XX Kristupo vasaros festivalio programa šiemet išsiskiria spalvinga atlikėjų geografija, muzikos stilių įvairove ir netradiciniais projektais. Vienas tokių – naujųjų laikų ritualinės grupės „Merope“, vienijančios bendraminčius iš penkių skirtingų Europos šalių, koncertas. Kaip teigia atlikėjai, kolektyvo pavadinimas kilo nuo atrastos naujos, tolimos ir neištirtos žvaigždės Plejadžių sietyne vardo ir toks apibūdinimas puikiai atspindi jų kuriamą muziką. Su grupės vokaliste ir kanklininke lietuve Indre Jurgelevičiūte kalbamės apie grupės „Merope“ muziką ir būsimą koncertą Lietuvos publikai.
Indre, kas yra toji naujųjų laikų ritualinė muzika?
Šį apibūdinimą išgirdome iš klausytojų po vieno koncerto. Dirbtinio ritualo nesistengiame sukurti, mums svarbesnis vidinis nusiteikimas koncerto metu. Ritualas susijęs su žmonių susibūrimu ir dalijimusi, kažko naujo sukūrimu, taip pat panirimu į tam tikrą nuotaiką. Tad mums „Merope“ ir yra muzikinis ritualas: susitinkame ir dalijamės vienas kito energija, emocijomis, įkvėpimu, patirtimi, idėjomis ir bandome visa tai perteikti per muziką. Norėtume į šį ritualą įtraukti ir klausytojus.
Kaip atsirado grupė „Merope“?
Visi grupės „Merope“ nariai tam tikru metu mokėsi „Codarts“ konservatorijoje Roterdame, tik ten vieni kitų nepažinojome. Turėjome bendrą draugą fleitininką Jean Christophe Bonnafous. Jis ir sugalvojo, kad būtent mes turime kažką bendra ir sumanė suburti mus į grupę. Tad prieš dvejus metus vasarą jis mus pakvietė į kūrybinę stovyklą Andalūzijoje, Siera Nevados kalnuose. Ten susipažinome, devynias dienas improvizavome, kūrėme ir įrašėme pirmąjį savo albumą „9 Days“.
Įrašinėdami bendradarbiavome su įrašų įmone „Wapapura“, kurios specializacija – įrašai atvirose erdvėse. Ji naudoja vien saulės energiją. Tad mūsų pirmasis albumas „9 Days“ buvo taip pat įrašytas ne studijoje, o kalnuose, netoli mažo kaimelio, vadinamo Pitres, taigi atidžiai klausant albumo galima išgirsti ir bažnyčios varpus, praeinančius žmones, paukščius, vėją, žiogus ir cikadas. Gyvenimas gamtoje, vienoje didelėje palapinėje, tyla, ramybė aplink, kaitri ispaniška saulė, žvaigždėtas dangus įkvėpė ir muziką.
Pristatykite kitus grupės narius.
Jean Christophe Bonnafous (Prancūzija) groja indiška bambukine fleita bansure. Jis baigė indiškos klasikinės muzikos magistro studijas Roterdamo konservatorijoje pas legendinį Indijos fleitininką Hariprasad Chaurasia. Su juo šiuo metu dažnai koncertuoja visame pasaulyje kaip akompanuojantis fleitininkas, taip pat rengia savo solinius pasirodymus.
Bert Cools (Belgija) – grupės gitaristas, aktyviai besireiškiantis improvizacinės muzikos scenoje Europoje, kuriantis muziką savo projektams, bendradarbiaujantis su džiazo, alternatyviosios ir elektroninės muzikos kūrėjais.
Miguel Hiroshi (Ispanija) groja įvairiomis perkusijomis. Tai muzikantas, išaugęs flamenko sostinėje Granadoje. Šiuo metu jis keliauja po visą pasaulį su įvairios stilistikos projektais.
Marcello Windolph (Vokietija) – kontrabosininkas, studijavęs džiazo muziką ir Afrikos muzikos subtilybes. Be muzikos, dar studijuoja ir įvairias Rytų medicinos technikas.
Ką siekiate perteikti klausytojams?
Su klausytojais norime dalytis ramybe, meile ir gera energija. Muzika yra didi jėga, tad norime ja skleisti tik gerus jausmus. Taip pat daug įkvėpimo semiamės iš gamtos, norime per muziką kalbėti apie žmogaus ryšį su ja, o antrąjį albumą ketiname skirti vandeniui. Tad mūsų klausytojas turėtų būti atviras muzikai.
Ar lengva kartu kurti, muzikuoti tokiems gana skirtingiems žmonėms?
Tiesa, kad esame labai skirtingi, bet kažkokia nematoma jėga mus tikrai jungia, nes jau dvejus metus nepaleidžiame vienas kito, nors kiekvienas muzikantas turi ir daug kitos muzikinės veiklos, o visiems būnant skirtingose pasaulio vietose tenka labai stengtis norint išsaugoti, palaikyti ryšį ir nenutrūkstamą kūrybinį procesą.
Pačioje pradžioje visiems susitikti ir per devynias dienas sukurti ir įrašyti albumą, prieš tai vienam kito nepažinojus, buvo didelis iššūkis ir brangi patirtis. Bendras kūrybinis procesas suteikė ne vien muzikinės, bet ir žmogiškosios patirties: esame penki skirtingi charakteriai, reikia išmokti ir susikalbėti, ir klausyti, ir išgirsti, ir suprasti. Visa tai labai suartina, tad tapome vieninga muzikine šeimyna.
Daugiau koncertuojate užsienyje. Ar skiriasi koncertai kitose šalyse ir Lietuvoje?
Taip, daugiau koncertuojame užsienyje, grojame Olandijoje, Ispanijoje ir Belgijoje. Pavasarį beveik visą mėnesį koncertavome ir keliavome Meksikoje. Buvome sužavėti Meksikos publikos – tokių šiltų ir atvirų žmonių. Šį mėnesį vyksime koncertuoti į festivalį Vokietijoje. Tačiau tikrai nemeluosiu, kad koncertais Lietuvoje visada labai džiaugiamės: aš laukiu progos pagroti namie, o kiti muzikantai džiaugiasi grodami šalyje, kurios tradicinės melodijos dažnai įkvepia kūrybai.
Ar „Merope“ turi autoritetą?
Kiekvienas turime savo muzikinius autoritetus, tačiau vieno muzikinio pavyzdžio, kuriuo sektume kaip grupė, nėra.
Vis dėlto visi esame turėję muzikos pamokų su Hariprasad Chaurasia, meistru iš Indijos, kurio patirtis, dvasia ir muzikalumas įkvepia priimti muziką kaip brangią dovaną. Beje, netrukus Jean Christophe pastangomis bus išleistas naujas solinis H. Chaurasia albumas. Jį tikriausiai atvešime ir į Lietuvą.
Rugpjūčio pabaigoje pasirodymą surengsite Šv. Kotrynos bažnyčioje. Ko koncerte gali tikėtis klausytojai?
Grįžtame į Lietuvą po beveik metų pertraukos, tad pasiilgome Lietuvos publikos, be to, džiaugiamės koncertu tokioje ypatingoje vietoje. Prie jos pritaikysime ir programą. Spalį planuojame įrašinėti savo antrąjį albumą, tad į programą įtrauksime ir nemažai būsimojo albumo kūrinių.
Koncertas „Merope“ efektas“, sujungiantis folklorą, indų klasikinės muzikos atgarsius, džiazo improvizacijas ir elektroniką, prasidės rugpjūčio 24 d. 18 val. Šv. Kotrynos bažnyčioje.