėjau dirbti į ką tik veiklą pradėjusią „Lietuvos ryto“ televiziją. Dirbau laidoje „Reporteris“, vėliau – pramoginėje laidoje „Super L.T.“
Toks kilimas karjeros laiptais, neabejoju, kainavo labai daug pastangų…
Pradėjus dirbti „Super L.T.“ laidoje, reikėdavo kiekvieną dieną važinėti iš Marijampolės į Vilnių ir atgal. Pamenu, grįždavau 2 val. nakties, dar sėsdavau prie kompiuterio ir rašydavau tekstus laidai, 4 val. eidavau miegoti ir 7 val. jau turėdavau išvažiuoti į Vilnių. Taip gyvenau apie pusmetį. Labai pavargau, tačiau jėgų suteikė didelis noras įgyti patirties ir daug ko išmokti. Pusmetį lankiau žurnalistikos kursus, kad įgyčiau pradinių žinių, bet pagrindinė mokykla man buvo „Super L.T.“ laida. Pradedančiajai žurnalistei dirbti bulvarinėje laidoje nėra labai lengva, bet kai turi tikslą, tai negaili jėgų ir visą save atiduoti darbui. Čia gavau neįkainojamos patirties. Ji labai pravertė tolesniame darbe.
Ar dabar jaučiatės savoje vietoje?
Taip, man šis darbas labai patinka. Nors taip pat traukia dainavimas ir vaidyba, tačiau nemanau, kad galėčiau vien iš to gyventi. Man atrodo, kad tai ir liks mano pomėgis.
Galbūt galite apibendrinti, kas, Jūsų nuomone, dažniausiai lemia žmonių problemas, dėl kurių jie į Jus kreipiasi?
Kas lemia? Labai daug veiksnių, būtų sunku viską įvardyti. Pavyzdžiui, kaimuose žmonėms trūksta darbo, veiklos. Galbūt iš dalies dėl to jie dažnai griebiasi alkoholio ir taip tik gilina savo problemas. O tai, kad kai kurios moterys leidžiasi skriaudžiamos vyrų, galbūt lemia jų nepasitikėjimas savimi, baimė kam nors pasiskųsti ir kažką keisti.
Ką Jums skaudžiausia matyti dirbant šį darbą?
Skaudžiausia, be abejonės, matyti vaikus, kurie auga labai skurdžioje aplinkoje (ir nebūtinai skurdžioje), matydami netinkamus pavyzdžius. Deja, neretai tenka pačius socialinius darbuotojus raginti tinkamai atlikti savo darbą, nes kai kurie jų tiesiog užsidaro savo kabinetuose ir pamiršta lankytis problemų turinčiose šeimose. Tačiau viena svarbiausių priežasčių, kodėl kai kurie vaikai, šeimos nesulaukia deramo dėmesio, yra ta, kad visi blogiausi dalykai, pvz., girtuokliavimas, šeimose prasideda vakare, o socialiniai darbuotojai dirba iki penktos valandos ir po to net neturi teisės važiuoti pas šeimas. Manau, jog socialiniai darbuotojai turėtų dirbti pamainomis, kad būtų galima socialinės rizikos šeimas stebėti bet kuriuo paros metu. Galbūt tokia nuolatinė kontrolė padėtų užkirsti kelią blogiems dalykams.
Ar palaikote ryšius su kuriais nors žmonėmis, kuriems esate padėjusi?
Taip, yra šeimų, kurioms iki šiol kartais paskambinu, pasidomiu, kaip joms sekasi. Ir išties yra kuo pasidžiaugti, daugybės žmonių gyvenimas keičiasi į gerąją pusę. Pavyzdžiui, viena moteris, pas kurią lankiausi gal prieš trejus metus, tuomet laukėsi vaikelio, tačiau neturėjo kur gyventi. Mes dalyvavome jos gimdyme, padėjome jai susirasti gyvenamąjį būstą, rūpinomės, kad socialiniai darbuotojai suteiktų jai pagalbą. Tuo metu jai jau buvo apribotos tėvystės teisės – pirmąjį vaiką augino jos motina. O dabar, kiek žinau, ši moteris yra laimingai ištekėjusi, augina abu savo vaikus, jai puikiai sekasi. Labai džiugu, kad tuo metu, kai jai buvo tikrai labai sunku, kai visi artimi žmonės atsuko nugaras, mes laiku ištiesėme pagalbos ranką ir padėjome jai atsispirti ir siekti geresnio gyvenimo.
