Inga Krasilevičiūtė-Cessna kūrybingumu ir profesionalumu garsėja ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, kurioje gyvena šešerius metus. Kažkada svajojusi tapti gydytoja, vėliau baigusi teisės studijas, ji vis dėlto pasuko netikėta linkme – tapo makiažo meistre, plaukų stiliste – ir dabar vos spėja suktis grožio bei mados pasaulyje: ne tik kuria įvaizdžius daugybei individualių klientų, bendradarbiauja su įvairiomis užsienio kompanijomis, bet ir veda seminarus grožio specialistams. Vizažistės darbas, kaip pati Inga sako, jai atvėrė vartus į beribį kūrybos pasaulį – ko tik ši jauna moteris neišbandė… Tačiau jos sėkmės paslaptis, matyt, – ne pasirinkta darbo sritis, o nepaprastas smalsumas ir darbštumas, noras mokytis, tobulėti, eksperimentuoti. Vienas iš Ingos išskirtinių kūrinių tapo šių metų gruodžio 10–11 d. Kaune vyksiančio renginio „Kūrybos podiumas“ veidu, kviečiančiu moteris bent trumpam atitrūkti nuo kasdienybės ir pasisemti įkvėpimo bei naudingų patarimų iš įvairių sričių profesionalų, nemokamai pasimokyti įdomių dekoravimo technikų, apsilankyti kalėdinėje Lietuvos dizainerių mugėje.
Kalbėjomės prieš trejus metus, kai jau gana sėkmingai kopėte karjeros laiptais Vokietijoje. Kas nuo to laiko pasikeitė Jūsų profesiniame gyvenime?
Su dviem studijomis toliau aktyviai dirbu prie fotosesijų, taip pat turiu dvi mažas studijas skirtinguose miestuose, daug dėstytojauju – mokau vizažo, pradėjau kurti kostiumus, galvos apdangalus, dirbti kūno tapybos, aerografinio makiažo (airbrush) linkme. Šiuo metu taip pat Bogomolovo įvaizdžio mokykloje (Bogomolov Image School) studijuoju įvaizdžio dizainą, nes tai glaudžiai susiję su mano darbu.
Tada užsiminėte, kad svajojate įkurti vizažistų mokyklą ir sukurti savo vardinę kosmetiką. Galbūt sparčiai artėjate šios svajonės link?
Savos mokyklos atidarymas įtrauktas į maždaug poros metų planus. Užsienyje atidaryti mokyklą nėra taip lengva. Kadangi ruošiuosi po metų palikti Europą ir keltis į Jungtines Amerikos Valstijas, visi planai susiję su šia šalimi.
Kokiais pasiekimais labiausiai džiaugiatės?
Niekada nemėgau liaupsinti savęs pačios, tegul mano darbai kalba už mane (šypsosi).
Šiemet Jūsų originaliu kūriniu pasipuošė „Kūrybos podiumas“. Kaip kilo šio kūrinio idėja?
Beveik visi geriausi darbai buvo sukurti eksperimentuojant, bandant. Labai daug priklauso nuo asmenybės, esančios priešais tave, – kurti yra kur kas lengviau, jei auros sutampa, žmogus tavimi pasitiki ir mano, kad tavo darbas – tam tikros meno krypties šedevras.
Kuo vizažisto profesija įdomi?
Negaliu pavadinti savęs vizažiste, nes dabar darau beveik viską: tai ir makiažo (taip pat ir aerografinio) darymas, ir kūno tapyba, ir kostiumų detalių, puošnių galvos apdangalų kūrimas, kartais – fotografavimas. Kai turiu laiko, stilizuoju, organizuoju dideles fotosesijas, dirbu su garsiais dizaineriais. Tai tokia specialybė, kuri nuo tiesiog eilinio kasdienio makiažo darymo atveria vartus į beribį kūrybos pasaulį, į keliones, į galimybes, apie kurias nė nesvajojai.
Be kokių savybių žmogui nepavyktų tapti puikiu vizažo specialistu?
Žinoma, labai svarbu mėgti savo darbą – tada savo veiklos netgi nesinorės vadinti darbu. Bet tam, kad būtum pastebėtas, reikia didelio užsispyrimo, tolerancijos klientams, psichologinių žinių ir gerų bendravimo įgūdžių. Bendrauti su žmonėmis nė taip paprasta – reikia sugebėti prieiti prie kiekvieno iš jų, o tai ne visada pavyksta. Taip pat svarbu pastebėti savo klaidas, stengtis jas ištaisyti ir tobulėti, nestovėti vienoje vietoje.
Ar kas nors trukdo mėgautis darbu? Galbūt kartais koją pakiša kitų žmonių pavydas, intrigos?
Intrigos šiame darbe yra įprastos, gal net, sakyčiau, Lietuvoje tai labiau juntama nei užsienyje. Visi nori tave kopijuoti, apeiti, nuleisti kainą ir t. t. Aš tiesiog nebekreipiu dėmesio. Kiekvienas klientas atsirenka, kas jam labiau prie širdies. Aš bandau patraukti savo darbu ir nuoširdumu, atsiriboti nuo visų neigiamų žmonių.
