Pradinis / Žmonės / Ieva Krivickaitė: „Dalykai prasmingi tiek, kiek patys juos įprasminame“

Ieva Krivickaitė: „Dalykai prasmingi tiek, kiek patys juos įprasminame“

Savo meilę ir šilumą dalijanti kitiems, duodanti ir neprašanti atgal Ieva Krivickaitė per kiek daugiau nei dvidešimt gyvenimo metų paguodė tiek vaikų, apkabino tiek nuskriaustųjų, padėjo tiek kenčiančiųjų, kiek dauguma galbūt praleidome pro akis. Angelas – taip merginą vadina aplinkiniai. Ievą savanorystės keliu veda tikėjimas, kad kasdieniais pasirinkimais ir darbais galima prisidėti prie gražių pokyčių ne tik savo, bet ir kitų gyvenime.

„Zemaityte photography“ nuotrauka

Ieva, galima sakyti, visą savo gyvenimą paskyrėte pagalbai kitiems. Kada pirmą kartą sukirbėjo troškimas ištiesti ranką patekusiems į bėdą?

Nuo pat mažens iš tėvų girdėdavau, kad labai svarbu dalintis su kitais tuo, ko turi daugiau. Šiandien suprantu, kad jie kalbėjo ne apie daiktus: kai širdis pilna meilės, tada kitam nieko negaila – nei daiktų, nei laiko, nei gražaus žodžio ar apsikabinimo. Būdama vaikas tėčiui pažadėjau stengtis būti gera – ne patogi suaugusiesiems, o gera pasauliui. Pažadus mėgstu tesėti (šypsosi).

Kas Jus įkvėpė imtis savanorystės?

Savanoriauti pradėjau būdama trylikos, kai gulėdama ligoninėje susipažinau su onkologine liga sergančia Auguste ir jos mama. Kiekvieną šeštadienį lankydavau jas Kauno klinikose, vėliau ėmiau lankyti ir kitus vaikus, kurie gydėsi gretimose palatose. Organizuodavau stalo žaidimų „vakarėlius“, kartu piešdavome, valgydavome picas ir visaip kitaip smagiai leisdavome laiką su tais, kurie po chemoterapinio gydymo seansų turėdavo jėgų.

Draugystė su Auguste ir įkvėpė mane savanorystei. Dar mane įkvepia tai, jog savo kasdieniais pasirinkimais ir darbais aš galiu prisidėti prie gražių pokyčių ne tik savo, bet ir kitų gyvenime.

Vaivos Varkalytės nuotrauka

Dar būdama moksleivė ėmėte inicijuoti socialines akcijas. Kaip tuo metu reagavo aplinkiniai?

Žmonės reaguodavo įvairiai: vieni labai palaikydavo ir džiaugdavosi, kad imuosi iniciatyvos organizuoti pagalbos akcijas vaikams, kiti nepasitikėdavo – juk aš buvau labai jauna.

Būdama vos trylikos metų vėžiu sergančiai mergaitei surinkote net tris šimtus tūkstančių litų. Tokių sumų neretai nepavyksta surinkti net ir ilgą laiką socialinėmis akcijomis užsiimančioms organizacijoms. Kaip manote, kas tuo metu Jums padėjo?

Augustei buvo lemta gyventi, manau, tai yra atsakymas. Kai šiandien galvoju apie tą situaciją, atrodo, jog mane pirmyn vedė naivus, vaikiškas tikėjimas, kad nieko nėra neįmanomo. Užsimerkusi prieš miegą matydavau mergaitę sveiką ir kupiną džiugesio, vedama šio vaizdo ėjau visur, kur tik pajėgiau prašyti pagalbos. Neabejojau, kad man pavyks surinkti reikiamą sumą, nesilioviau tikėti, kad Augustė pasveiks. Neilgai trukus tuo tikėjo ir begalė viso pasaulio lietuvių. Kiekvienam amžinai būsiu dėkinga, kad tada jie mane išgirdo ir Augustė šiandien gyva.

Nuolat susiduriate su silpnais, sergančiais, netekusiais namų ar nepriteklių patiriančiais žmonėmis. Kaip atrandate savyje jėgų padėti? Ar kartais nepasidaro per sunku su tuo kovoti?

Kovoti būtų išties sunku, tačiau aš pasirinkau kitą kelią. Ne kovos, o meilės. Toks šiandien yra mano gyvenimas. Šv. Rašte sakoma: „Mylėk kitą kaip save patį“, todėl pirma ieškau būdų, kaip meilės pripildyti savo širdį (pavyzdžiui, leisdama sau išgyventi visus mane aplankančius jausmus, o ne neigdama juos), o kai ji pilna – visų kitų dalykų negaila. Kai širdis kupina meilės, kitam paskutinį kąsnį atiduodant, ji netampa skurdesnė.