Džiugu, kad yra daug žmonių, kurie, padedami mūsų komandos, atsisakė žalingų įpročių, ir gyvenimas jiems nušvito kitomis spalvomis.
Tikriausiai tenka išgirsti ir kritikos „TV pagalbos“ laidai, nuomonę, kad tokių laidų kaip ši nereikia?
Kiekvienas turi savo nuomonę, aš visai nepykstu, kad žmonės ją išreiškia. Tiesiog nemanau, kad reikėtų ją taip viešai skleisti. Galbūt norima sulaukti dėmesio, pamatyti apie save straipsnį žiniasklaidoje… Galiu pasakyti, kad yra du keliai: mes galime arba užsimerkti ir visas problemas ignoruoti, įsivaizduoti, kad mūsų kaimuose jų nėra ir kokia Lietuva yra graži, arba atsimerkti, pamatyti, kokios yra didžiausios problemos, ir bandyti bendromis jėgomis padėti žmonėms. Mes ne vienam žmogui padėjome atsistoti ant kojų, pakeisti gyvenimo būdą, susigrąžinti vaikus ir t. t. Aišku, yra žmonių, kurie patys nepriima pagalbos, – tai yra kitas dalykas. Aš manau, kad žmonės, kuriuos rodome savo laidoje, yra mūsų visuomenės dalis ir mes juos turime matyti, žinoti, kas vyksta, ir, kiek galime, prisidėti prie to, kad Lietuva būtų gražesnė.
Galbūt jeigu ne šis darbas, vargu ar Jūsų dainos „Šildys ir švies“ vaizdo klipas būtų buvęs būtent toks – apnuoginantis skaudžias kai kurių šeimų problemas?
Sunku pasakyti… Iš tiesų tai, ką tenka matyti kone kasdien, paskatino sukurti šį klipą. Mūsų tikslas buvo parodyti kitiems, kaip auga vaikai socialinės rizikos šeimose, kas gali nutikti, ir kartu siekėme paskatinti žmones įsivaikinti, pagalvoti, kad galbūt yra vaikas, kuris galėtų ateiti į jų šeimą ir tapti jos dalimi. Norėjome atkreipti visuomenės dėmesį į itin skaudžias šalies problemas.
Jeigu neturėtumėte savo vaikų, ar pagalvotumėte apie įsivaikinimą?
Tikrai taip. Visai šalia turiu labai gražų pavyzdį – mano geri draugai, patys turėdami tris sūnus, įsivaikino mergaitę, ir dabar jau trejus metus ji gyvena jų šeimoje. Manau, kad aš pasielgčiau taip pat.
Galbūt norėtumėte dirbti kokios nors itin pozityvios laidos vedėja ar kūrėja? Ar į tai iškeistumėte „TV pagalbos“ žurnalistės pareigas?
Žinoma, kad būtų įdomu išbandyti kitokį amplua (tokią galimybę turėjau praėjusią vasarą dirbdama televizijos projekte „2 barai“), tačiau manau, kad mėginčiau derinti abu darbus. Nors nežinau, kiek tai būtų įmanoma, nes šį darbą dirbame kiekvieną dieną, eterio laiko turime daug ir per dieną sulaukiame daugybės skambučių.
Esate sakiusi, kad Jūsų kelyje buvo be galo daug duobių. Kas Jums padėdavo visas jas sėkmingai pereiti ir žengti pirmyn?