Vienintelis dalykas, kuris man trukdo mėgautis darbu, yra tai, kad beveik nelieka laisvo laiko – šis darbas atima beveik visą mano laisvalaikį. Manau, visos vizažistės susiduria su šia problema. Šiuo metu stengiuosi bent vieną dieną per savaitę skirti šeimai.
Ar žmogaus pastangos keistis išoriškai gali prisidėti prie vidinių pokyčių?
Be abejo. Išoriniai pokyčiai turi didelę įtaką žmogaus psichologinei būklei. Išgyvendamas krizę, žmogus bando keisti savo išorę, taip tarsi bėgdamas nuo užklupusios problemos. Tai ypač būdinga moterims.
Ar Vokietijoje moterys linkusios daug dėmesio skirti savo grožiui?
Kiek pastebiu, Vokietijoje jaunos moterys beveik neskiria dėmesio sau, kalbant tiek apie drabužius, tiek apie makiažą. Žinoma, yra išimčių, bet itin besirūpinančių išvaizda dailiosios lyties atstovių yra mažuma. Čia nėra makiažo kulto, kaip Lietuvoje. Vokietėms svarbiausia – įgyti išsilavinimą ir rasti gerą darbą, kad užsitikrintų ateitį. Jos neteikia prioriteto įvairioms grožio procedūroms, tokioms kaip pedikiūras, antakių dažymas ir t. t. Iki maždaug 30–35 metų vokietės sau to neleidžia, nes neturi finansinių galimybių arba jau augina vaikus ir nemano, kad reikėtų išlaidauti savo grožiui. Sulaukus maždaug 40 metų ar daugiau, prasideda moterų aukso amžius – jos ima itin puoselėti savo odą, darytis plastines operacijas, visas įmanomas veido ir kūno gražinimo procedūras: manikiūrą, pedikiūrą, šukuosenas, makiažą, dalyvauja fotosesijose. Jos tiesiog nenori pasenti. Todėl vokietės, sulaukusios brandesnio amžiaus, yra tikros damos, žaviuosi jomis.
Vokietijoje gyvenate daugiau nei 6 metus. Ar esate tvirtai apsisprendusi, kad Lietuva liks tik gimtaisiais namais?
Kol kas neplanuoju grįžti į Lietuvą, bet nesakau, kad to niekada nebus. Visko gali būti (šypsosi).
Šiemet su mylimuoju sumainėte aukso žiedus. Kaip susipažinote?
Sutikau jį tada, kai nieko neieškojau ir nebelaukiau, kai sustiprėjau ir tapau visiškai nepriklausoma finansiškai. Jis man yra dovana. Susipažinome, kaip šiuo metu populiaru, internete, nes abu buvome labai užsiėmę ir kitos galimybės turbūt nebuvo. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Po dviejų mėnesių jis pasipiršo, o lygiai po metų nuo pažinties dienos sumainėme žiedus.
Kodėl vestuves rengėte Lietuvoje, o ne Vokietijoje?
Vestuvės vyko Lietuvoje, nes žinodami, kad netrukus paliksime Europą, norėjome šią ypatingą dieną praleisti su draugais, mano mama ir kitais artimaisiais.
Šventę patikėjau organizuoti vestuvių organizatorei ir dekoratorei Kristinai Dyburei. Tai nuostabi asmenybė, kuriai visą savo gyvenimą dėkosiu už įgyvendintas svajones. Nuo pirmos minutės žinojau, kad ji puikiai supranta, ko aš noriu, tad visiškai ja pasitikėjau.
Ar šeimoje stengsitės puoselėti lietuviškas tradicijas?
Širdyje aš visada būsiu lietuvė ir puoselėsiu lietuviškas tradicijas, o mano vyras savo ruožtu mane moko amerikietiškų tradicijų. Tad išlaikome pusiausvyrą.
Kokių turite troškimų, nesusijusių su darbu?
Tiesiog mėgautis gyvenimu su savo vyru. Mes abu mėgstame keliauti, stengiamės kur nors išvykti kas mėnesį.
Lietuvą vadinate nuostabia šalimi. Kaip reaguojate, jeigu kas nors (tiek patys lietuviai, tiek kitataučiai) apie Lietuvą atsiliepia neigiamai? Kaip manote, kas tai lemia?
Lietuva – graži šalis, tik turi begalę politinių spragų. Jeigu kas nors apie šalį atsiliepia blogai, tai tiesiog rodo išprusimo stoką. Kiekvienoje šalyje yra spragų, vienoje daugiau, kitoje mažiau. Bet tai nereiškia, kad tavo šalis yra kažkuo blogesnė ar geresnė.
Lietuvoje jaučiu sustiprėjusią lietuvybę, jaunimas vis labiau vienijasi, tai mane labai džiugina.
Dėkoju už pokalbį.
Inesa Uktverienė
Nuotraukos iš Ingos Krasilevičiūtės-Cessnos asmeninio archyvo