Grenlandija – didžiausia pasaulio sala tarp Arkties ir Atlanto vandenynų, kurios maždaug aštuoniasdešimt procentų paviršiaus padengta ledu. Gyventojų joje mažiau nei Lietuvos didmiestyje – vos apie 56 tūkstančius. Tačiau kartais vien per mėnesį čia apsilanko penkiaženklis skaičius turistų. Šiame ledo krašte gyvenanti Inesa Matuliauskaitė nė kiek dėl to nesistebi – išskirtinis salos kraštovaizdis gniaužia kvapą.
Grenlandija turbūt yra vienas iš lietuviams mažiau pažįstamų pasaulio kampelių. Kas Jus atvedė į šį kraštą?
Vykti į Grenlandiją nusprendžiau gavusi darbo pasiūlymą Ilulisato mieste. Mėgstu iššūkius, tad mielai sutikau. Dirbu rinkodaros ir pardavimo vadybininke turizmo įmonėje. Dievinu keliones, mėgstu tarptautinį kolektyvą, reklamos ir pardavimo sritį. Tad šis darbas puikiai atitinka mano pomėgius ir asmenybę.
Dauguma žmonių klausia, kodėl būtent Grenlandija. Aš visados domėjausi Arktimi, globaliniu atšilimu, tad studijuodama magistrantūroje pasinaudojau galimybe Arkties studijas pasirinkti kaip papildomą dalyką. Norėdama suderinti savo specialybę (studijavau rinkodarą, komunikaciją, tarptautinius pardavimus) ir Arkties studijas, pradėjau ieškoti praktikos vietos. Keturis mėnesius gyvenau Laplandijoje, o vėliau persikrausčiau į Grenlandiją.
Koks buvo pirmasis įspūdis čia atvykus? Kas Jus žavi?
Pirmą kartą atvykusi į Ilulisatą apstulbau nuo grožio: jūroje plaukiojantys ledkalniai ir vidurnakčio saulė – šie du neįtikėtini reiškiniai atima žadą. Tada buvo gegužės pabaiga, saulė jau nebesileido už horizonto. Šis fenomenas trunka maždaug tris mėnesius nuo gegužės vidurio iki rugpjūčio.
Grenlandijoje man patinka daugybė dalykų. Vienas jų, be abejo, yra gamta. Ilulisato ledo fjordas, kuris 2004-aisiais įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, – vienas svarbiausių salos traukos centrų. Jis driekiasi daugiau nei keturiasdešimt kilometrų nuo salos ledo skydo. Tai vienas aktyviausių ledo fjordų – jame nuolat susidarinėja ledkalniai.
Fauna taip pat įspūdinga. Dažnai vaikščiodamas ledo fjordo pakrante gali išgirsti, o vėliau ir pamatyti plaukiojančių banginių, ruonių. Kitose Grenlandijos dalyse galima išvysti avijaučių. Kai kurie žmonės mano, kad čia galima sutikti baltųjų meškų, tačiau tai nėra įprasta. Dažniausiai baltosios meškos laikosi atokiai nuo miestų, kaimelių. Grenlandija yra didelė, tad įvairiuose regionuose kraštovaizdis ir gyvūnija skiriasi.
Papasakokite apie vietinių gyvenimo būdą, kultūrą. Ką įdomaus, netikėto atradote?
Grenlandų kultūra iš tiesų gerokai skiriasi nuo mūsų. Vienas labiausiai stebinančių dalykų – maisto kultūra. Salos gyventojai itin mėgsta banginių mėsą, paruoštą įvairiais būdais – džiovinant, kepant, – valgo žalią šių žinduolių odą. Taip pat maitinasi džiovintomis žuvimis, ruonių mėsa, iš jos dažnai verda sriubą su bulvėmis ir svogūnais. Esu ragavusi visų šių patiekalų. Kad ir kaip keistai skambėtų, labiausiai man patiko žalia banginio oda.
