Pradinis / Lietuviai svetur / Glazgo universiteto doktorantės akiratyje – istorijos vėjų išblaškyti lietuviai

Glazgo universiteto doktorantės akiratyje – istorijos vėjų išblaškyti lietuviai

Savaitės vidurys, vakaras po darbo – gal ir ne pats patogiausias laikas žmonėms rinktis į renginį. Tačiau į Balzeko lietuvių kultūros muziejuje surengtą Glazgo universiteto (Škotija) socialinių ir politikos mokslų Vidurio ir Rytų Europos studijų  doktorantės Gintarės Venzlauskaitės paskaitą apie lietuvių diasporą Karelijoje susirinko nemažai žmonių, tarp jų buvo ir studentų, ir garbaus amžiaus klausytojų.

Išplėtė tyrinėjimų erdvę

Gintarė klausytojams pristatė jau atliktą tyrimą, iš dalies susijusį su dabartiniu projektu, kuriuo siekia papasakoti apie lietuvius, po Antrojo pasaulinio karo atsidūrusius Rusijoje bei Amerikoje ir pasilikusius ten gyventi. Dabar čia gyvena jų vaikai ir anūkai. Kodėl buvo pasirinkta tokia tema? Būsimą mokslininkę domino kolektyvinės atminties Lietuvos istorijos kontekste tema. Ir dar knietėjo atsakyti į klausimą, kodėl tie žmonės pasiliko. Dažnas gyvena net buvusiose tremties vietose Rusijoje, nors jau seniai galėjo sugrįžti atgal į gimtinę.

Į Rusiją, arba tuometę Sovietų Sąjungą, lietuviai buvo išvežti per prievartą gyvuliniuose vagonuose. O į Ameriką juos stūmė baimė dėl į Lietuvą ateinančių sovietų būsimų represijų. Daugelis pasitraukusių ir savo namus palikusių lietuvių jau žinojo, kad jų pavardės yra iš anksto sudarytuose būsimųjų tremtinių sąrašuose. Todėl pasirinko palikti gimtinę ir pavojingu keliu, vedančiu šalia fronto linijos, keliauti į Vokietiją, o iš ten – į Ameriką.

Paskaitos autorė sakė, kad pirmiausia buvo nusprendusi rašyti tik apie Rusijoje gyvenančius lietuvius, kurių šeimos šioje šalyje pasiliko nepaisydamos to, jog po daug metų tremties joms buvo leista grįžti į Lietuvą. Tačiau G. Venzlauskaitei jos darbo vadovas pasiūlė patyrinėti ir kitoje Atlanto pusėje po Antrojo pasaulinio karo įsikūrusių lietuvių situaciją. Doktorantė sutiko išplėsti savo tyrinėjimų erdvę.

Turėjo mokytis rusų kalbos

„Mano darbui yra skirti treji metai. Pusę laiko aš jau sunaudojau. Jau devintą savaitę esu čia, Amerikoje. Pasikalbėjau su DP (dipukai, perkeltieji asmenys) ir jų palikuonimis, turiu padariusi jau per 30 interviu. Čia žmonės labai geranoriški, nuoširdūs, mielai dalijasi savo patirtimi. Dar laukia panaši kelionė į Rusiją. O Karelija buvo mano pirmasis bandymas susipažinti su vietinėmis Rusijos lietuvių bendruomenėmis“, – sakė G. Venzlauskaitė.

Vienas iš svarbiausių dalykų, kurių prireikė Gintarei, – išmokti susikalbėti rusiškai. Paprastai dabartinė jaunoji Lietuvos karta ne taip dažnai pasirenka mokytis šią kadaise Lietuvos mokyklose ir net darželiuose buvusią privalomą kalbą.

„Rusų kalbos pradėjau mokytis dar mokykloje. Paskui mokslus tęsiau. Karelijoje lankiau intensyvius rusų kalbos kursus. Be to, daugiau nei mėnesį gyvenau rusų šeimoje, kad neturėčiau galimybės kalbėtis jokia kita kalba“, – prisiminė Gintarė.

Nuvykusi į Kareliją, ji pirmiausia ieškojo kontaktų su lietuviais ir jų palikuonimis per šioje šalyje esančias lietuvių bendruomenes. O tokių bendruomenių yra dvi. Remiantis naujausio surašymo duomenimis, Karelijoje gyvena 1074 lietuviai. G. Venzlauskaitė surado penkiolika pašnekovų, sutikusių papasakoti savo šeimos istorijas.

