Pasaulyje yra daug negyvenamų arba nykstančių miestų. Miestai vaiduokliai it po karo, kuriuose mažėja ne tik investicijos, bet ir gyventojų skaičius, griūva pastatai ir nyksta miesto kontūrai. Kiekvienas jų turi savitą įdomią istoriją. Kai kurių miestų gyventojus išvijo stichinės nelaimės, kiti juos paliko dėl ekonominių priežasčių. Dar kiti, nepaisydami visko, savo gimtosios vietos palikti nesiryžta.
Vytauto Didžiojo universitete (VDU) viešėjo Mičigano-Dirborno (Michigan-Dearborn) universiteto mokslininkas Paul Draus, tyrinėjantis nykstančius miestus kaip socialinę problemą. Jis teigia, kad miestų nykimas tam tikru mastu apima visas senstančios industrinės infrastruktūros valstybes, tarp jų ir ES nares, ir Lotynų Amerikos miestus. Tačiau tai, ką vadiname „nykimu“, gali labai skirtis ir turėti labai įvairias priežastis skirtingose šalyse. „Kartais miesto depopuliacija gali įvykti dėl staigių ekonominių ar politinių pokyčių (pavyzdžiui, dėl uostų nuosmukio Valparaise, Čilėje po Panamos kanalo atidarymo 1914 m.) arba tokių nelaimių kaip Černobylio avarija“, – pasakojo sociologijos profesorius Paul Draus, kuris skaitė paskaitas VDU socialinės politikos studentams. Su juo kalbamės apie tai, kas daro įtaką miestų nykimui ir kuo pasižymi gyvenimas tokiuose miestuose.
Ar įmanoma prikelti naujam gyvenimui mirusį miestą?
Man atrodo, kad terminas „miręs miestas“ prieštarauja pats sau. Miestai yra lyg miškai – jų išteklius ir įvairovę galima išeikvoti, tačiau, kol yra išlikę kažkiek medžių, įsikabinusių į uolą, miško siela gyvuoja. Pagal apibrėžtį, miestai yra gyvi ir visada vystosi, net jei jų dydis kinta. Detroitas vis dar turi daugiau nei 600 tūkst. gyventojų, tai yra daugiau nei Vilnius. Turime nepamiršti, kad irimas yra gyvybės forma ir kartais ji net yra gana ryški ir atspari.
Pasaulyje yra daug nykstančių miestų. Kokia, Jūsų manymu, jų tolesnė ateitis?
Manau, kad tai visiškai priklauso nuo sprendimų, kuriuos priima tokių miestų visuomenės, ir nuo nenuspėjamų veiksnių, tokių kaip aplinkos arba klimato kaita, vartojimo ir technologijų tendencijos. Nenoriu pasakyti, kad pati klimato kaita yra nenuspėjama – ji beveik neabejotinai vyksta. Bet jos tikslius padarinius, kalbant apie žmonių apgyvendinimą, numatyti sunku. Spėju, kad mūsų Mičigano valstijos miestų gyventojų skaičius ilgainiui atsigaus. Paprasčiausiai todėl, kad mes turime pakankamai vandens ir klimatą, kuris išliks tinkamas gyventi ir tada, kai žemės temperatūra kils.
Kaip manote, dėl kokių priežasčių žmonės lieka gyventi ne visiškai funkcionuojančiame mieste, pavyzdžiui, Detroite?
Žmonės dažnai lieka gyventi paprasčiausiai todėl, kad tos vietos jiems pažįstamos. Tai galioja kalbant tiek apie Detroitą ir panašius miestus, tiek apie priemiesčius, kaimus ir klestinčius miestus. Daug žmonių Detroite yra vargingi, o apgyvendinimas už jo ribų jiems neprieinamas, pvz., dėl finansinės padėties. Be to, JAV turi ilgą rasinės segregacijos istoriją, o tai ypač ryšku Detroite. Dauguma Detroito gyventojų yra afroamerikiečiai, arba juodaodžiai, o dauguma priemiesčių gyventojų yra euroamerikiečiai, arba baltaodžiai. Tie, kurie kraustosi iš juodaodžių daugumą turinčio Detroito į baltaodžių daugumą turinčius priemiesčius, gali susidurti su tikra arba juntama diskriminacija ir pasipriešinimu.
Lankėtės Kauno mieste, VDU universitete. Vis daugiau žmonių, ypač jaunimo, palieka miestą ir emigruoja į kitas šalis. Kaip manote, ar dėl šių priežasčių Kaunas gali papildyti išnykusių miestų sąrašą?