Prašau neteisti žmonių, kurie vis dar valgo banginių bei ruonių mėsą. Nors šie gyvūnai laikomi nykstančiais, bet tai yra vietinių tradicijos. Saloje vis dar daug mažų kaimelių, kuriuose žmonės išgyvena tik iš to, ką susimedžioja ir susižvejoja. Iki šiauriausių miestų laivas su maisto atsargomis gali neatplaukti net penkis–šešis mėnesius. Grenlandija – ypatinga vieta, kur gamta dažnai gali būti atšiauri žmogui.
Vienas iš mane vis dar stebinančių dalykų yra senosios ir moderniosios kultūros susidūrimas. Grenlandija – kontrastų šalis: gali atkeliauti į kaimelį, kuriame esančiuose namuose neįrengta vandentiekio sistema, bet gyventojai turi internetą, virtualiosios realybės akinius ir didžiulius plokščiaekranius televizorius. Žiemą dažnai galima pamatyti vietos žmones kinkant šunis arba važinėjant sniego motociklais. Grenlandija dažnai vaizduojama kaip retai apgyvendinta, atoki, izoliuota šalis, tačiau čia galite rasti kino teatrų, kavinių, daugiabučių, prekybos centrų, garsių tarptautinių drabužių bei automobilių prekių ženklų. Kontrastas tarp moderniojo pasaulio ir senosios grenlandų kultūros yra ryškus ir ypatingas.
Grenlandija – kvapą gniaužiančių vaizdų šalis. Jeigu neturite galimybės joje apsilankyti, kviečiu užsukti į „Instagramo“ paskyrą „Inamatul_travel“, kur galėsite išvysti salos gyvenimą iš arčiau.
Per metus Grenlandijoje apsilanko dešimtys tūkstančių turistų. Kas juos labiausiai traukia, kokių veiklų siūloma?
Grenlandija vis dar yra gana paslaptinga kelionių kryptis. Ar dažnai jums kažkas pasigiria, kad atostogas praleido joje? Tikriausiai ne. Turistus čia vilioja laukinė gamta, unikali kultūra ir faktas, kad aštuoniasdešimt salos paviršiaus ploto padengta ledo šydu.
Vasarą Grenlandijoje turistai dažniausiai mėgaujasi ledkalnių, laukinės gamtos vaizdais, lanko mažus kaimelius, ragauja unikalios grenlandų virtuvės patiekalų, stebi banginius, ruonius. Juos itin domina čia esantis aktyviausias Šiaurės pusrutulyje ledynas. Atvykėliai gali paplaukioti jūroje laivais bei baidarėmis, leistis į įvairius žygius, stovyklauti ant ledo skydo, žvejoti, medžioti, užsisakyti panoraminius skrydžius.
Žiemą viena populiariausių turistų veiklų – kelionės su šunų kinkiniais. Miesteliuose virš poliarinio rato vis dar įprasta į medžioklę ar žvejybą keliauti dešimties–penkiolikos šunų tempiamomis rogėmis. Kas gali būti patikimiau nei šuo, keliaujant porą dešimčių kilometrų šaltyje, kuris gali siekti minus 40 laipsnių Celsijaus. Be to, šie gyvūnai yra labai svarbi kultūros dalis. Pasivažinėjimas kinkinių rogėmis gali trukti dvi valandas, bet jeigu nori pamatyti tikrąją, nepaliestą, senąją Grenlandiją – gali taip keliauti savaitę. Skrieti per nuostabius kalnus, užšalusius ežerus, girdint vien šių keturkojų kvėpavimą ir rogių slydimą per sniegą, – ypatingas jausmas. Tai tarsi susilieti su gamta, suprasti tikrąsias vertybes.
Taip pat žiemą galima slidinėti kalnų bei lygumų slidėmis, stebėti Šiaurės pašvaistes, plaukioti laivu (priklausomai nuo to, kurioje salos vietoje lankotės). Smagu pasivažinėti sniego motociklais, žygiuoti su sniego batais, užsiimti poledine žūkle.
