Š. m. sausio 15 d. suėjo 55-eri metai, kai mirė iš Širvintų krašto kilęs rašytojas, diplomatas Ignas Šeinius.
Rašytojas gimė 1889 m. balandžio 3 d. Širvintų rajone, Šeiniūnų kaime. Baigęs Musninkų pradžios mokyklą, lankė „Saulės“ kursus Kaune ir įgijo liaudies mokyklos mokytojo teises. Kurį laiką Ignas Šeinius gyveno Vilniuje ir vertėsi žurnalistika, vėliau studijavo Maskvos universitete, istorijos-filosofijos fakultete. Tikroji jo pavardė – Jurkūnas, o slapyvardis Šeinius – pagarbos ženklas gimtinei. Studijų vasaros atostogas leisdamas gimtajame Šeiniūnų kaime, tėviškėje, prie ežero, jis sukūrė ir savo pirmuosius kūrinius.
I. Šeinius – ne tik rašytojas, bet ir svarbių Lietuvos istorijos įvykių liudininkas, įamžintojas („Raudonasis tvanas“). Kurdamas jis neužmiršo ir visuomeninės veiklos: dirbo „Lietuvos Aido“ vyriausiuoju redaktoriumi, 1935–1939 m. buvo Klaipėdos krašto patarėjas spaudos reikalams, 1939 m. dirbo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus įgaliotiniu Vilniaus krašte. Turininga jo diplomatinė veikla: 1916–1919 m. Švedijoje atstovavo Lietuvių komitetui nukentėjusiems dėl karo šelpti, 1919–1920 m. dirbo Lietuvos pasiuntinybės sekretoriumi Danijoje, 1921 m. pasiuntiniu Suomijoje, 1923–1927 m. Lietuvos Respublikos ministru Skandinavų kraštams. Jo veikla ir gyvenimas toks turiningas ir įvairiapusis, kad viename straipsnyje tikrai visko nepaminėsi, o ir ne toks šios publikacijos tikslas.
Iniciatyvinės grupės posėdis
„Krašto naujienos“ jau rašė, kad „2013 m. kovo 6 dieną Širvintose susikūrė iniciatyvinė grupė ir nutarė kreiptis į Kultūros ministeriją raštiškai dėl rašytojo, publicisto, diplomato I. Šeiniaus atminimo įamžinimo. Idėja pastatyti Širvintose paminklą šiam rašytojui gimė mokytojos Danutės Miliukienės galvoje. Atsirado bendraminčių ir jau žengti pirmieji žingsniai idėjos įgyvendinimo link.“
Nuo to laiko padarytas didelis darbas – jį atliko iniciatyvinė grupė. Iš aktyviausių jos narių paminėčiau Laimą Kutiščevą, Romą Vareikienę, Editą Rutkauskienę ir kt. Iniciatyvinė grupė sulaukė didelio visuomenės palaikymo. Apie šią idėją ir jos įgyvendinimo darbus kalbamės su iniciatyvinės grupės pirmininke Danute Miliukiene.
Danutė Miliukienė Širvintų bendruomenės labdaros koncerte pristato I. Šeiniaus paminklo idėją.
Kaip kilo mintis pastatyti paminklą šiam iškiliam mūsų krašto žmogui?
Minties ištakos. Sąjūdžio laikais mokytojos Filomena Vaicekauskienė, Vida Verkauskaitė-Norvaišienė ir kitos rajono lituanistės ieškojo galimybių įprasminti žinomo rašytojo, politiko, publicisto Igno Šeiniaus (Igno Jurkūno) atminimą. Taip Širvintose radosi Igno Šeiniaus gatvė, o tėviškėje jo gimtinę mena Ipolito Užkurnio iš ąžuolo išdrožtas stogastulpis (1989 m).
Suprantama, kad vieninteliam iš mūsų rajono kilusiam lietuvių literatūros klasikui pagerbti to per maža. Kiti rajonai mini ne vieną kūrėją, o mūsų krašte kito rašytojo, atsidūrusio tarp geriausių literatūros kūrinių autorių, tikrai nėra. „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“ – tai knygų serija (pradėta leisti 2005 m., baigta 2012 m.), kurioje iš viso išleista 30-ies lietuvių literatūros klasikų rinktinė kūryba. Paskutinė serijoje pasirodžiusi knyga – Igno Šeiniaus prozos rinktinė „Belaukiant“. Galime didžiuotis, kad išleistoje naujoje geriausių lietuvių literatūros knygų serijoje yra ir I. Šeiniaus kūryba. Čia jis pristatomas kaip stipriausias lietuvių rašytojas impresionistas.
