Jauna, veržli, optimistiška, nuolat besišypsanti, talentinga ir labai perspektyvi. Šie žodžiai puikiai tinka apibūdinti Monikai Linkytei, kuriai praėjusieji 2013-ieji metai buvo itin sėkmingi. Mergina ne tik vasarą laimėjo tarptautinį dainų konkursą „Univision“ (studentiškąją „Euroviziją“), bet ir vos per žingsnį buvo nuo pergalės „Lietuvos balse“ (užėmė antrąją vietą). O dabar ją galime matyti sėkmingai kylančią nacionalinės „Eurovizijos“ finalinės atrankos link. Taigi talentą, valią ir nusiteikimą daug dirbti dėl savo svajonių Monika jau įrodė. Tik ar Lietuvos muzikos padangė jai neatrodo per maža? Nudžiungame: bent jau kol kas balsingoji atlikėja net negalvoja apie gyvenimą svetur ir nebijo ištarti tokių paprastų, tačiau ne iš visų mūsų lūpų išsprūstančių žodžių: „Myliu Lietuvą.“
Monika, dainuoti mokaisi jau nemažai metų. Ar pati pajautei poreikį pasukti dainavimo link, ar Tave pastūmėjo artimieji?
Dainuoti pradėjau, matyt, vos gimusi (šypsosi). Dar dabar atmintyje išnyra mano pirmoji daina apie žąsytę ir mergytę. Būdama vos kelerių metų pasižymėjau gerais intonavimo sugebėjimais – tai būdinga gana retam tokio amžiaus vaikučiui. Muzika į mano gyvenimą atėjo savaime. Nebuvo perdėto nei tėvelių, nei mano pačios postūmio dainininkės karjeros link. Tiesiog yra dalykų, be kurių, rodos, gyventi negali. Dainavimas man ir yra viena gyvenimo reikmių.
Jau ne vienus metus dainuoji kartu su Linu Adomaičiu. Kaip pradėjote kartu dirbti?
Su Linu Adomaičiu esu pažįstama nuo penkiolikos metų. Jis pirmasis autorius, sukūręs dainą specialiai man. Džiaugiuosi susipažinusi su šiuo žmogumi, nes tokios draugystės tobulina mane kaip atlikėją, kūrėją ir asmenybę.
Ar sunku buvo ryžtis dalyvauti „Lietuvos balse“?
Dėl dalyvavimo „Lietuvos balse“ nedvejojau nė akimirkos. Ekspromtu užpildžiau anketą ir atsidūriau atrankoje. Mane sužavėjo šio projekto šūkis: „Nesvarbu, kas tu esi, čia svarbus tavo balsas.“
Ar čia dalyvauti buvo baisiau negu, sakykim, nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje arba studentiškoje „Eurovizijoje“?
Dalyvavimas „Lietuvos balse“ buvo visai kas kita negu lipimas į nacionalinės ar studentiškosios „Eurovizijos“ scenas. Visi šie projektai itin skirtingi. Tačiau visuose jaučiau atsakomybę. Vis dėlto, pasibaigus „Lietuvos balsui“, galiu teigti, jog į šio projekto pasirodymus žiūrėjau ypač atsakingai.
Ko nauja išmokai dalyvaudama „Lietuvos balse“? Ar išties pavyko save pranokti?
Dalyvavimas „Lietuvos balse“ visų pirma mane sustiprino kaip asmenybę. Išmokau nuryti piktą žodį ir iškėlusi galvą eiti pirmyn su mintimis, jog reikia parodyti, ko iš tikrųjų esu verta. Taip pat supratau, koks vertingas kartais būna paprastas žodis „ačiū“ ar padėkos šypsnis.
Ar jautei konkurenciją?
Konkurencijos tikrai nejaučiau. Žinoma, visi stovėdami ant scenos kovojome už save. Tai yra visiškai normalu. Tačiau nulipę nuo scenos buvome pakankamai draugiški, dalijomės patirtimi, pastabomis ir gerais palinkėjimais vieni kitiems.
Kaip apibūdintum Donatą Montvydą, kaip savo mokytoją?
Reikalaujantis šiandien padaryti geriau, negu tai darei vakar.
Kaip manai, ar televizijos projektai yra tiesiausias kelias į populiarumą?
