Teko skaityti Kretoje gyvenančio žurnalisto Audriaus Morkūno straipsnį „Kas skatina keliauti? 8 dalis. Lietuviai“, kuriame rašoma apie globalios Lietuvos privalumus, apie lietuvių kalbą, kuri turi stiprią vienijančią galią. Ją ypač pajunti keliaudamas ar gyvendamas svečioje šalyje. Panorau pasidalyti savo patirtimi.
Kiekvienais metais su Norvegijos Rogalando lietuvių bendrijos narių grupele aplankome pasirinktą pasaulio šalį. Šiais metais mūsų taikinyje atsidūrė Kolumbija. Kelionės plane įsiterpė Vasario 16-oji – šiemet kartu ir Lietuvos valstybės atkūrimo 100-osios metinės. Labai norėjosi sutikti ir švęsti šį Lietuvos laisvės šimtmetį gausiame tėvynainių būryje, pamatyti, kaip gyvena ir švenčia Kolumbijoje įsikūrę tautiečiai.
„Pasaulio lietuvių žiniose“ pamačiau interviu su Kolumbijoje gyvenančia lietuvaite Loreta. Susisiekus socialiniame tinkle, ji drąsino pamiršti senąjį šios šalies narkomafijos įvaizdį ir pažvelgti į ją nauju žvilgsniu. Prisijungus prie Kolumbijos lietuvių socialinio tinklo grupės, tautiečiai geranoriškai dalijo patarimus, kaip keliauti Kolumbijoje, ir informacija apie Vasario 16-osios šventę Bogotoje. Linas rekomendavo lankytinas vietas. Jūratė ir Saulė kvietė į svečius. Ieva surašė ir sudėliojo kelionės maršrutą, taip pat nurodė Lietuvos garbės konsulato elektroninio pašto adresą. Štai ir globalios Lietuvos rezultatas.
O dabar – apie šventę. Į Vasario 16-osios minėjimą organizatoriai kvietė sukurtu filmuku. Parašęs laišką Lietuvos garbės konsului Kolumbijoje, gavau atsakymą lietuvių kalba ir kvietimą dalyvauti šventėje. Parašytas tekstas labai džiugino ne savo įmantrumu, o tarpukario lietuvių kalbai būdinga sakinių struktūra ir pasakymais. Pagalvojau, kad turėsiu progą dar geriau prisiliesti prie to istorinio laikotarpio, kada ir buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė.
Į Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio šventę atvykome vėluodami, nes taksi vairuotojui ilgai nepavyko rasti renginio vietos – „Club de Jardineria de Bogota“. Įžengus į patalpą, ant staltiese padengto stalo puikavosi geltonos, žalios ir raudonos spalvų gėlių puokštė, buvo patiestos dvi lietuviškos austos juostos. Kai kurios moterys dėvėjo tautinius kostiumus. Iš karto užplūdo šilti jausmai: iki tol keliaujant po Kolumbiją viskas buvo nauja, o čia – sava ir gerai pažįstama. Bendraujant su senosios dipukų kartos Kolumbijos lietuviais, ausį glostė II pasaulinio karo metu išsivežta kalba ir pasakojimai apie įvykius smetoninėje Lietuvoje. Viena pašnekovė, mano kraštietė iš Suvalkijos, pasakojo apie pasitraukimą iš Lietuvos. Jos tėtis, kaip ir mano senelis, buvo Lietuvos savanoriai. Kita nustebino pasakiusi, kad greitai ketina vykti į Vilniaus knygų mugę, kurioje Arvydas Anušauskas pristatys pagal jos tėvelio Albino Čiuoderio memuarus parašytą knygą „Prezidento žvalgas: du gyvenimai“. Ji papasakojo, kad jos tėvelis žvalgybininkas lydėjo prezidentą A. Smetoną, besitraukiantį iš Lietuvos.
Bendravome ir su konsulo žmona lietuve Barbara Rimgaila, kuri yra išvertusi į ispanų kalbą knygą apie tremtį „Amžino įšalo žemėje“. Kolumbijos lietuviai supažindino su humanistu, pedagogu, visuomenės veikėju, dvi kadencijas Bogotos meru buvusiu Antanu Mockumi. Bendraujant su naujos kartos lietuvaitėmis, iš Lietuvos išvykusiomis jau atkūrus nepriklausomybę, apėmė dar stipresnis bendrumo jausmas – jautėme, kad mus užaugino ir išugdė bendra kultūra. Pažįstamos temos apie dabartinę Lietuvą kūrė ir stiprino emocinį ryšį. Beje, kelios iš šių lietuvaičių sutiko jaunosios kartos Kolumbijos lietuvius mokyti lietuvių kalbos.
Po Lietuvos garbės konsulo Enrique’ės Durana’os Concha’os sveikinimo sugiedojome „Tautišką giesmę“. Oficialios kalbos, deja, buvo sakomos ispanų kalba – dauguma jaunosios kartos Kolumbijos lietuvių jau nekalba lietuviškai. Oficialioje renginio dalyje kalbėjo Lietuvos garbės konsulas, taip pat Antanas Mockus, Liudas Klemas, o Jurgio Didžiulio kalbai jau neliko laiko. Jis ir Erica Jennings visus uždegė savo energija koncertuodami. Su šokiais, dainomis ir skanduotėmis derino lietuviškus bei kolumbietiškus ritmus. Net Lietuvos himną antrąkart sugiedojome jau kumbijos ritmu.
Nustebau, kai ant vaišių stalo išvydau balandėlius, bulvių plokštainį ir kitus lietuviškus skanumynus. Nors buvome kitoje Žemės rutulio pusėje, bet valgėme lietuviškus valgius.
Kad ir kur būtume – esame tie patys lietuviai. Nėra taip svarbu, ar gyvename Lietuvoje, ar esame pasaulio lietuviai, svarbu, ar Lietuvą nešiojamės savo širdyje. Pasaulyje gyvenantys tautiečiai mūsų gyvenimą gali praturtinti žiniomis, įspūdžiais ar geromis emocijomis. Vietos lietuviai – tai tarsi jų gyvenamosios šalies ambasadoriai. Nors mes su Kolumbijos lietuviais vieni kitų anksčiau nepažinojome, bet jautėmės savi. Tai daugiau nei draugystė, tai bendros tapatybės kuriama lietuvių bendrystė.
Zenonas Mačiulaitis
Nuotraukos Zenono Mačiulaičio