- Linai, kaip ir kada Pasaulio lietuvių centras atsirado jūsų gyvenime?
- Jis atsirado mano gyvenime nuo įsigyjimo ir tai įtakojo daug priežasčių. Mes
gyvenome netoliese, auginome vaikus, todėl, kai tik centre įsikūrė lietuviškos
mokyklos, vaikai pradėjo jas lankyti. Kita priežastis, mano žmona Dana dirbo centro
administracijoje. Natūralu, kad dar kuriantis centrui, buvo daug klausimų, daug
sprendimų reikėjo priimti, daug problemų išspręsti. Labai dažnai kartu su Dana
svarstydavome ir ieškodavome sprendimų, kaip viską padaryti geriau.
Netrukus po Pasaulio lietuvių centro įsigyjimo, iš Lietuvos pradėjo ateiti ženklai, kad
mūsų šalis ruošiasi atgauti nepriklausomybę. Pasaulio lietuvių centre, dabartiniame
Lietuvių Fondo konferencijų kambaryje buvo įkurtas štabas, kur mes, Amerikos
lietuviai, aktyviai dirbome, kad Lietuva taptų laisva – prašėme aukštų Amerikos
pareigūnų įtakoti tokį sprendimą, rinkome pinigus, komunikavome su Lietuva.
Lietuvos nepriklausomybės siekimas mus, išeivijos lietuvius, labai subūrė.
Štai taip, labai natūraliai Pasaulio lietuvių centras atėjo į mano gyvenimą ir aš tuo
labai džiaugiuosi iki šiol. - Kelintais metais jūs tapote Valdybos pirmininku?
- 2008 metais aš išėjau į pensiją ir iš Tarybos pirmininko Pauliaus Majausko sulaukiau
pasiūlymo tapti Valdybos pirmininku. Kadangi turėjau daug laisvo laiko, o neformaliai
į centro veiklą buvau įsitraukęs jau senai, sutikau. - Kas jus paskatino priimti sprendimą juo tapti?
- Pasaulio lietuvių centras mano širdyje užėmė labai svarbią vietą – visi keturi mano
vaikai čia baigė lietuviškas mokyklas, aš jaučiau dėkingumą, kad jie turėjo vietą ir
galimybę mokytis lietuvių kalbos. Be to mūsų visa šeima aktyviai dalyvavo centro
veikloje, čia radome daug draugų ir bendraminčių, centras tapo mano antraisiais
namais. - Kuo jūs užsiėmėte profesinėje veikloje ir kaip ta patirtis padėjo jums prižiūrėti
centrą, padėti, patarti administratoriams? - Virš 30 metų dirbau University of Illinois ligoninės Patologijos laboratorijoje. Buvau
vienas iš didelės laboratorijos vadovų komandos. Teko vadovauti Kraujo banko,
Chirurginės patologijos ir kitiems padaliniams. Mano pavaldume buvo pakankamai
didelės darbuotojų komandos. Dirbant teko ne tik atlikti kasdienius darbus, bet ir
įgyvendinti didesnius ar mažesnius pokyčius. Ši patirtis geriausiai išmokino mane
dirbti su žmonėmis, greitai rasti atsakymus į iškilusius klausimus, spręsti problemas ir
rasti geriausius sprendimus įvairiausiose situacijose.
Kurį laiką priklausiau Ateitininkų namų valdybai, kur pasisėmiau veiklos lietuviškoje
organizacijoje patirties.
Ir dar viena patirtis, ne profesinė, o asmeninė, suformavo mano supratimą apie
savanorystę. Mano tėvai labai aktyviai prisidėjo prie bendruomenės, rėmė Marquette
Park’e vykusią lietuvių bendruomenės veiklą, savanoriavo. Tai buvo didžiausias man
pavyzdys. Aš visada išgyvenu labai gerą jausmą padėdamas kitiems, nieko
nesitikėdamas gauti atgal. O dabar matau, kad ir mano vaikai savanoriauja, prisideda
prie veiklų. Matyti, kad jie kaip ir aš, kažkada perėmiau pavyzdį iš savo tėvų –
didžiausia dovana. - Kokį radote centrą pradėjęs eiti Valdybos pirmininko pareigas?
