“Amerikos lietuviai yra ypatingi. Nors auga apsupti kitos šalies kultūros, jie vis tiek save
tvirtai laiko lietuviais”, sako mūsų pašnekovė Rūta Misiūna. Didžiąją gyvenimo dalį praleidusi
Amerikoje, nepamiršo savo prigimtinių šaknų, o meilė Lietuvai buvo tokia stipri, kad grįžo
gyventi į savo gimtąją šalį, kurią savo darbais jauna architektė garsina visame pasaulyje.
- Rūta, kiek jums buvo metų, kai su tėveliais persikėlėte gyventi į Ameriką?
- Buvau trejų metukų, kai atvykome čia. Iš pradžių, įsikūrėme Viskonsine, nes čia
gyveno tėvelių pažįstami. Tuo metu čia gyveno mažai lietuvių, mokykloje buvau
vienintelė Rūta, vienintelė lietuvė, tad sulaukiau daug dėmesio, jaučiausi ypatinga.
Kai persikėlėme gyventi į Ilinojų, kaip vaikas išgyvenau nusivylimą, nes čia didelė
lietuvių bendruomenė, tad mokykloje aš jau nebuvau išskirtinė dėl savo kultūros
(juokiasi). Atsimenu, kad kieme, kur pradžioje gyvenome, buvo daug lietuvių. Man
priminė Lietuvą, kai išeini į lauką ir kieme laksto daug lietuviakalbių vaikų. - Atsikrausčius į Čikagos priemestį, kur didelė lietuvių bendruomenė turbūt
savaime įsitraukėte į lietuviškas veiklas? - Tikrai taip. Maironio Lituanistinę Mokyklą pradėjau lankyti nuo pirmos klasės, buvau
jūrų skautė, žaidžiau krepšinį Lituanicoje. Mano geriausios draugės, su kuriomis iki
šiol palaikau ryšį, yra sutiktos lietuviškoje mokykloje ir lietuviškose veiklose. - Ar palaikėte ryšį su Lietuva?
- Ryšys su Lietuva niekada nenutrūko – kiekvieną vasarą grįždavau. Kai buvau jauna,
keliaudavau tėvų iniciatyva, tačiau kai jau galėjau keliauti savarankiškai, pati
prašydavausi, kad noriu vasarą praleisti Lietuvoje. - Kas jus paskatino grįžti, pradėti verslą? Ar tai sutapimas ar tai širdies
šaukimas? - Mes dažnai apie tai kalbamės su šeima, analizuojame. Bet galiu pasakyti, kad tos
vasaros Lietuvoje prisidėjo prie mano apsisprendimo. Kai studijavau architektūrą
University of Illinois at Chicago, vėliau tęsiau magistratūros studijas Prinstone,
rasdavau būdų, kaip galėčiau grįžti į Lietuvą profesiniais tikslais. - Papasakokite plačiau. Tai geras pavyzdys jaunimui.
- University of Illinois at Chicago man reikėjo rašyti bakalauro baigiamąjį darbą, kuriam
aš pradėjau ruoštis ir atlikinėjau tyrimus dar du metai prieš baigimą. Lietuvoje
tyrinėjau unikalų projektą – kolektyvinius sodus. Universitetas finansuodavo mano
atliekamus tyrimus Lietuvoje.
Studijuodama buvau pasirinkusi lietuvių kultūros kursą, kuriam vadovavo lietuvis
profesorius Giedrius Subačius. Pasibaigus kursui, mes studentai gavome pasiūlymą
vasarą praleisti mokantis lietuvių kalbos Vilniaus universitete. Labai džiaugiuos, kad
buvau atrinkta ir galėjau patobulinti savo lietuvių kalbos žinias. Taip pat dalyvavau
JAV Lietuvių Bendruomenės organizuojamoje LISS programoje (Lietuvių Išeivijos
Studentų Stažuotė), kurios metu įgavau profesinės patirties architektų įmonėje.