Manau, kad taip. Tačiau kartu tai yra ir sunkiausias kelias. Televizija tau sukuria vienadienio populiarumo bangą ir tik nedaugelis sugeba ją išlaikyti, moka ją tinkamai nukreipti tolesnei karjerai.
Kokia muzika formavo Tavo muzikinį skonį?
Kai buvau visai mažytė, klausiausi to, ko klausėsi mama. Labai gerai prisimenu, jog „Aktorių trio“ muzika tikrai dažnai skambėdavo namie ir automobilyje. Kai tarp mano bendraamžių buvo populiari Britney Spears, aš klausiausi „Skamp“ ir „Destiny’s Child“. Užaugau su Ella Fitzgerald, Whitney Houston, Mariah Carey, Christina Aguilera, Beyonce muzika. Jos iki šiol išliko mano mėgstamiausiomis dainininkėmis.
Kokios atlikėjo savybės Tave labiausiai žavi? Iš ko mokeisi ir mokaisi scenos meno?
Mane labai žavi dainininko laisvė scenoje, tai, kad jis sugeria kiekvieną akimirką, praleistą ant scenos. Dažnai žiūriu įvairius Beyonce vaizdo įrašus, stebiu, kaip ji bendrauja su publika, kaip plastiškai juda, išgyvena kiekvieną gaidą, net pauzę.
Džiaugiuosi, kad galiu užkulisiuose arba būdama kartu ant scenos stebėti ir Liną Adomaitį, Donatą Montvydą, kurie itin gerai geba užmegzti ir palaikyti ryšį su publika. Visada žavėjausi Inga Jankauskaite, jos romumu ir tikru moterišku spindesiu. Iš kiekvieno dainininko, scenos žmogaus galima sugerti jo patirtį ir pritaikyti ją sau, tiesiog reikia mokėti juos stebėti ir tai pasiimti.
Ką iki šiol laikai savo didžiausiu pasiekimu muzikos srityje ir gyvenime?
Tai, kad niekada nesijaučiau ne savo vietoje. Tikslingas siekimas užsibrėžtų uždavinių, manyčiau, yra vienas didžiausių mano pasiekimų šiuo metu.
Esi ne kartą bandžiusi jėgas nacionalinės „Eurovizijos“ scenoje ir užėmei vienas pirmųjų vietų. Ko tikiesi šiemet?
Kaip ir į „Lietuvos balsą“, taip ir į „Euroviziją“ šiemet atėjau per daug negalvodama. Pakeistos taisyklės mane pastūmėjo dalyvauti ir šiemet. Galbūt šįsyk fortūna atsigręš į mane?.. (šypsosi)
Vienas žmogus yra sakęs, kad pelnyti žmonių simpatijas, palaikymą lengviau tiems dainininkams, kurie sujaudina dramatiška savo gyvenimo istorija. Ką apie tai manai?
Taip, be abejonės, tiems, kurie turi graudžią, skaudžią gyvenimo patirtį, yra šiek tiek lengviau atkreipti į save dėmesį. Tačiau manau, jog jei ir būčiau patyrusi tokių išbandymų, nesidalyčiau jais su visu pasauliu. Tai būtų mano patirtis, prasiveržianti dainose, muzikoje, o ne žodžiais ir kalbomis išsiliejanti priešais televizijos kameras ar įvairių interviu žurnalams metu.
Esi sakiusi, kad dalyvaudama „Lietuvos balse“ kelias savaites neradai sau vietos. Tačiau kai užlipdavai ant scenos, atrodydavo, kad jaudulio – kaip nebūta. Kaip su juo susidoroji?
Prieš pirmąją tiesioginę transliaciją „Lietuvos balse“ tikrai labai jaudinausi. Neradau sau vietos. Taip buvo dėl to, jog išsirinkau kūrinį, kurį norėjau perdaryti visiškai savaip, tačiau nežinojau, ar tai pasiteisins. Vis dėlto įgyvendinau visas idėjas ir pateisinau visus savo lūkesčius.
Kai užlipu ant scenos, pamirštu viską – nelieka jokio jaudulio, baimės. Tiesiog pasineriu į muziką ir ja mėgaujuosi, lyg tai daryčiau paskutinį kartą.
Ar esi iš tų žmonių, kurie, net ir kelis kartus nepasisekus, siekia savo tikslo tol, kol pasiekia?