- Tiesą pasakius, tuo metu centras nebuvo pačiame geriausiame stovyje, turėjo bėdų.
Mums buvo reikalinga pagalba, ypač finansinė. Ir valdyba, ir taryba vieningai sutarė,
kad centrui reikalingas labai stiprus vadovas. Didelė laimė, kad vadovauti centrui
pasirinkome Artūrą Žilį, turintį tvirtas finansines ir organizacines žinias. Pradžia buvo
tikrai sunki, dirbome visi kartu, po truputį vykdėme pakeitimus. Surinkome puikią
komandą, kurios dėka gerinome centro ūkinę ir finansinę būklę. Tarėmės visi, kokie
mūsų prioritetai, kas yra svarbiau – sutvarkyti stogą, vamzdžius ar sienas,
galvodavome iš kur gauti remontui pinigų, organizavome pinigų rinkimo vajus. Aš esu
labai dėkingas Artūrui, nes be jo pagalbos, jo vadybinių sugebėjimų, Pasaulio lietuvių
centras nebūtų buvęs, koks yra dabar. Natūralu, kad kur buvo daromi pokyčiai, ten
vykdavo daug diskusijų. Atsimenu, kai vykdavo metiniai susirinkimai, jie trukdavo dvi - tris valandas, būdavo daug ginčų, nesutarimų, nepasitikėjimo. Ir tas suprantama.
Tačiau praėjus laikui, nariai pamatė jog centras stengiasi, dirba ir daro viską, kad čia
besilankantiems lietuviams būtų gera, kad auga organizacijų skaičius. Tuomet
pradėjome sulaukti žmonių aukų ir paramos. - Ar nebuvo aplankęs noras perduoti šias pareigas kam nors kitam?
- Neslėpsiu, aplankydavo tokios mintys, ypač tuo metu, kai Pasaulio lietuvių centro
būklė buvo sudėtinga. Maniau po dviejų metų kadencijos savo pareigas perduosiu
kitam žmogui, tačiau tuo metu neatsirado galinčio ir norinčio savanoriškais pagrindais
centrui paskirti savo laiką ir pastangas.
Kai centro būklė stabilizavosi, Artūras nutarė išeiti iš darbo. Dievas mus apdovanojo,
nes direktoriaus pareigas sutiko užimti Elytė Rėklaitis, kuri turėjo vadovavimo
patirties, buvo nuolatinė centro savanorė, vėliau “part-time” dirbo centre – rengdavo
Bingo žaidimus, organizuodavo muges, prisidėjo prie kitų veiklų. Aš buvau pradėjęs
galvoti, kad ir man atėjo laikas savo poziciją perduoti kitam žmogui, tačiau Elytė
paprašė manęs pasilikti, padėti jai įsigilinti į centro veiklą, o man buvo labai malonu
jai pagelbėti. - Jūsų požiūriu, kaip Pasaulio lietuvių centrui sekasi dabar?
- Man gera matyti, kad centre vyksta tiek daug užsiėmimų, renginių, vakarais,
savaitgaliais centras pilnas žmonių. Galima sakyti, išsipildė centrą kūrusių žmonių
vizija. Aš manau ir viliuosi, kad ateityje centras bus dar labiau užimtas, nes tikrai
galime turėti dar daugiau veiklų darbo dienos metu.
Atsipalaiduoti neleidžia finansai. Išlaikyti Pasaulio lietuvių centrą per metus kainuoja
beveik 1.6 milijono dolerių, todėl nuolatos turime galvoti, kaip surinkti tokią pinigų
sumą. O ir pats pastatas neleidžia savęs užmiršti – tai stogas prakiūra, tai vamzdis,
tai sienos drėgmę praleidžia, – tai kasdieniai darbai, reikalaujantys didelių išlaidų.
Todėl visi be galo džiaugiamės, kai gauname didelę auką. Žinot, čia kaip šeimoje,
gyvenančioje nuo atlyginimo iki atlyginimo, gauti papildomi pinigai labai padeda.
