„Daug darbo įdėta yra“, – šypsodamasis sako architektas-restauratorius Danius Glinskis,
aprodydamas istorines Susivienijimo lietuvių Amerikoje (SLA) patalpas pačiame Niujorko
centre. Čia saugomi daugiau nei šimtmečio lietuvių išeivijos istoriją menantys archyvai,
kurių išsaugojimui ir skaitmeninimui jis šiandien skiria nemažą dalį savo laiko.
Tačiau Daniaus istorija prasidėjo gerokai anksčiau – Lietuvoje. Tai pasakojimas apie
žmogų, kuriam pavyko sujungti dvi šalis, dvi profesines sistemas ir dvi kultūras,
neprarandant ryšio su savo šaknimis.
Nuo Vilniaus senamiesčio iki Niujorko dangoraižių
Gimęs Kaune, tačiau užaugęs Vilniuje, Danius save vadina tikru vilniečiu. Baigęs tuometinį
Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabartinį Vilniaus Gedimino technikos universitetą), jis
pasirinko architektūros studijas. Vis dėlto gana anksti suprato, kad jį labiau traukia ne naujų
pastatų projektavimas, o istorija ir restauracija.
Dar sovietmečiu jis pradėjo dirbti Paminklų konservavimo institute. Restauratoriaus darbas
reikalavo ne tik projektavimo įgūdžių, bet ir gebėjimo tyrinėti: analizuoti archyvus, ieškoti
autentiškų dokumentų, suprasti istorinius sluoksnius.
„Reikia mokėti skaityti pastatą”, – sako pašnekovas. Restauratoriui pastatas tampa tarsi istorine
knyga, kurios kiekvienas sluoksnis pasakoja vis kitą laikotarpį.
Lietuvoje Danius prisidėjo prie svarbių kultūros paveldo objektų tyrimų ir restauravimo projektų:
Panemunės pilies, Vilniaus senamiesčio kvartalų, Alantos smuklės ir kitų istorinių pastatų.
Meilė atvedė į Ameriką
1987 metais Danius atvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Tai buvo dar Sovietų Sąjungos laikai,
todėl emigracijos procesą lydėjo ilgos patikros, formalumai ir nežinomybė. Vis dėlto sprendimą
nulėmė ne profesinės ambicijos, o asmeninis gyvenimas. „Važiavau į nežinią”, – prisimena jis.
Lemiamu gyvenimo posūkiu tapo pažintis su Amerikos lietuve Judita. Sprendimas kurti šeimą
atvedė į Niujorką ir visiškai naują gyvenimo etapą. „Man nereikėjo aiškintis sistemos – žmona
čia užaugusi, viską žinojo”, – sako Danius, prisimindamas pirmuosius metus Amerikoje.
Viską pradėti iš naujo
Atvykus į JAV, ankstesnis išsilavinimas ir profesinė patirtis automatiškai nebuvo pripažįstami.
Kaip ir daugeliui emigrantų, teko pradėti nuo pradžių. Pirmasis darbas buvo braižytojo pozicija.
Tačiau architektui padėjo universalus gebėjimas „kalbėti brėžiniais” – profesinė kalba,
suprantama visame pasaulyje. „Nieko nereiškia, kuo buvai anksčiau – viską turi pradėti iš
naujo“, – sako pašnekovas.
Amerikoje jis greitai pastebėjo ir kitokią darbo kultūrą. „Čia nėra nereikalingo darbo”, – pabrėžia
Danius. Pasak jo, JAV svarbiausia ne diplomai ar titulai, o konkretūs gebėjimai, atsakomybė ir
rezultatai.
Restauracija – istorijos išsaugojimas
Šiandien Danius dirba specializuotoje restauravimo įmonėje ir dalyvauja istorinių pastatų
atkūrimo projektuose. Vienas įspūdingiausių jo profesinės karjeros etapų – dalyvavimas
restauruojant Šv. Patriko katedrą Niujorke. Šis projektas truko ne vienerius metus ir pareikalavo
itin kruopštaus darbo. Pagrindinis restauratorių tikslas buvo išsaugoti autentišką istorinį vaizdą, o
šiuolaikines technologijas integruoti taip, kad jos liktų nepastebimos.
Didelė darbo dalis susijusi su prarastų architektūrinių detalių atkūrimu. Senos nuotraukos,
brėžiniai ir išlikę fragmentai tampa pagrindu atgaivinti interjero dekorą, ornamentus, veidrodžius
ar kitus istorinius elementus. Ypač svarbi restauratoriaus darbo dalis – tyrimai. Atliekami
zondažai, nagrinėjami archyvai, lyginamos nuotraukos ir planai.
Lietuvoje sukaupta patirtis Daniui pravertė ir Amerikoje. Čia jis pradėjo naudoti spalvotas
istorines kartogramas, leidžiančias vizualiai parodyti, kuri pastato dalis priklauso konkrečiam
istoriniam laikotarpiui.