Studijuodama magistrą Prinstone, į projektus įtraukdavau temas, susijusias su
Lietuva. Prisimenu vieną įdomų nutikimą. Vienas labai žymus argentinietis
architektas Mario Gandelsonas, ieškojo studentų, kurie galėtų jam padėti dirbti
organizuojant parodą. Aš labai norėjau su juo dirbti, todėl pasiūliau savo pagalbą.
Man teko užduotis pristatyti projektą. Labai jaudinausi eidama į sceną, o jis, išgirdęs
mano pavardę pakomentavo “o, Rūta Misiūnas! Aš Gandelsonas, aš irgi lietuvis”.
Tada jaudulys darė savo, labai nesureagavau ir net nepatikėjau, bet po to suvokiau,
kad Antrojo pasaulinio karo metu nemažai lietuvių kėlėsi gyventi į Pietų Ameriką. Dar
kartą susitikusi, išsiaiškinau, kad jis, būdamas trejų metukų, dėl karo išvyko iš
Lietuvos. Deja, bet prisiminimai apie Lietuvą yra liūdni, nes kaimas, kuriame jis gimė,
buvo sudegintas.
- Tas nuolatini ryšio palaikymas su Lietuva paskatino jus keltis gyventi į gimtąją
šalį? - Baigusi studijas, kaip ir mano bendrakursiai, planavau dirbti Niujorke. Gavau darbo
pasiūlymą, radau butą, bet prieš sutinkant, vaikščiodama po Covido metu ištuštėjusį
liūdną Niujorką, vis galvojau ar aš tikrai šito noriu. Artėjo vasara, tad nusprendžiau
neskubėti, nuskristi į Lietuvą ir susidėlioti mintis. Būdama Lietuvoje pagalvojau, kad
mano viduje visada kirbėjo noras pabandyti gyventi čia ir, nors visi perspėdinėjo, kad
yra didelis skirtumas tarp atostogų ir nuolatinio gyvenimo, sau uždaviau retorinį
klausimą – “jei ne dabar, tai kada?”. - Ar grįžusi gyventi į Lietuvą, kreipėtės į organizacijas, tokias kaip “Grįžtu”, “Gal
į Lietuvą”, kad gautumėte reikiamą informaciją apie sąlygas įsitvirtinti? - Žinojau, kad yra tokios svetainės, tačiau visas registracijas atlikau ir patarimus gavau
padedama draugų, artimųjų bei anksčiau į Lietuvą grįžusių gyventi tėvų draugų dėka.
Darbo taip pat ieškojausi kalbėdama su pažįstamais, aiškindamasi, kokiose
architektų kompanijose rekomenduotų dirbti ir kokios darbo sąlygos jose. - Kaip gimė Misiuna / McCarthy architektų kompanija?
- Aš su savo partneriu Jacob McCarthy susipažinome studijuodami Prinstone. Nors
mūsų architektūros stiliai ir požiūris į architektūrą labai skiriasi, mes esame labai geri
draugai. Studijuodami ir kartu kurdami projektus, pamatėme, kad nors ir esame labai
skirtingi, papildome vienas kitą ir, dirbant kartu, mums gimsta labai įdomūs ir gerai
aplinkinių vertinami sprendimai.
Kaip tik tą mano apsisprendimo vasarą Vilniuje vyko architektūros konkursas,
kviečiantis pateikti apleistų Radvilų rūmų restauracijos projektą. Aš pasiūliau Jacob
išbandyti mūsų jėgas dirbant prie realaus projekto. Jis sutiko. Mes nesitikėjome
laimėti. Paruošėme restauracijos planą. Tą dieną, kai pateikėme pasiūlymą, gavau
užsakymą renovuoti butą senamiestyje ir taip tęsėsi vienas užsakymas po kito. Savo
ruožtu, Jacob pradėjo gauti užsakymus čia, Amerikoje.
Su Jacobu juokiamės iš kultūrinių skirtumų. Čia, Amerikoje, neretai sulaukiame
komentaro, kad esame tokie jauni, dar turime semtis patirties. Priešingai Lietuvoje,
girdime komentarą “o kaip smagu, kad jūs jauni, vadinasi turite įdomių idėjų, kitokių
sprendimų, esate kitokio mąstymo”.