Manau, kad pasaulis yra labai teisingai sukurtas, nereikia su juo kovoti. Man tikrai nėra lengva susitaikyti, kad yra dalykų, kurių negaliu pakeisti: ne visi vaikai pasveiksta, kaip ir ne visų mano lankomų vaikų tėvai, net gaudami visą reikiamą pagalbą, pasikeičia ir ima rūpintis savo atžalomis. Bet mylėti galiu visada, to ir mokausi.

Esate puikus pavyzdys, kad liga nėra kliūtis. Nuo vaikystės sergate cukriniu diabetu, tačiau ši diagnozė Jūsų nesustabdo – aktyviai kovojate už silpnuosius, įkūrėte gerumo fondą „Ne apie mane“. Kada nustojote apie ligą galvoti kaip apie priešą?

Pirmojo tipo cukriniu diabetu susirgau būdama trejų, nelabai atsimenu savęs be šios ligos. Nežiūriu į tai kaip į priešą, nes tai – neatskiriama mano gyvenimo dalis, kad ir kaip sunku tai pripažinti. Kol buvau vaikas, diabetas mokė mane, kad kartais skaudės ir reikės pasirinkti, kad kai kurie pasirinkimai bus lydimi adatos dūrio. Šiandien suprantu, kad šie dūriai mažiau skaudūs, kai švenčiam gyvenimą ir einame juo ne po vieną. Būna dienų, kai gali iš visų jėgų stengtis viską daryti tinkamai, tačiau skaičiai cukraus kiekį kraujyje rodančiame aparatėlyje vis tiek nėra geri. Tokios dienos moko stiprybės išlaukti geresnio laiko ir primena, jog ne viską galime kontroliuoti. Išmokau, kad verta šypsotis net tada, kai norisi imtis už galvos. Tikrai pavargstu ir aplanko sunkios emocijos, tačiau nereikia sirgti nepagydoma liga, kad taip jaustumėmės. Aš stengiuosi ieškoti kuo lengvesnio požiūrio tiek į savo ligą, tiek į gyvenimą, tada ir nelengvomis dienomis sekasi lengviau. Leidžiu sau būti taip, kaip išeina, o blogos dienos praeina, kaip ir blogi jausmai.

Neretai net suaugusieji, išgirdę diagnozę, pasaulyje nebemato spalvų. Žvelgiant į Jus, atrodo, kad tos spalvos tapo dar ryškesnės! Galbūt galite patarti, kaip prisijaukinti faktą, kad gyvenimas bus šiek tiek kitoks, bet nereiškia, jog prastesnis?

Gyvenimas būna visoks, ir, pakartosiu, tam net nereikia turėti ligos. Man geriau jaustis padeda tikėjimas, kad buvau sukurta iš meilės ir esu besąlygiškai mylima to, kuris mane sukūrė. Vaikams sakau, kad kiekvienas turime skirtingų sunkumų: vienas blogiau mato, kitas prasčiau girdi, na, o kažkas turi cukrinį diabetą, ir tai nėra blogai. Gyvenimo spalvos nepriklauso nuo to, sergu ar ne. Manau, kad kiekvieną dieną galime rinktis, kokiomis spalvomis ją pradėti, o net ir pačios tamsiausios turi žavesio.

Savanorystė man padėjo išmokti taikiai gyventi su savimi ir savo liga. Padėdama kitam atrandu tai, kas svarbu, ir mokausi viską matyti šiek tiek paprasčiau, o kartais tiek ir tereikia.

Būdama vos aštuoniolikos įkūrėte jau minėtą fondą „Ne apie mane“. Kaip gimė ši idėja, kokiomis veiklomis jame užsiimate?

„Ne apie mane“ atsirado iš meilės vaikams ir noro jais rūpintis, nes kiekvienas žmogus yra vertas jaustis reikalingas. Padedame sergantiems, skurstantiems, meilės ir maisto stokojantiems vaikams. Svarbiausia pagalba – susitikimai, buvimas kartu.

Su kokiais sunkumais susiduriate savanoriaudama?

