Šiuolaikinės technologijos leidžia palaikyti ryšį su giminėmis, draugais bei artimaisiais net ir tolimiausiuose pasaulio kampeliuose. Dar daugiau – jos ne tik sudaro sąlygas bendrauti su dar gyvais artimaisiais, bet ir pažinti tuos, kurių jau nėra tarp gyvųjų: sužinoti jų unikalias ir neretai stebinančias istorijas bei susikurti genealoginį medį.
Pasak Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos (LGHD) pirmininko Remigijaus Bimbos, genealoginio medžio kūrimas – darbas, kuris visad turi pradžią, bet niekad – pabaigos. „Kuo labiau giliniesi, tuo prosenelių ratas didėja, kažkas veda moterį ir prisijungia jos pačios giminė su nauja pavarde – kaip pasaka be galo. Kartu tai yra ir labai įdomus bei įtraukiantis procesas, nes jo metu supranti, kad kaimynas ne šiaip kaimynas, o ketvirtosios eilės pusbrolis, o kolega darbe – giminė iš senelio brolio pusės. Ypač tai ryšku mažesniuose miestuose bei kaimeliuose, kur buvo gyvenama sėsliau“, – sako specialistas.
Pirmiausia – apklausti artimuosius
Bimbos teigimu, pačiam susidaryti giminės medį – genealoginę schemą – tikrai įmanoma. Pradėti reikėtų apklausiant tėvus ir senelius, jei tik yra tokia galimybė.
„Svarbi tokia informacija, kaip senelių ir prosenelių brolių bei seserų gimimo, mirties datos, santuokų laikas ir vieta, laidojimo vieta, kuo vertėsi ir kokiai parapijai priklausė. Datų reikėtų kuo tikslesnių – metų, mėnesio, dienos“, – vardija specialistas. Po šio žingsnio reikėtų informacijos ieškoti bažnyčios archyvuose, bibliotekose ar muziejuose, o jei ten jie nėra prieinami – pasitikrinti, ar reikalingi šaltiniai nėra skaitmenizuoti, galbūt juos galima rasti internete.
Nemokamus skaitmeninio raštingumo mokymus vyresnio amžiaus žmonėms organizuojančio projekto „Prisijungusi Lietuva“ veiklų vadovė Jurgita Vasilavičiūtė-Garunkštienė sako, jog viena iš aktualių temų mokymų dalyviams yra informacijos internete paieška.
„Kadangi mokymų tikslas yra suteikti praktinių įgūdžių, tai ir mokome visko – nuo to, kaip naudotis „Google“ paieškos sistema, kokius raktažodžius vesti, kokios egzistuoja duomenų bazės ir panašiai. Besinaudojantiems technologijomis kasdien šie dalykai atrodo savaime suprantami, tačiau neturinčius tokių įgūdžių ir mokome, kaip surasti paieškos laukelį interneto puslapyje ar naudotis klavišų Ctrl+F kombinacija“, – pasakoja ji.
Ieškojo skaitmenizuotuose dokumentuose
Nuo informacijos internete paieškos pradėjo ir panevėžietė Vitalija Pikšrytė, kuri apklausti tėvų ir senelių, deja, nespėjo.
„Kol esi jaunas ir yra kieno pasiklausti, tai klausimų kažkodėl nekyla, platesnės ar gilesnės šaknys nelabai ir domina. Bet laikui einant darosi vis įdomiau, tik kad kieno paklausti, lieka vis mažiau“, – sako moteris. Ji prisipažįsta, jog jau buvo apėmęs beviltiškumo jausmas, kad kažko daugiau apie savo giminę sužinoti taip ir nepavyks.
Pašnekovei tuomet pasitarnavo iškilę žemės grąžinimo klausimai. Juos sprendžiant iš archyvų gauta pažyma atskleidė, jog senelio, kurio Vitalija težinojo tik vardą, tėvai gyveno Surviliškyje – panevėžietei ir jos šeimai visiškai iki tol negirdėtame kaimelyje.