Ką svarbu žinoti norintiems aplankyti Grenlandiją?
Atvykti į Grenlandiją galima lėktuvu arba kruiziniu laivu. Lėktuvai čia skrenda tik iš Kopenhagos ir Reikjaviko. Ruoštis išvykai reikėtų iš anksčiau – populiarios kelionės ir vietos viešbučiuose yra greitai išperkamos.
Grenlandijoje jums nereikės batelių ir vakarinės suknelės, į lagaminą geriau įsidėkite žygiavimo batus ir šiltų, patogių drabužių. Kelionę galite planuoti patys arba pirkti įvairius turizmo paslaugų rinkinius. Daug naudingos informacijos galite rasti tinklalapyje guidetogreenland.com.
Paskutinis ir labai svarbus patarimas ketinantiems vykti į Grenlandiją: pasiruoškite nuotykiams, kurie gali prasidėti jau oro uoste! Atidėti skrydžius kelioms valandoms, kartais netgi kelioms paroms yra normalu, tad patarčiau atvykimo dienai neplanuoti nieko svarbaus ir įsigyti gerą kelionių draudimą. Keliaukite į šią salą bent keturioms–penkioms dienoms – tai bus pažintinė kelionė, kurios niekada nepamiršite.
Ar dažnai tenka bendrauti su vietiniais? Kokie jie?
Bendrauti tenka dažnai. Kai kurie mano kolegos yra vietiniai, tad kiekvieną dieną mokausi apie Grenlandiją ir joje gyvenančius žmones. Grenlandai – inuitai (grenlandų kalboje reiškia „žmonės“) yra labai šilti, mėgstantys leisti laiką su šeima, draugais, mylintys gamtą, draugiški, atviri ir dažnai besišypsantys. Esu pozityvus žmogus, bet gyvendama čia išmokau mažiau stresuoti, mėgautis geru oru, draugų kompanija, gamta. Būtent tikrumas, atvirumas ir meilė gamtai yra tai, ko galėtume išmokti iš grenlandų.
Inesos Matuliauskaitės asmeninio archyvo nuotraukos
Galbūt pažįstate tautiečių, gyvenančių šioje saloje? Kaip vietiniai reaguoja sužinoję, iš kur esate?
Nepažįstu nė vieno tautiečio, gyvenančio Grenlandijoje. Manau, nedaug lietuvių čia atvyksta ir tuo labiau gyvena. Kai pasakau, iš kur esu kilusi, dažniausiai būnu užverčiama klausimais: kur yra Lietuva, koks jos klimatas, maistas ir panašiai. Visada su malonumu atsakau į visus klausimus ir didžiuojuosi sakydama, kad esu lietuvė, gyvenanti Grenlandijoje.
Kokias tradicijas puoselėjate gyvendama svetur?
Jau daugiau nei šešerius metus negyvenu Lietuvoje, todėl, dirbdama su žmonėmis iš skirtingų šalių, mėgstu jiems surengti lietuvišką vakarienę. Ant stalo būna mūsų krašto gaminių: rūkytų produktų, sūrio, bulvių plokštainis ir kitų valgių. Jei turiu daugiau laisvo laiko, draugus ir kolegas palepinu lietuvišku „Skruzdėlynu“. Tai savotiškas mano lietuvybės puoselėjimo būdas – supažindinti kitataučius su Lietuvos kultūra, gastronomija ir šiek tiek istorijos.
Kitas mano lietuvybės puoselėjimo būdas – Lietuvos himno giedojimas liepos 6-ąją. Idėja lietuviams visame pasaulyje vienu metu giedoti „Tautišką giesmę“ yra nuostabi, stengiuosi palaikyti šią tradiciją, kad ir kur būčiau.
Vienas iš Jūsų pomėgių – fotografija. Galbūt šis hobis gimė keliaujant po įspūdingo grožio vietas?
