„Tai buvo geriausias sprendimas mano gyvenime“, – tokiu šūkiu pažymėta gegužę startavusi socialinės reklamos kampanija, skatinanti kauniečius tapti globėjais. Kampanijos herojėmis tapo trys globėjos, kurias vienija didelis noras padėti kitiems. Pristatome jautrų pokalbį su berniuką globojančia kauniete Jūrate Basevičiene.
„Augau sudėtingoje asocialioje šeimoje, kurioje maži vieni kitus auginome. Mokykloje mokytojai tyčiojosi iš mūsų. Empatija buvo jiems svetima, kaip ir supratimas ar įsigilinimas į vaikų emocijas. Nepaisant tikrai sunkios vaikystės, užaugau geru žmogumi, sukūriau šeimą, dirbu mėgstamą darbą ir jis man puikiai sekasi. Visada kirbėjo mintis padėti panašaus likimo vaikams ir įrodyti pasauliui dar kartą, kad nesvarbu, kokiomis sunkiomis sąlygomis prasideda žmogaus gyvenimas, kiekvienas iš mūsų galime būti laimingi ir mums gali sektis ateityje“, – pasakoja jauna moteris.
Globėja pripažįsta, kad tuo metu, kada augo pati, trūko valstybinių įstaigų lankstumo, kuris šiuo metu taikomas Kaune ir vaikui gali atnešti kur kas daugiau naudos.
„Dar labai seniai kaime mačiau atvejį, kada žmonės vasarą pasiimdavo globoti vaikus, bet jie tai darydavo kitokiais tikslais. Jiems nerūpėjo vaikučių gerovė. Jiems jų reikėjo, kad padėtų nudirbti ūkio darbus. Jau tada sau pasakiau, kad atsiradus galimybei globosiu vaiką ir juo rūpinsiuosi taip, kaip savu. – prisimena Jūratė – Mano vaikystės laikais to trūko. Nebuvo galimybių tiesiogiai padėti likimo nuskriaustiems vaikams ir jų šeimoms.“
Pasirinko padėti
Prieš priimdama sprendimą apie globą, Jūratė sukūrė šeimą ir susilaukė dukters, sėkmingai kopė karjeros laiptais, gyveno daugeliui žmonių įprastą ir niekuo neišsiskiriantį gyvenimą.
„Augo mano mergaitė ir mačiau, kad jai trūksta brolio ar sesės. Pagalvojau, kad ji jau didelė, aš visiškai sugrįžusi į darbus, o juk linksmiausia tada, kada vaikų amžius apylygis. Tada pradėjau ieškoti informacijos apie vaikų globą internete. Susiradau vaikų gerovės centro „Pastogė“ kontaktus ir nuėjau pasikalbėti“, – apie pirmus žingsnius globos link pasakoja J. Basevičienė.
Globėja atvirauja, kad sprendimo nepriėmė akimirksniu: „Apie vaiko globą mintys sukosi jau labai seniai. Vieną dieną nusprendžiau tik paieškoti informacijos, kitą dieną nueiti ir pasikalbėti, dar kitą – priduoti dokumentus bei eiti į mokymus. Taip atsitiko, kad likimas mums atsiuntė berniuką. Labai gražų ir net šiek tiek į mane panašų. Esu laiminga ir šiuo metu siekiame jo nuolatinės globos.“
Ryšys užsimezgė akimirksniu
Globėja neslepia, kad dažnai į „Pastogės“ namus atkeliauja tiek fiziškai, tiek psichologiškai traumuoti vaikai, kuriems prastai sekasi užmegzti ryšį su nauja aplinka.
„Pačią pirmą dieną, kada susitikome su globotiniu, pajutau jo pagarbą, dėkingumą ir prisirišimą. Pirmus mėnesius, nuvedus į darželį, atsisveikindamas jis nesustodavo prašyti, kad neišeičiau ir nepalikčiau. Ne, tai nebuvo sunki adaptacija ugdymo įstaigoje. Tiesiog dažniausiai jį palikdavo ir niekas nebeateidavo pasiimti, – kalbėjo pašnekovė. – Praėjus daugiau nei metams, jis žino, kad kiekvieną vakarą grįšim kartu namo. Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti smulkmena, bet mums tai didelis pasiekimas.“
Globojamo vaiko pokyčiai – tai didžiulė varomoji jėga. Anot moters, gali pasirodyti, kad ramus miegas naktį, atvertas langas, ėjimas susikibus rankomis yra elementarūs ir patys paprasčiausi kasdieniai veiksmai, bet kartais tai tampa nemažu iššūkiu.
„Mums reikėjo visko mokytis iš naujo. Reikėjo pasakoti, kad naktis – tai saugiausias metas, kada visas pasaulis miega, kad nereikia deginti šviesos, reikia leisti akytėms pailsėti. Taip pat teko smarkiai pasistengti įtikinėjant, jog aš paimu už rankos tik tam, kad jis neišbėgtų į gatvę, o ne tam, kad norėčiau jį nuskriausti. Matai, kaip viskas keičiasi, ir supranti, kad tai buvo geriausias sprendimas mano gyvenime“, – prisimena globėja.
Nesvarstė eiti lengvu keliu
Nesvarbu, ar kalba sukasi apie biologinio, ar globojamo vaiko auklėjimą, vis dažniau pastebimas naujas, daug sąmoningesnis suaugusių žmonių požiūris. Dabar vaiko auklėjimas – tarsi darbas, kuris reikalauja atsidėjimo, laiko, o neretai ir užsispyrimo bei ryžto.
„Nuo pat pirmos dienos, kada tapau globėja, į tai žiūrėjau itin profesionaliai. Svarbu, kad vaikas augtų ir mokytųsi pozityvioje aplinkoje, kad būtų tinkamai prižiūrimas ir gautų pakankamai dėmesio. Kartais tai nėra lengva, nes reikia atlikti daugybę kitų pareigų, bet kiekvieno tėvo ar globėjo gyvenime tai turėtų būti prioritetu“, – pasakojo moteris.
Globėja neslepia, kad neretai jaučiama visuomenės neigiama reakcija į globėjus ar jų globojamą vaiką, bet tai tampa dar didesne varomąja jėga nesustoti ir įrodyti, jog net ir sunkiomis sąlygomis augęs vaikas gali tapti sėkmės lydimu.
„Kartais reikia ir pakovoti už vaiko ramybę bei psichologinę ar fizinę sveikatą. Gyvename posovietinėje valstybėje ir, deja, tai vis dar juntama. Kartais, kai sužinomas globos faktas, žmonių požiūris į vaiką ir visą šeimą pasikeičia akimirksniu. Mūsų šalies darželiuose, mokyklose, gydymo įstaigose netekęs artimųjų globos vaikas vis dar kitoks, dažnai skaudinamas ir atstumiamas. O gaila, nes jie visi yra tokie patys, mūsų vaikai“, – su šypsena pokalbį baigia J. Basevičienė.
Ar kada svarstėte apie vaiko globą?
Šiuo metu Kaune namų laukia 122 vaikai. Visi kauniečiai (ir ne tik), bent kartą pagalvoję apie vaiko globą, kviečiami iš arčiau susipažinti su tokiomis galimybėmis. Konsultacijos teikiamos telefonu (8 611 08114) arba užsukus pasikalbėti į „Pastogės“ erdvę „Akropolyje“ (paviljonas pirmame aukšte, netoli Informacijos punkto) iki liepos 7 d. (pirmadieniais–ketvirtadieniais 17–19 val., penktadieniais 15–20 val., savaitgaliais nuo 11 iki 20 val.).