2Po tėvo mirties sužinojo tiesą

Kai kurios iš šių istorijų yra išties neįtikėtinos. Viena lietuvių kilmės moteris, vardu Valentina, turinti 25-erių sūnų, ilgai nežinojo, kaip jos tėvas atsidūrė Karelijoje. Gyvas būdamas, jis niekada apie tai su dukra nekalbėjo. O mirė šis žmogus gana anksti, būdamas 44-erių, kartu išsinešdamas taip ir neatskleistą savo gyvenimo istoriją.

Atsitiktinai sužinojusi apie Petrozavodske neseniai įsikūrusią lietuvių bendruomenę, Valentina nusprendė kreiptis į ją ir pabandyti išsiaiškinti tėvo likimą. Keistas sutapimas, bet beveik tuo pačiu metu bendruomenė buvo gavusi dovanų iš Lietuvos daugiatomį leidinį „Lietuvos gyventojų genocidas“. Bendruomenės pirmininkė Gitana Buivydaitė pasiūlė Valentinai susitikti ir pavartyti šią knygą. O gal joje pavyks surasti jos tėvo pavardę?

I. Buivydaitė Gintarei pasakojo, kaip su Valentina susitikusios Petrozavodske, Lenino aikštėje, lyjant lietui  jos vertė tos knygos puslapius, ieškodamos žinios apie jos tėvą. Ir surado. Tai buvo tik trumpa informacija, tačiau ji suteikė drąsos Valentinai kreiptis į Lietuvos ypatingąjį archyvą ir toliau domėtis iki šiol slėpta savo tėvo gyvenimo ir tremties istorija.

Nori mokėti senelių kalbą

Dauguma lietuvių, gyvenančių Karelijoje, jau nebemoka lietuvių kalbos. Kai kurie jauniausios kartos palikuonys, dabartiniai mokiniai ar studentai, nori išmokti savo senelių kalbą, važiuoja jos mokytis į Lietuvą. Didžioji šių žmonių dalis save laiko lietuviais, nors ir nekalbančiais lietuviškai. Tačiau buvo ir tokių G. Venzlauskaitės pašnekovų, kurie nežinojo, kaip atsakyti į klausimą, kas jie tokie: rusai ar lietuviai. Jie turi dvi tėvynes, nes Rusijoje gimė, tačiau jų senelių šalis yra Lietuva.

3„Vis dėlto Karelijos lietuvių bendruomenės narių istorinis peizažas neapsiriboja vien tremtimis. Pašnekovų pasakojimai, atskleidžiantys įvairiausias išvykimo iš Lietuvos ir įsikūrimo Rusijoje priežastis, įtraukiantys į susiklosčiusių aplinkybių ir įvykių sūkurį bei išryškinantys sudėtingus likimus, parodė, kad net ir saujelė žmonių su savo šeimų gyvenimo istorijomis gali nušviesti  esminius XX a. Lietuvos istorijos įvykius ir jų pasekmes.  Revoliucijų ir karų verpetai, išnykusios ir iškilusios sienos, prievartiniai ir savanoriški darbai, šeimų gyvenimo vingiai, tarnybiniai įsipareigojimai, apgalvoti pasirinkimai ir atsidavimas likimui – toks būtų pats paprasčiausias išgirstų istorijų apibendrinimas. Daugelio šių žmonių likimai, įsiliejantys į sudėtingą posovietinės lietuvių diasporos paveikslą, verti tapti romanų siužetais“, – tvirtino Gintarė.

Paskaitos autorė sakė nežinanti, kiek lietuvių kilmės žmonių šiuo metu yra pasklidusių visame pasaulyje. Tačiau, remdamasi Lietuvos statistikos departamento duomenimis, pateikė šiuos skaičius:

2005–2014 m. pasaulyje gyveno 3 663 tūkst. lietuvių, iš jų užsienio valstybėse – 619,6 tūkst. (16,9 proc.).

1989 m. RTFSR gyveno apie 70 000 lietuvių. 2010 metų surašymo duomenimis, Rusijos Federacijoje gyvena daugiau nei 31 tūkst. lietuvių.

Virginija Petrauskienė

Balzeko lietuvių kultūros muziejaus nuotraukos

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top