Manau, kad vidinė stiprybė. Kai pereini kokį nors išbandymą, sustiprėji. Mano nuomone, nesėkmės ar skaudūs įvykiai žmogų dažnai skatina daug ką apgalvoti, perkratyti savo vertybes, kitaip pradėti vertinti tam tikrus dalykus. Manau, kad kiekviena nesėkmė skatina tobulėti ir siekti ko nors daugiau.
2016 metais pradėjote rimčiau mokytis dainavimo, tačiau metų gale turėjote problemų dėl balso. Galbūt jau atsigavote ir tęsiate vokalo pamokas?
Kol kas dar ne, bet kai tik galėsiu, ketinu vėl tęsti vokalo pamokas ir pasinerti į muzikinę veiklą.
Kokių muzikinių ambicijų turite? Kokią norėtumėte save matyti scenoje?
Manau, dauguma mano klausytojų – vidutinio amžiaus žmonės. Į moderniosios muzikos traukinį jau turbūt neįšoksiu ir tarp jaunimo populiaria atlikėja netapsiu. Tačiau to ir nesiekiu.
Man visada norisi ko nors įdomesnio, kas dar nėra nusibodę. Daug priklauso ir nuo komandos, su kuria dirbame. Žinoma, prodiuseriams, kompozitoriams stengiuosi visada išsakyti, ko norėčiau, kaip įsivaizduoju, kokia tai turėtų būti daina. Jeigu kas nors, pavyzdžiui, dainos tekstas, man nelabai patinka, kartu dirbame tol, kol daina atitinka mano įsivaizdavimą. Visi siekiame geriausio rezultato.
Kokie Jūsų autoritetai muzikos srityje?
Dabar be galo patinka Jazzu; žavi praėjusių metų „X faktoriaus“ nugalėtojos Monikos Pundziūtės gražus balso tembras. Taip pat patinka Vaido Baumilos, Donato Montvydo dainos. Ir žinoma, žaviuosi Merūnu – turbūt nėra žmonių, kuriems jis nepatiktų (šypsosi – aut. past.).
Kokių dar pomėgių turite, be dainavimo?
Viena iš mano aistrų yra vaidyba. Marijampolės dramos teatre spektaklyje „Baisūs tėvai“ esu atlikusi vieną iš pagrindinių vaidmenų. Kartą teko atlikti epizodinį vaidmenį seriale „Nuovada“. Jame vaidinau žurnalistę. Buvo labai įdomu, be galo džiaugiuosi šia patirtimi ir, manau, mielai priimčiau naujus režisierių pasiūlymus.
Neseniai su seserimi Kristina tapote žurnalo „Mezgimas ir mada“ modeliais. Ar Jus žavi rankų darbas?
Tikrai taip. Mano mama, kiek pamenu iš vaikystės, labai daug megzdavo – patikdavo turėti daugybę megztų suknelių, megztinių. Pati rankdarbių nekuriu, nes tai reikalauja kantrybės, kruopštumo, galbūt ši veikla netinka mano būdui. Tačiau kitų kūrybą labai vertinu. Mezginiai, kuriuos su sese demonstravome kaip žurnalo „Mezgimas ir mada“ modeliai, – nuostabūs. Per ankstesnę fotosesiją vasarą mano demonstruoti megzti drabužiai taip pat buvo vienas už kitą gražesni – pati jų panorau.
Ar sąvokas „mezginiai“ ir „mada“ Jūs labiau linkusi susieti, ar atskirti?
Šias sąvokas, be abejonės, galima susieti. Megzti drabužiai, kuriuos dėvėjome per fotosesiją, yra išties madingi, prie jų galima derinti įvairiausią avalynę ir papuošalus. Su mezginiais, manau, galima sukurti bet kokį – net ir puošnų vakarinį – įvaizdį.
Atsigręžkime į jausmų sritį. Ką Jūsų gyvenime reiškia meilė?
Meilė apskritai yra varomoji jėga. Manau, kad ji svarbi kiekvieno žmogaus gyvenime. Be meilės nieko nebūtų, tai yra pagrindinis dalykas tiek asmeniniame gyvenime, tiek darbe, tiek visur kitur. Kalbu apie meilę žmonėms, meilę darbui, meilę savo šeimai, artimam žmogui ir t. t. Manau, kad meilė turi lydėti kiekviename žingsnyje.