Fotografuoti pamėgau kur kas seniau. Dar besimokydama vidurinėje pradėjau lankyti meno mokyklą. Baigiau akordeono specialybę, tačiau muzika man neteikė daug džiaugsmo, tad nusprendžiau lankyti dailę. Šalia tapybos, piešimo, kompozicijos pamokų galėjome pasirinkti ir fotografijos pradmenis. Taip prasidėjo mano pažintis su fotografija.
Ką Jums reiškia fotografija ir kuo Jūsų darbai išsiskiria iš kitų?
Kiekvienas žmogus mato pasaulį savaip, tiesiog menininkams, fotografams lengviau jį išreikšti vizualiai. Mėgstu fotografuoti tikras, nesurežisuotas emocijas, įamžinti žmonėms svarbius momentus. Fotografuodama gamtą noriu parodyti gražias akimirkas ar detales, kurias kartais praleidžiame pro akis skubėdami ar būdami per daug susimąstę apie savo darbus.
Galbūt fotografija yra Jus nuvedusi į įdomias, netikėtas, nepažintas Grenlandijos vietas?
Fotografija visada padeda žengti žingsnelį į priekį keliaujant, pritūpti ar net priglusti prie žemės, pamatyti įprastus dalykus iš neįprastos perspektyvos. Kiekviena atrasta vieta yra kažkuo ypatinga. Dabar į galvą ateina vietovė, kurią atradau žygiuodama ledo fjordo pakrante. Einant šalia kalnų upelio, toje vietoje, kur jis įteka į vandenyną, atsiveria paplūdimys, nusėtas akmenimis ir mažais ledo luitais, paliktais atoslūgio.
Inesos Matuliauskaitės nuotraukos
Kaip pramogaujate Grenlandijoje?
Nors Ilulisato mieste yra kino salė, vyksta koncertai ir veikia kavinės, tačiau man pačios mieliausios pramogos gryname ore! Vasarą dažnai žygiuoju iki lankytinų vietų, pavyzdžiui, krioklių ar apžvalgos taškų, nuo kur atsiveria nepakartojami vaizdai. Taip pat grybauju, renku žoleles arbatai bei prieskoniams. Mėgstu žvejoti plaukiodama laivu ar baidare. Žiemą dažniausiai griebiu lygumų slides arba keliauju aplink apylinkes su sniego motociklu. Laisvalaikiu visada su savimi turiu fotoaparatą ir, kai giedra, vakarus leidžiu lauke su juo laukdama Šiaurės pašvaistės.
Ar žinojote?
- Priešingai nei daugelis mano, Grenlandijoje ne visada žiema. Vasaros sezonu vidutinė temperatūra yra apie 10 laipsnių šilumos, žydi gėlės, auga uogos bei grybai. Ir visai nesvarbu, kad jūroje galima matyti plaukiojančius ledkalnius…
- Grenlandijoje gyvena apie 56 tūkst. žmonių, iš kurių 90 proc. apsistoję šešiolikoje pagrindinių miestų. Kita dalis gyvena mažuose kaimeliuose (kai kurie iš jų turi po maždaug 30 gyventojų).
- Šiaurės poliarinis ratas dalija Grenlandiją į dvi dalis: dalį virš poliarinio rato, kur žmonės naudoja šunų kinkinius, ir dalį žemiau poliarinio rato, kur šunų kinkiniai nenaudojami.
- Grenlandų šunų veislė yra unikali. Jeigu šie gyvūnai išgabenami už poliarinio rato ribų, niekada nebegali sugrįžti atgal. Šiuo įstatymu siekiama išsaugoti veislės grynumą ir apsaugoti šunis nuo ligų, kurioms jie neturi imuniteto.
- Žmonės jau seniai nebegyvena iglu – ledo nameliuose, kuriuos dažnai matome per filmus.
- Baidares išrado grenlandai.
- Grenlandijoje turėti laivą taip pat svarbu kaip turėti automobilį Lietuvoje, nes ten nėra kelių, jungiančių miestus. Vietos žmonės keliauja lėktuvais ir laivais.
Erika Viktorija Ričkutė
Inesos Matuliauskaitės nuotraukos