Nežinau, kas yra sunkiausia, labai daug apie tai negalvoju. Kai darau tai, kas man svarbu, sunkumai neatrodo kliūtis. Gal baimė neturėti, kaip paguosti, – vienas didžiausių sunkumų savanoriaujant šalia kenčiančių. Aš niekada nebijojau savanorystės ten, kur daug kančios, labiausiai galvodavau ne apie ją, o apie tai, ką galiu padaryti, kad žmonės, pas kuriuos ateinu, pasijustų šiek tiek geriau bent akimirkai. Eidama pas sergančius ar liūdnus vaikus negalvoju apie tai, kad jiems kažką duosiu, pakeisiu juos ar esamą situaciją, įtikinsiu, kad bus kažkaip kitaip. Ten aš einu būti. Jei reikia – apkabinti, verkti kartu, svajoti, tylėti, jei reikia – plauti grindų ar pagaminti maisto, paglostyti. Didžiausia pagalba žmogui – buvimas su juo negalvojant apie save, girdint jį, net jei tai, ką girdi, nėra malonu.

Kartais, kad baimė imtų mažėti, reikia rasti jėgų su ja susidurti arba garsiai apie ją pasakyti. Esu sakiusi draugui onkohematologijos skyriuje: „Man labai liūdna ir bijau, kad neturėsiu, kaip tavęs paguosti.“ Nėra lengva tai pripažinti, bet aš manau, kad savanoriaujant su žmonėmis labai svarbu sakyti tiesą. Ir sau, ir kitam. Gal tai ir yra didžiausi sunkumai.

Vaikystėje gyvenote Plungėje, sulaukusi šešiolikos išsikėlėte į Vilnių. Kas tam paskatino?

Atrodė, kad sugaištu labai daug laiko važinėdama po tris šimtus kilometrų iš Plungės į Vilnių ar Kauną autobusu, norėdama pristatyti vaikams į ligoninę jų mėgstamos picos (šypsosi). Man labai patinka Vilnius, todėl džiaugiuosi šiuo sprendimu, kuris tada tikrai nebuvo lengvas. Nors labai myliu savo gimtąjį miestą, jo žmones, tuo metu man atrodė, kad sunkiai telpu jame su savo idėjomis ir veiklomis.

Papasakokite apie savo pomėgius. Kokie užsiėmimai padeda pabėgti nuo kasdienybės?

Aš nenoriu bėgti nuo kasdienybės, nes kuriu ją tokią, kokioje noriu būti. Renkuosi savanorystę, savo noru, niekieno neverčiama lankyti vaikus ligoninėse ar šaltuose namuose, taip pat mane auginantį karatė mokytojos darbą. Kuo daugiau mano pasirinkimų paremta noru, tuo dažniau per dieną pavyksta šypsotis. Noriu ne bėgti nuo savo gyvenimo, o jį gyventi. Kasdien!

Kaip Jūsų gyvenime atsirado karatė?

Kai buvau penktokė, Plungėje atsirado kiokušin karatė būrelis. Treneriai su baltais kimono kvietė vaikus mokyklose. Man taip patiko tie balti rūbai! Nežinojau, kas ta karatė ir ko ten mane mokys, bet labai norėjau pamėginti. Tėtis slapta nuo mamos nuvedė į pirmąją pamoką, o šiandien manau, kad tai buvo didžiausia dovana, kokią jis man galėjo padovanoti.

Ką šis sportas duoda?

Kiokušin karatė leidžia vis iš naujo įsitikinti, kad žmogaus galimybės beribės. Mokausi pažinti savo kūną ir jame gerai jaustis. Karatė pamokos man padeda dar kitaip pažvelgti į gyvenimą, į tai, kaip gyvenu, nepasiduoti arba pasiduoti, pavargti, o paskui keltis ir eiti. Mokyti vaikus karatė šiandien man yra daugiausia džiaugsmo suteikiantis darbas, kokį tik galėčiau sugalvoti.

Esate sakiusi, jog stengiatės gyventi taip, kad kiekviena diena būtų prasminga. Ar visada pavyksta to pasiekti?

Kasdien prieš užmigdama įvardiju tris dalykus, už kuriuos tą dieną norėčiau padėkoti. Dalykai prasmingi tiek, kiek patys juos įprasminame.

Ko palinkėtumėte jaunam žmogui, praradusiam motyvaciją ko nors siekti ar nedrįstančiam užsiimti trokštama veikla?

Drąsos! Drąsos pamėginti, susimauti, neturėti, ką pasakyti. Drąsos ieškoti ir bijoti, susitepti marškinius valgant varvančius ledus ar grįžti namo su purvinais batais, kurie rodo, kad kažkur buvai, dar drąsos nieko neveikti ir NESKUBĖTI. O labiausiai linkiu drąsos būti geru žmogumi. Ne visada pavyks tokiam būti ir tikrai ne visada tokie bus aplinkiniai žmonės, bet stengtis yra labai gera. Dideliems dalykams kartais užtenka drąsos truputį pasistengti.

Monika Korolytė

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top