Bendraujant su Kultūros ministerija, įsiklausius į visuomenės ir rajono architektės Dalios Kunevičienės siūlymus, susiformavo vizija, kad tai turėtų būti ateinančio I. Šeiniaus gatve rašytojo figūra, o pati gatvė galėtų tapti gražių minčių alėja, kur rastume prasmingų rašytojo posakių apie Lietuvą, gimtosios kalbos grožį ir t. t.
Kas gali patraukti ir jauną, ir subrendusį skaitytoją Igno Šeiniaus kūryboje?
Pirmiausia meilė tėvų namams, savo šeimai. Linksmas požiūris į vaikystės nutikimus, kaimo įvykius („Tėviškės padangėje“). Visada visus jaudina ir jaudins poetiška meilės istorija romane „Kuprelis“ ir apysakoje „Vasaros vaišės“. Daugelis su malonumu perskaitys noveles „Tėvas“, „Naras“, kuriose žavi išgyventi patys giliausi žmogiški jausmai.
Daug kam bus įdomu ir vėlesnės švedų kalba parašytos knygos. Apie jas ir rašytojo atstovavimą Lietuvai, jos interesų gynimą dirbant ambasadoriumi galima perskaityti Sigutės Radzevičienės monografijoje „Neatrastasis Ignas Šeinius: gyvenimas ir kūryba Švedijoje“. Tai knyga ne tik intelektualams, bet ir kiekvienam besidominčiajam ne Lietuvoje gyvenančių lietuvių likimais. Apie jų norą sugrįžti, apie adaptaciją svetimoje kultūroje, toli nuo gimtojo krašto. Šios autorės straipsnį išspausdino „Literatūra ir menas“ (Nr. 42 ir Nr. 43, 2013 m. lapkričio mėn.).
Kaip sekasi įgyvendinti paminklo statymo idėją, kokie darbai jau nuveikti? Ar sulaukė šis sumanymas finansinės paramos?
Pirmiausia mus palaikė rajono Tarybos nariai. Dėkoju jiems. Šią veiklą nuoširdžiai kuruoja administracijos direktorė Elena Davidavičienė. Mūsų idėjai pritarė Rašytojų sąjunga, Kultūros ministerija. Šiuo metu laukiame finansavimo pirmam projektui (jį parengė L. Kutiščeva). Tikimės, kad mūsų projektas bus vienas iš Lietuvos Respublikos objektų, kuriamų Vasario 16-osios 100-osioms metinėms.
Atskirai noriu padėkoti tiems, kurie jau parėmė finansiškai, – turime beveik 10 000 litų. Rinkome lėšas ir Derliaus šventės, ir labdaros mugės metu. Nuoširdžiai dėkoju Bagaslaviškio Šeiniūniečių klubo vaikams ir mokytojams: jie kūrė atvirukus, įdomius darbelius ir pardavinėjo Kalėdinėje mugėje. Visas lėšas (apie 250 litų) skyrė I. Šeiniaus paminklui. Prasminga ir graži akcija. Dėkoju individualiems rėmėjams, verslininkams, Širvintų miesto bendruomenei (pirmininkė Alina Skeberienė), skyrusiai nemažą sumą.
Dabar artėja 125-osios I. Šeiniaus gimimo metinės. Kviesime į Šeiniaus kūrybos skaitymus, dalyvausime susibūrimuose, stengsimės populiarinti mūsų klasiko kūrybą, kad ši veikla virstų prasminga rajono kultūros akcija.
***
Pastatyti paminklą – įamžinti atminimą. Atminimas – paminėjimas to, ką žinai. O ką mes, Širvintų krašto gyventojai, žinome apie Igną Šeinių? Tai, kad girdėjome šią pavardę, vaikštome jo vardo gatve. O ar įsigiliname į viso to prasmę? Prisipažinsiu, kad užsiplieskiau mintimi, jog reikia pastatyti paminklą. Pasišoviau parašyti straipsnį jau lapkričio mėnesį, tačiau, kai sėdau rašyti, supratau, kad mano žinios labai paviršutiniškos. Nors ir skaičiau kažkada keletą jo knygų, nors, dar dirbdama mokykloje muzikos mokytoja ir paraginta literatūros mokytojos Danutės Miliukienės, prisidėjau savo vadovaujamu vaikų folkloriniu ansambliu prie I. Šeiniaus gimimo metinių minėjimo ir jo sūnaus Irvio Šeiniaus Širvintose priėmimo, tačiau, pabuvusi viename iniciatyvinės grupės posėdyje ir prisėdusi rašyti straipsnio, pasijutau visiškai tuščia šiuo klausimu.