Lietuvybė – sąmoningas pasirinkimas
Paklaustas apie lietuvybę, Danius atsako filosofiškai: „Tai ne genas – tai pasirinkimas.”
Atvykęs į Niujorką jis aktyviai ieškojo lietuviškos aplinkos, tačiau jį labiausiai traukė
intelektualinis ir kultūrinis bendruomenės gyvenimas – diskusijos, susitikimai, idėjų mainai.
Sąjūdžio metais jis bendravo su iš Lietuvos atvykusiais politikais, kultūros ir visuomenės
veikėjais, organizavo susitikimus bei diskusijas. Niujorke veikė ir neformali lietuvių intelektualų
grupė „Paskutinis sekmadienis“, kur kartą per mėnesį vykdavo pokalbiai, paskaitos ir kultūriniai
renginiai.
SLA archyvai – lietuvių istorijos lobynas
Svarbia Daniaus gyvenimo dalimi tapo veikla Susivienijime lietuvių Amerikoje. Iš pradžių jis
padėjo tvarkyti archyvus, vėliau tapo organizacijos tarybos nariu.
SLA archyvuose sukaupta neįkainojama lietuvių išeivijos istorija – draudimo dokumentai, narių
bylos, emigracijos liudijimai, bendruomeninės veiklos medžiaga.
Šiandien vienas svarbiausių tikslų – šių archyvų skaitmeninimas. „Tai nėra kūrybinis darbas. Tai
dokumentas po dokumento, puslapis po puslapio”, – pasakoja jis.
Procesui vis dažniau pasitelkiamas dirbtinis intelektas, kuris padeda atpažinti tekstus, sisteminti
informaciją ir palengvina tyrimus. Tačiau Danius pabrėžia, kad technologijos negali pakeisti
žmogaus. „Dirbtinis intelektas gali padėti, bet jis neklystamumo negarantuoja.”
Kova už lietuvišką paveldą
Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama lietuviško paveldo apsaugai JAV. Siekiama,
kad lietuvių bažnyčios, bendruomenių centrai, klubai ir kiti objektai būtų įtraukti į oficialius
istorinio paveldo registrus. Tai ne tik simbolinis pripažinimas. Paveldo statusas suteikia ir teisinę
apsaugą nuo galimų griovimo ar pertvarkymo projektų.
Niujorke bendruomenė jau yra susidūrusi su grėsmėmis, kurias kėlė miesto plėtros planai Penn
Station rajone. Tokios situacijos paskatino aktyviau bendradarbiauti su JAV ir Lietuvos
institucijomis, rinkti parašus, telkti visuomenę ir ieškoti būdų išsaugoti lietuvišką paveldą ateities
kartoms.
Tarp dviejų pasaulių
Paklaustas, ar kada nors jautėsi turįs rinktis tarp Lietuvos ir Amerikos, Danius atsako
paprastai: „Aš nieko nemečiau – kas buvo, tas liko.”
Lietuvių kalba, kultūra ir bendruomenė jam išliko natūralia gyvenimo dalimi, o kartu jis visiškai
įsiliejo į amerikietišką profesinį gyvenimą. Galbūt todėl jo istorija nėra tik emigracijos
pasakojimas. Tai istorija apie žmogų, kuris sugebėjo išsaugoti savo tapatybę, pradėti gyvenimą iš
naujo ir visą gyvenimą skirti tam, kas trapiausia – istorinei ir kultūrinei atminčiai.
„Praeities gaila, jaunystės gaila, bet reikia žiūrėti į priekį”, – sako Danius Glinskis.
Loreta Timukienė
JAV Lietuvių Bendruomenės projektas
LIETUVYBĖS GENAS
JAV Lietuvių Bendruomenei priklauso visi čia gyvenantys lietuviai: mus vienija tapatybės
ir tradicijų išlaikymas, kalba, tautinės kultūros puoselėjimas ir ugdymas. Visa tai
lemia lietuvybės likimą. Istorijos vingiuose lietuviai randa vietą, būdą išgyventi, kad išliktų
savimi pasitikinčiais ir saugančiais lietuvišką tapatybę.
Mūsų gyvenimai įvairūs: įvairiaspalviai, žaižaruojantys, o gal blankoki… Kokie jie bebūtų,
tai yra mūsų istorijos. Jos – kaip tie spalvoti karoliukai, suverti į vieną vėrinį, o gal
sujungtos į DNR spiralę, kad nepasimestų, laikytųsi viena kitos. Juk būti kartu visada
smagiau, jaukiau… Taip ir laikosi mūsų gyvenimai, suverti ant bendruomenės “siūlo”, kad
saugotų, turtintų ir puoštų mūsų kasdienybę.
Kame užkoduotas tas lietuvybės genas? Tai bandome sužinoti dalydamiesi istorijomis,
kurių herojai gyvena šalia mūsų. Su jais susitinkame, kalbamės, o kartais galbūt
praeiname pro šalį jų nepažinę…
Projektą remia Lietuvių Fondas