Didelį finansinį palaikymą gauname iš senosios išeivių lietuvių kartos, tačiau vis
dažniau matau, kaip vienas ar kitas žmogus iškeliauja Anapilin, todėl šiandien dienai
centras turi galvoti, kaip išlaikymui gauti pinigų ateityje. Labai tikiuosi, kad jaunoji
išeivių karta, kuri į Ameriką atvyko prieš 20 ar daugiau metų, čia sukurė savo verslus,
įsitvirtino, norės ir galės prisidėti prie centro gyvavimo. Matau, kaip po truputį jiems
pradeda rūpėti centras, supranta jo prasmę, atranda savanorystę, pradeda aukoti.
Neabejoju, ateityje tokių jaunų žmonių tik daugės.
Be savanorių, kaip ir be aukų Pasaulio lietuvių centrui būtų labai sunku, todėl kai per
mūsų renginius, šventes matau dideles savanorių pajėgas, nuoširdžiai labai
džiaugiuosi.
Labai daug žmonių pritraukia sportas, todėl kaskart pagalvoju, kaip gerai kad prieš
18 metų, mes vis dėlto nusprendėme statyti didesnę sporto salę. Dabar centre
atsiranda vis daugiau sporto šakų ir tai yra jaunosios lietuvių kartos iniciatyvos. Man
labai smagu matyti tokį aktyvumą.
Panašius požymius matau ir mūsų Palaimintojo J. Matulaičio misijoje. Po pandemijos
buvo labai sumažėjęs lankytojų skaičius. Bet Misijos administracija pradėjo
organizuoti įvairias veiklas, kviesti jaunimą ir matau, kaip po truputį Misija atsigauna.
- O kokį jūs matote Pasaulio lietuvių centrą ateityje?
- Aš manau, kad centras puikiai gyvuos,o jo pagrindinė misija, – saugoti ir puoselėti
lietuvybę nesikeis. Aš matau, kad lietuviškų organizacijų skaičius tik auga, kuriasi
naujos sporto šakos, suburiančios lietuvius į vieną vietą, auga šokių grupės, chorai,
lietuvišką mokyklą lanko virš 500 vaikų. Tai yra mūsų ateitis. Stebiu, kaip tie vaikai
savanoriauja, vienaip ar kitaip prisijungia prie mokyklos ar centro veiklos. Tas duoda
man vilties, kad Pasaulio lietuvių centras gyvuos amžinai.
Aš tikrai didžiuojuosi mūsų Pasaulio lietuvių centru. Neretai darau turus po centrą iš
Lietuvos ar kitų šalių atvykusiems žmonėms. Pasivaikščioję po pastatą, išgirdę ir
pamatę, kiek visko mes čia turime, žmonės būna sužavėti ir nustebę pastato dydžiu ir
vykdomomis veiklomis jame. Ne be reikalo mes esame pripažinti didžiausiu lietuvių
kultūros centru pasaulyje už Lietuvos ribų. Jei mes turėsime gerą centro vadovybę,
progresuosime, žmonės matys čia vykdomas veiklas, noriai lankysis ir jausis kaip
namuose, kaip mažojoje Lietuvoje. - Linai, papasakokokite įsimintiną istoriją iš centro gyvenimo?
- Oi, tų įsimintinų istorijų tikrai yra labai daug. Labai gerai atsimenu, kaip į centrą su
tuometiniu Generaliniu konsulu Čikagoje Marijumi Gudynu atvyko Prancūzijos
konsulas. Pasivaikščiojęs po Pasaulio lietuvių centrą jis pasakė: “Žinot, Lietuva tokia
maža šalis, o Prancūzija tokia didelė, bet mes visame pasaulyje neturime nei vieno
tokio pastato kaip jūs, išskyrus Prancūzijoje. Didžiuokitės, vertinkite ir branginkite šį
turtą”. - Jei lifte sutiktumėte žmogų, kuris nieko nežino apie Pasaulio lietuvių centrą,
kaip trumpai jį apibūdintumėte? - Pasakyčiau, kad tai yra unikalus, didžiausias kultūrinis centras pasaulyje už Lietuvos
ribų. 150.000 kvadratinių pėdų pastatas, pilnas gyvybės ir veiklos, saugančios ir
puoselėjančios lietuvių kalbą ir kultūrą. Jeigu jūs norite pamatyti, kaip išeivijos
lietuviai gyvena, kaip jie tvarkosi, išlaiko lietuvybę, užsukite čia. Tai yra mažoji
Lietuva.
