Muzikantų duetas „Golden Parazyth“ (Giedrius Širka ir Aurimas Vilkišius) įsitikinę, kad Kaunas galėtų būti tikra kultūros meka. Miestui tereikia išnaudoti turimą potencialą. Pokalbis su „Kaunas 2022“ ambasadoriais – apie dialogo tarp politikų ir kultūros veikėjų paieškas, šiuolaikinių Lietuvos muzikantų iššūkius ir neblėstančius miesto simbolius.
Kodėl mūsų susitikimui pasirinkote Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų?
Giedrius: Kurį laiką gyvenau netoliese esančioje ramioje gatvėje, šalia kurios įsikūręs šis muziejus. Čia, besimokydami Kaune, mudu su Aurimu ir susipažinome. Aurimas gyveno ant kalno, o aš apačioje, E. Ožeškienės gatvėje. Jis nusileisdavo nuo kalno ir mes drauge eidavome į universitetą. Dažnai į muziejų užeidavau pertraukų tarp paskaitų metu, nes labai mėgau žiūrėti į M. K. Čiurlionio darbus. Čia visuomet būdavo labai ramu ir šis koridorius man tapo tarsi meditacinis.
„Golden Parazyth“ pradžia – Kaune. Kokia muzikos kultūra šiame mieste?
Giedrius: Visi mano, kad aš kaunietis, ir pristato mus kaip duetą iš Kauno, nors čia tik pradėjome savo muzikinę karjerą 2006 m. Kauno publika yra labai įdomi ir nenuspėjama. Kai surengiamas koncertas Vilniuje ar Klaipėdoje, visuomet galima tikėtis daug žmonių. O Kauno publika yra kitokia, vieną kartą žmonės į renginį gali ateiti, o kitą kartą – ne. Kaunas – antras pagal dydį Lietuvos miestas, bet į renginį surinkti 200 ar 300 žmonių kartais būna labai sunku. Daugelis renginių organizatorių bijo į Kauną kviesti pasaulinio žinomumo atlikėjus, ypač pogrindžio kultūros atstovus, nes nežinia, ar į renginį susirinks pakankamai žmonių. Kaune daug studentų ir jaunimo, todėl miestas galėtų būti tikra kultūros meka. Vis dėlto didelė jaunų žmonių dalis pasitenkina paprastomis, dažnai menkavertėmis, pramogomis.
Galbūt Kaune trūksta kultūrinių vietų, kuriose galėtų vykti renginiai?
Giedrius: Vietiniai juokauja, kad Kaunas baigiasi ties Kauno pilies žiedu prie Jonavos gatvės. Daug renginių vyksta senamiestyje, tačiau vos už pusės kilometro aktyvaus kultūrinio gyvenimo tarsi nebėra. Dauguma renginių vyksta miesto centre, o mikrorajonai, kitaip dar vadinami miegamaisiais, ir toliau miega. Galima ir vėl prisiminti šį M. K. Čiurlionio dailės muziejų. Daugelis Kauno studentų čia nėra buvę, kaip ir nėra lankęsi Karo ar Tado Ivanausko muziejuose. Jiems tai neįdomu. Taip susiformuoja bendruomenė, kuri kultūriškai nieko įdomaus negali pasiūlyti.
Esate projekto „Kaunas 2022“ ambasadoriai. Kaip pasitelkiant muziką būtų galima stiprinti miesto bendruomenę?
Giedrius: Pasitelkus muziką galima įgyvendinti didžiulius pokyčius. Reikia rasti būdų sudominti visuomenę. Tam reikalingas dialogas tarp seniūnijos ir kitų visuomenės veikėjų, tokių kaip muzikantai. Negalima tikėtis, kad vienadieniai projektai, pavieniai savivaldybių surengti koncertai ką nors pakeis.
Aurimas: Muzika ir menas dabar tėra pramoga. Anksčiau jie koja kojon žengdavo su istoriniais įvykiais. Kūryba buvo aktuali ir ja buvo galima išreikšti tam tikrą poziciją. Reiktų sugrąžinti tokį ryšį.
Kaip vertinate visuomenei atvirus muzikinius projektus, tokius kaip Gatvės muzikos diena, „Romuvos pasažas“, „Operetė Kauno pilyje“ ir kt.?
Giedrius: „Romuva“ yra bohemos simbolis, todėl ten vykstanti veikla verta dėmesio. Tačiau Gatvės muzikos diena labiau primena chaosą, o ne kultūrinę injekciją. Gerai, kad vyksta tokia šventė ir žmonės gali paklausyti muzikos išėję į gatves, bet ilgalaikės įtakos miesto gyvenimui šis renginys neturi. Reikia daugiau socialiai pagrįstų akcijų, tokių kaip tos, kurios vyksta „Romuvoje“.
Norint pabudinti kauniečius ir paskatinti juos lankytis viešuose renginiuose, reikia žaisti simboliais, tokiais kaip „Merkurijus“, „Romuva“, Kauno pilis, nes būtent dėl jų mes mylime šį miestą. Vertiname tai, kas čia yra nuo seno, tai, kas čia subrandinta.
Jei galėtumėte kauniečiams įskiepyti muzikinę injekciją, paremtą ne tik tuščia pramoga, kokia ji būtų?
Giedrius: Statyčiau spektaklį arba miuziklą, kurį rodytų kiekvieną sezoną tiek uždarose, tiek viešose miesto erdvėse. Šiuolaikiškai žaisčiau miesto simboliais ir miesto istorija. Tikiu, kad tai sudomintų skirtingo amžiaus ir kultūrinio skonio auditorijas.
Aurimas: Svarbu, kad tai būtų interaktyvu. Reikėtų supažindinti žmones su muzika, šiuolaikinėmis jos kūrimo technologijomis, instrumentais ir jų veikimo principu.
Giedrius: Žmogus negali gyventi be stuburo. Laisvės alėją ir Vilniaus gatvę aš laikau Kauno stuburu. Kiekvieną kartą čia atvykdamas, norėčiau rasti vietą, pilną galerijų, klubų, interaktyvių taškų, kur renkasi jauni žmonės, kur pilna kultūros ir galima jaustis miesto dalimi. Kiekvienas iš mūsų yra labai svarbi Kauno dėlionės detalė, be kurios miesto tiesiog nebūtų.
www.kaunas.lt
Remio Ščerbausko nuotr.