Puoliau skaityti, nes tąsyk širdyje neturėjau to, ką gavau vėliau, perskaičiusi Igno Šeiniaus „Raudonąjį tvaną“, „Kuprelį“ ir „Vasaros vaišes“. O skaičiau lyg naujomis akimis ir mąsčiau lyg naujomis mintimis. Atradau tyrą meilę ir gėrėjimąsi Aukščiausiojo sukurta gamta, jos slėpiniais – ir visa tai aprašyta širvintiškių patarme. Atradau smuiku griežiantį Vincutį „Vasaros vaišėse“, kaip mūsų krašto muzikantą: „Verkia smuikas, bet verkia jaunu verksmu, pilnu skaisčių troškimų, žavingo ilgesio. Skundžias kam, bet nesiskundžia, o tik pasako, kaip gera būti jaunam, kaip gražu siekti toli, daug tikėtis…“
Atradau malūną romane „Kuprelis“: „Malūnas eina palengva. Pridusęs, užkimęs burba. Manau, didelės skubos nėra. Sustoju, stebiu jį. Malūno sparnas, iškilęs aukštai, stapterėja kiek, pažiūri į apatinį sparną ir krenta ant jo, lyg privyti norėdamas, bet tas pabėga, o ant jo iš viršaus žiūri ir taiko jau kitas. Bildesys, ratų teleskavimas vis didėja. Girdėtis jau ir pikliaus sunkus dūsavimas, lyg iš po malūno jis veržias…“. Malūnas, pasirodo, tikrai buvo, bet vis dar neatstatytas ir nežinia, ar kas jį atstatys…
Bendraujant su širvintiškiais, teko girdėti labai įvairių nuomonių ir reakcijų į ketinimus statyti Širvintose I. Šeiniui paminklą. Vieni su džiaugsmu pritaria ir palaiko šią idėją, prisideda savo darbais, patarimais, finansine parama. O kiti nusiteikę gana skeptiškai, motyvuodami tuo, kad jis sunkiu Lietuvai laiku gyveno Švedijoje, „tai tegul švedai tenai jam stato tą paminklą“. Pabendravus su skeptikais paaiškėja, kad jie I. Šeiniaus kūrinių neskaitę, blankiai žino jo gyvenimo ir veiklos istoriją, tačiau turi tvirtą nuomonę.
Manyčiau, turėtume pasidomėti, kad suprastume tikrąją Igno Šeiniaus kūrybos ir veiklos reikšmę. Jau šiandien pulkime į knygynus, apgulkime bibliotekas, skolinkimės draugų ir pažįstamų turimas knygas, dalykimės jomis, skaitykime, vakarokime su knyga ir iš naujo atraskime Igną Šeinių. Naršykime internete ir ieškokime informacijos apie jį, o suradę ir perskaitę pajuskime širdies virptelėjimą, kodėl dar iki šiol Širvintose nėra jam paminklo.
Straipsnį baigsiu ištrauka iš I. Šeiniaus knygos „Raudonasis tvanas“. Čia rašytojas perteikia įspūdžius apie 1939 m. spalio 29 d. kelionę per Širvintas į Vilnių (po istorinio Vilniaus atgavimo):
„Pravažiuojam Širvintas. Trijų kilometrų ilgio miestelis nusidriekęs palei žalią ir vingiuotą Širvintą. Prieš pirmą didįjį karą čia buvo javų, linų ir kitų žemės ūkio gaminių supirkimo centras. Iš čia buvo tiekiama Vilniui. Dabar, pusiau aštuntą valandą ryto, Širvintos dar tebemiega, kaip ir kiti miesteliai, kaimai ir vienkiemiai. Matyt, kad vakar miestelio būta pasipuošusio tautinėmis vėliavomis. Progimnazija, amatų mokykla, naujas didokas vartotojų bendrovės pastatas ir valdiškos įstaigos buvo iliuminuotos. Paskiros vėliavos, lietaus priplaktos prie stiebų, tebekybo pamirštos. Vis tiek šiandien jos taip pat plevėsuos, spalvindamos didelės šventės nuotaiką. Visą savaitę bus švenčiamas Lietuvos kariuomenės ir įstaigų įžengimas sostinėn Vilniun. Širvintoms yra dvigubai ko džiaugtis…“
Tada prisimenu rašytojo sūnaus Irvio lankymąsi, ir jau skambėte skamba lyg harmoninga melodija: ŠIRVINTOS – IRVIS – ŠIRVINTOS – IRVIS… Juk taip viskas pasakyta…
Parengė Ramunė Pauliukonienė
krastonaujienos.lt