Taip, manau, jog galiu vadinti save būtent tokia. Nors dažniausiai nesėkmė būna skaudi, tačiau užvelka tau drabužį, su kuriuo daraisi vis stipresnis. Kuo toliau, tuo sunkiau tokį žmogų palaužti. Nesėkmės sukelia norą tobulėti, atsitiesti ir padaryti geriau, negu buvo suplanuota prieš tai. Tai lyg mažytis varikliukas, kuris neša tave tolyn.
Pastarieji mėnesiai Tau buvo itin įtempti. Ar įmanoma viską suderinti taip, kad nenukentėtų nė viena gyvenimo sritis?
Manau, jog suderinti viską taip, kad visos gyvenimo sritys liktų nenukentėjusios, yra sunku. Tačiau, vienai sričiai skyrus mažiau laiko, vėliau tą trūkumą galima užglaistyti.
Ar šiuo metu būna bent viena diena be muzikos?
Oi… Dienos be muzikos nebūna jau seniai (šypsosi). Muzika, kaip jau minėjau, mane lydi labai ilgai: vos išmokusi kalbėti, ėmiau dainuoti įvairias daineles, kurių mane mokė mama. Šiuo metu mano dienos yra labai įtemptos: sesija, pasiruošimas egzaminams, įvairios repeticijos, o dar, žiūrėk, ir koks interviu, fotosesija.
Vilniaus universitete studijuoji teisę. Kodėl pasirinkai būtent šias studijas, o ne muzikos mokslus?
Apie tai galvojau nuo penkerių metų. Tiesiog manau, jog visada reikia turėti antrąjį planą. Teisė ir muzika man yra dalykai, kuriuos mėgstu vienodai, todėl nežinau, kuriuo keliu pasirinksiu eiti po penkerių metų.
Galbūt kyla minčių, svajonių gyventi ir muzikuoti užsienyje?
Gal tai nuskambės gana keistai šiais laikais, bet apie gyvenimą užsienyje tikrai negalvoju. Esu tikra patriotė, myliu Lietuvą ir nenorėčiau gyventi niekur kitur. Apie muzikavimą, studijavimą svetimoje šalyje taip pat negalvoju.
Kas Tau teikia laimę?
Žmonės, esantys šalia, pomėgiai, daug gražių šypsenų. Be abejonės, buvimas scenoje, žmonių plojimai, gražūs žodžiai – tai yra manoji laimė.
Kaip manai, ar galėtum atsisakyti karjeros, scenos dėl mylimojo, šeimos?
Labai tikiuosi, jog mane mylintis žmogus suprastų, ką man reiškia muzika. Atsisakyti jos būtų atsisakyti pusės savęs. Vis dėlto manau, jog mane pamils toks žmogus, kuris supras tikrąją mane ir tai, kad savęs be muzikos neįsivaizduoju, todėl atsisakyti scenos neprašys.
Ar Tavo gerbėjai dar turi vilties palenkti Tavo širdį?
Manau, jog esu gana jauna, todėl širdies reikalus kol kas palieku ateičiai. Turiu pakankamai veiklos, todėl rasti laiko žmogui, mylinčiam mane, šiuo metu būtų sunku.
Be to, manau, jog nereikia savęs dalyti į kairę ir dešinę. Mano manymu, dviejų žmonių laimė priklauso jiems, todėl nematau prasmės spaudoje viešinti savo meilių.
Atrodo, jog esi iš tų žmonių, kurie siekia savo tikslų tyliai ir kantriai, įdėdami daug darbo, nekeldami intrigų ir skandalų. Galbūt sulauki patarimų, kaip reikėtų keisti savo įvaizdį?
Manau, jog toks taktiškas ėjimas savo keliu yra tik į gera. Noriu, kad žmonės prisimintų mane kaip siekiančią savo svajonių ir gerai dainuojančią merginą, o ne kaip į plaukus kimbančią blondinę, kuri ne vietoje ir ne laiku švaistosi „aukštomis“ frazėmis.
Ką patartum tiems žmonėms, kurie jaučia turintys talentą, tačiau nedrįsta jo parodyti viešai?
Palaukti, kol LNK televizijoje atkeliaus trečiasis „Lietuvos balso“ sezonas, drąsiai ir ryžtingai užpildyti anketą ir siekti savo svajonių. Leiskite joms išsivaduoti ir tapti tikrove (šypsosi).
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Inga Nanartonytė
Nuotraukos Gedimino Žilinsko, LNK / „Fotogenijų“ ir asmeninio archyvo