- Ar galite papasakoti apie kokį nors įsimintinesnį projektą, vykdytą Lietuvoje?
- Vienas iš įdomesnių projektų – “Jaunimas gali” programai skirtos stovyklavietės
Pumpėnuose projektavimas. Vykdydami šį projektą, taip pat restauravome čia stovintį
malūną. Šalia dar yra išlikusi Mikvah (pastatas prie žydų sinagogos, turintis specialų
baseiną, naudojamą apsivalymo ritualams), kuri taip pat sulauks savo eilės
restauracijai.
Čikagoje dirbome prie vienos bažnyčios visuomeninės paskirties patalpų, kuriose
menininkai turi savo studijas, vyksta paskaitos, įvairūs renginiai. - Restauruojant įvairius senus pastatus, turbūt sužinote jų istorijas?
- O taip. Dirbant prie malūno, sužinojome, kad du broliai buvo išvykę į Ameriką,
dirbo angliakasiais, užsidirbo pinigų ir grįžę pastatė malūną. Deja, po poros metų,
Lietuvą okupavus sovietams, jie buvo ištremti. Įdomu tai, kad dabar šį malūną
nusipirko du broliai, o aš Amerikos lietuvė, jį restauravau.
Esu restauravusi ne vieną Vilniaus senamiesčio butą, kuriuose pagal
paveldosaugos reikalavimus atkuriame senovinius lipdinius arba išsaugome
unikalų parketo raštą. Taip natūraliai prisiliečiame prie pastato istorijos.
Dirbdama susidūriu su sovietinės architektūros sprendimais, kai dideli, erdvūs
butai, buvo padalinti į du ar kelis mažesnius butus. Neretai tenka pasitelkti
architektūrinį kūrybiškumą ir rasti sprendimą, kaip siaurą ilgą butą aukštomis
lubomis padaryti jaukiais šeimos apartamentais. - 2025 metais dalyvavote architektūros bienalėje COVER Rumunijoje, kurioje
eksponavote Šiauliuose esančio Kryžių kalno ir a.a. Dr. Romualdo Povilaičio
čia, Pasaulio lietuvių centre, įkurto Kryžių kalnelio, atkartojančio originalo
idėją, nuotraukas. Kaip kilo mintis dalyvauti parodoje ir pasirinkti būtent tokią
“cover” versiją? - Architektų bendruomenėje apie šią parodą buvo kalbama jau senai, o sulaukus
kvietimo dalyvauti, pristatėme darbus. Mintis pateikti šių dviejų, lietuviams
ypatingai svarbių, vietų nuotraukas gimė savaime, natūraliai. O kai mama
papasakojo Lemonto Kryžiaus kalnelio atsiradimo istoriją, mane dar labiau įkvėpė
šias nuotraukas pristatyti visuomenei. Kataloge aprašėme šią istoriją, kuri visus
labai sužavėjo.
Noriu paminėti, kad parodoje dalyvavome dvejose projektose. Vienas iš jų –
“cover” apie kurį ką tik kalbėjome, o antrąjį darbą būtų galima priskirti “sugedusio
telefono” temai. Visi dalyviai gavome tą patį, žymios architektės Lina Bo Bardi
projektuotą namą, kuris randasi Brazilijoje ir turėjome pateikti jo interpretaciją.
Šios temos esmė buvo pamatyti, kaip kiekvienas architektas savaip/kitaip mato
tuos pačius daiktus, kiek skirtingų interpretacijų gali gimti iš vieno namo. Mes
padarėme koliažą – perkėlėme šį šiltų kraštų namą į Lietuvą ir “uždengėme”
sniegu.
- Rūta, dėkojame už pokalbį ir linkime kūrybinės sėkmės. Visus, norinčius
labiau susipažinti su Rūtos atliktais projektais, kviečiame pasidairyti po
www.misiuna-mccarthy.com tinklapį.