Kaip suprantu, daug miestų Vidurio ir Rytų Europoje susiduria su panašiomis problemomis, kaip Detroitas, dėl besitęsiančios išsilavinusio jaunimo emigracijos, augančių senstančių gyventojų poreikių ir mažėjančių mokestinių pajamų. Tačiau šiuose miestuose nėra tokios rasinės atskirties problemos, kokią turi JAV. Panašu, kad ES centrinės vyriausybės yra įsipareigojusios išsaugoti savo istorinius miestus ir galėtų prisidėti kompensuodamos vietos išteklių nykimą. O JAV parama miestams per pastaruosius dešimtmečius gerokai sumažėjo.
Koks nykstantis pasaulio miestas Jus labiausiai žavi ir kodėl?
Mane nuolat žavi Detroitas, bet mane domina ir kiti senstantys JAV miestai: Bafalo miestas Niujorko valstijoje, Pitsburgas Pensilvanijoje, Klivlendas Ohajuje. Anksčiau gyvenau Deitone, Ohajuje, kuris turi daug tokių pačių problemų, kaip ir Detroitas, bet negauna tiek pat dėmesio, nes yra gerokai mažesnis. Kiti miestai „broliai“ Detroitui yra Naujasis Orleanas Luizianoje, Niuarkas Naujajame Džersyje ir Ouklandas Kalifornijoje. Nors geografiškai jie tolimi, tačiau turi daug bendrumų, pavyzdžiui, rasinę segregaciją, koncentruotą skurdą ir investicijų mažėjimą.
Vis dėlto net klestintys miestai turi rajonus, kurie primena Detroitą. Čikagoje, Niujorke, net San Franciske yra vietų, kartais vadinamų neišvystytomis, kur matomas sunykimas, investicijų sumažėjimas ir apleistumas. Kita vertus, kai kurios tokių gyvenamųjų namų rinkos turi tokią didelę vertę, kad tai pasitaiko vis rečiau, o labiau neatidėliotinos problemos yra centrinių miestų gentrifikacija (nekilnojamojo turto supirkimas už mažą kainą ir kainų kėlimas siekiant iškeldinti senuosius gyventojus – red. past.) ir vargingų gyventojų išstūmimas į atokius rajonus.
Kokios yra pagrindinės pamokos, kurių galėtume pasimokyti iš Detroito atvejo? Kaip manote, ar buvo galimybių jo problemas išspręsti ir išvengti bankroto?
Detroito istorijoje buvo nemažai lemiamų akimirkų, kai buvo galima ieškoti kitų sprendimų. Daugelis įvardija neramumus mieste 1967 m. kaip Detroito nuosmukį. Tomo Sugrue knygoje „Miesto krizės kilmė“ („Origins of the Urban Crisis“) rašoma apie Detroito nuosmukį ir pasakojama apie rasinę segregaciją gyvenamųjų namų rinkoje ir priemiesčių plėtros federalinį subsidijavimą per būsto paskolas ir greitkelių statybą. Dar viena svarbi dėlionės dalis yra mokyklų segregacija. Nors po XX a. šeštajame dešimtmetyje priimto Aukščiausiojo Teismo sprendimo ji miestuose tapo nelegali, kitas sprendimas aštuntajame dešimtmetyje palaikė savivaldos (angl. „home rule“) koncepciją, t. y. miestai buvo atsakingi tik už vidinę desegregaciją.
Kadangi priemiesčiuose gyveno beveik vien baltieji, šis sprendimas „de facto“ patvirtino rasinę segregaciją regione. Turtingesni priemiesčiai nepajautė jokių išlaidų, o Detroitas krito vis gilyn į nuosmukį. Mieste ir toliau nykstant mokykloms, vis labiau mažėjo jo, kaip gyvenamosios vietos, patrauklumas tarp pasiturinčių arba vidurinės klasės gyventojų, tiek baltųjų, tiek juodaodžių. Stiprėjanti emigracija, vienas po kito vykstantys pajamų, investicijų ir miesto paslaugų (tarp jų ir mokyklų kokybės) nuosmukiai – visa tai buvo pagrindiniai veiksniai, kurie galiausiai sukėlė bankrotą. Korumpuoti lyderiai ir blogi vadovybės sprendimai taip pat prie to prisidėjo. Įdomu tai, kad šių bėdų neišsprendžia neseniai patvirtintas kovos su bankrotu planas – vis dar išlieka problema, iš kur gauti pajamų.
Pasaulyje ir toliau daugėja miestų gyventojų. Ar galima šią tendenciją kaip nors išnaudoti tam, kad žmonės sugrįžtų į apleistus miestus?
Manau, kad galima, jei tie miestai priims tuos gyventojus ir jei jie įsikurs tolygiai tiek priemiesčiuose, tiek miestų centruose. Pavyzdžiui, Niujorko miesto imigracija leido atstatyti Pietų Bronksą, kuris ankstyvajame dešimtajame dešimtmetyje buvo beveik toks pat suniokotas, kaip ir Detroitas.
Parengė Rimgailė Masiulytė
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovo archyvo