Su sužadėtiniu Andriumi turite daugiau panašumų ar skirtumų?
Skirtumų turime daugiau nei panašumų. Bet manau, kad tai yra pliusas, nes turbūt taip įdomiau gyventi. Sutariame labai gerai. Aš labiau svajoklė, romantikė, jis – realistas. Kai aš skraidžioju danguje, tai jis mane nuleidžia ant žemės ir sako: „Žiūrėk, kaip čia šaunu.“ O kitą kartą, kai jis tik vaikščioja ant tos žemės, aš jį truputėlį kilsteliu į viršų ir sakau: „Pasižiūrėk, kaip smagu danguj paskraidyti“ (juokiasi – aut. past.). Gražiai laviruojame. Aš komunikabilesnė, jis kategoriškesnis, mažiau bendraujantis. Esame skirtingi, bet tie skirtumai, manau, mums tik padeda.
Ar taip pat puikiai sutarti ir suprasti vienam kitą pavyksta ir su paaugliu sūnumi? Ar stengiatės būti ir gera jo draugė?
Tikrai taip. Kol kas tikrai gerai sekasi vienam kitą suprasti, paslapčių neturime, jis viską man pasipasakoja. Žinoma, jaučiasi, kad jis jau turi savo nuomonę ir visur stengiasi ją reikšti, nors ne visada būna teisus. Visada pasakoja apie savo teises, bet labai dažnai pamiršta pareigas, ir man vis tenka jas priminti (šypsosi – aut. past.). Bet tikrai susikalbame, stengiuosi jam būti draugė, kad jis manimi pasitikėtų, nes kai vaikas pasitiki tėvais, tarp jų nelieka jokių paslapčių ir viskas būna paprasčiau.
Ar nesvarstote iš Marijampolės keltis į didmiestį?
Kai su Andriumi sprendėme, kur gyventi, pirmiausia galvojau apie sūnų. Marijampolėje jis lanko ir pagrindinę mokyklą, ir muzikos mokyklą, ir futbolo treniruotes. Dėl to ir neskubėjau kažkur keltis. O kaip bus ateityje, matysime. Šiaip galvojame apie Kauną. Bet jeigu ir kelsimės kitur, tai dar ne šiemet ir ne kitąmet. Manau, kad kai Markas pabaigs aštuntą klasę, tada ir spręsime dėl kitos gyvenamosios vietos.
Jums yra tekę gyventi ir dirbti Airijoje. Ar gyvenimas užsienyje nesužavėjo?
Gyvenimas užsienyje manęs nesužavėjo. Nors, žinoma, tai irgi buvo įdomi patirtis. Ten žmonės pasirodė labai malonūs, su daug kuo susidraugavau (tiesa, dirbau vien airių kolektyve), išmokau įvairių dalykų. Vis dėlto manau, kad gyvenimas kitoje šalyje ne man. Bent jau tikrai ne Airijoje. Jeigu jau rinkčiausi emigruoti, tai kur nors į šiltesnius kraštus, kur mažiau lietaus (šypsosi – aut. past.).
Man Lietuvoje tikrai labai patinka, išvykti nenorėčiau, tačiau jeigu nebūtų kitos išeities… Kaip kad kažkada buvo… Tada teko išvažiuoti į Airiją, nes gaisras nuniokojo visą mūsų butą ir mums reikėjo viską pradėti nuo nulio. Tad išvykti teko ne dėl noro išvažiuoti iš Lietuvos, o dėl finansinių priežasčių. Jeigu taip nutiktų, kad finansinė padėtis būtų labai prasta, manau, kad tektų rinktis emigranto kelią… Kaip sakoma, niekada nesakyk „niekada“, nes nežinai, kaip gali būti.
Dėkoju už pokalbį.
Inga Nanartonytė
Fotografai: JurArt’s, Egidijus Knispelis, Jonas Pugevičius