„Mane šita informacija labai suintrigavo, nes jokių giminių ten neturėjau. Elektroninio paveldo puslapyje radau Surviliškio knygas ir pradėjau jas nagrinėti“, – tyrimo ištakas prisimena moteris. Pasak jos, paieškoms stipriai pasitarnavo reta giminės pavardė, pagal kurią buvo gana lengva ieškoti informacijos: randi pavardę ir žinai, kad ji tikrai priklauso tai pačiai šeimai.
Atrado lenkišką kilmę
Kokie faktai Vitaliją nustebino labiausiai? „Pirmiausia, tai buvo žinia, jog senelis kilęs iš Surviliškio ir kad jo šeima kalbėjo lenkiškai. Buvo didžiulė nuostaba, nes mano tėvai ir senelis buvo labai dideli patriotai ir lietuvninkai – o čia paaiškėja, jog jie kilę iš lenkų. Tai giminės man sakė: „Na, tu čia ir detektyvą atskleidei“, – sako ji.
Visą gyvenimą maniusios, jog Pikšrių giminė yra lietuviškos kilmės, Vitalijos tyrimas parodė, jog į Lietuvos vidurį jos protėviai atsikėlė iš dabartinės Lenkijos teritorijos po pirmojo Abiejų Tautų Respublikos (ATR) padalijimo, vykusio 1772 m. „Kiek skaičiau šaltinių, jie lyg gyveno pilyse prie Minsko – buvo pilies darbuotojai. Carui užėmus Minsko guberniją, Radvilos jiems pasiūlė keltis į dabartines Lietuvos žemes spėdami, kad caras iki čia neateis. Tokia yra Pikšrių giminės atsiradimo istorija Lietuvoje, kuria visa giminė iki šiol neatsistebi“, – sako Vitalija.
Kita įdomi dalis – giminės vardai. „Pavyzdžiui, mano prosenelės vardas buvo Simforoza. Tai pradėjau tuos vardus rinkti ir jau daviau užklausą istorikams, nes būtų labai įdomu sužinoti tokių negirdėtų vardų kilmę“, – teigia moteris.
Sukūrė pavardės grupę „Facebook’e“
Pašnekovė atskleidžia, kad XVIII a. pabaigą siekiančią šeimos istorijos atkarpą išsiaiškinti prireikė maždaug trejų metų intensyvaus darbo. „Būdavo, žiemą atsikeliu, sėdu prie kompiuterio ir vartau tas bažnytines knygas“, – prisimena moteris.
Tiesa, Vitalijai ne mažiau nei šeimos istorijos vingiai svarbūs ir giminaičiai, kuriems burti ji sukūrė Pikšrių pavardės „Facebook’o“ grupę. Joje šiandien užsiregistravęs 71 narys. „Didelės dalies narių asmeniškai nepažįstu ir nesu gyvai mačiusi, tačiau matau, kad žmonės grupėje dalijasi informacija, komentuoja, bendrauja – tai mane motyvuoja ir toliau stengtis“, – teigia pašnekovė.
Pasak J. Vasilavičiūtės-Garunkštienės, Vitalijos atvejis – ne išimtis, „Prisijungusios Lietuvos“ mokymų dalyviams išties aktualus bendravimas su giminėmis ir artimaisiais, ypač gyvenančiais užsienyje.
„Todėl mokymuose supažindiname su tokiomis programomis kaip „Skype“, neretai ir „Facebook“ profilį padedame susikurti. Žmonėms ryšio palaikymas su artimaisiais yra itin svarbus, o dar svarbiau – kad šiuolaikinės technologijos leidžia lengvai tą asmeninį ryšį palaikyti, tereikia įgusti jomis naudotis“, – sako „Prisijungusios Lietuvos“ atstovė.
Apie projektą
Projektu „Prisijungusi Lietuva“ (www.prisijungusi.lt) siekiama skatinti Lietuvos gyventojus įgyti reikalingų įgūdžių efektyviai, įvairiapusiškai, saugiai ir atsakingai naudotis internetu, į šias veiklas aktyviai įtraukiant vietos bendruomenes.
Projektą įgyvendina Informacinės visuomenės plėtros komitetas kartu su partneriais: asociacija „Langas į ateitį“, Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba, Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija.
Projektas finansuojamas Europos regioninės plėtros fondo ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis.