„Kasryt eidama iš bažnyčios į darbą galvodavau, kažin, kiek ilgai aš čia dirbsiu“, – prisimena Elena Šuliauskaitė, sesuo Gerarda, kuri 1973 m. buvo atleista iš tuometinio Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto Istorijos-Filologijos fakulteto LTSR istorijos katedros vyriausiosios laborantės pareigų dėl religinių įsitikinimų ir antisovietinės veiklos.
Dar studijų metais ja susidomėjo saugumas, nes per paskaitas ji negalėdavo nutylėti girdėdama melą ar iškraipytus istorinius faktus. Po to, kai spontaniškai įsiliejo į 1956-ųjų Vėlinių studentų eiseną Vilniuje, skirtą Vengrijos sukilimui palaikyti, buvo pašalinta iš Vilniaus pedagoginio instituto trečio kurso ir tapo nuolatinio stebėjimo objektu. Nepaisydama persekiojimo, ji ir toliau laikėsi savo įsitikinimų, įsitraukė į pogrindinę veiklą ir nebijojo galimų pasekmių, nes tikėjo Dievo apsauga ir valia.
Prisijungė prie Vengrijos sukilimo
Elena Šuliauskaitė gimė 1932 m. Prienų rajone, Stuomenų kaime, valstiečių šeimoje. Baigusi Kazlų Rūdos vidurinę mokyklą ji įstojo į Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą. Studijuoti pasirinko psichologiją – šią specialybę buvo baigusi ir jos vyresnioji sesuo. Tačiau sovietmečiu panaikinus mokytojų seminarijas, kuriose dirbo jos sesuo, psichologų rengimas buvo nutrauktas, todėl ji nuo antro kurso buvo perkelta į lietuvių kalbos studijas.
Nemalonumai jos gyvenime prasidėjo 1956-ųjų Vėlinių vakarą, kai Vilniuje studentai organizuotai rinkosi palaikyti Vengrijos sukilimo. Sesuo Gerarda prisimena, kad prie eisenos prisijungė spontaniškai: „Žiūriu – eina būrys mūsiškių. Sakau: kas ten vyksta? Sako: studentai renkasi. Ir aš einu kartu.“ Pasak jos, iš pradžių studentai tiesiog vaikščiojo po Rasų kapines, tačiau netrukus ji pasiūlė nueiti prie Jono Basanavičiaus kapo ir sugiedoti „Lietuva brangi“. „Galvojau, už šitą tai tikrai mums nieko nepadarys“, – pasakoja ji.
Tačiau protestas netrukus virto politiniu įvykiu. Studentai ketino žygiuoti į miesto centrą, bet juos pasitiko milicija. „Gaudė studentus ir mėtė į sunkvežimius kaip pagalius“, – prisiminė sesuo Gerarda. Tą kartą jai pavyko išvengti sulaikymo, tačiau netrukus prasidėjo tardymai. Valdžios akiratyje ji buvo atsidūrusi jau anksčiau – dėl drąsaus pasisakymo paskaitoje. Vieną kartą, dėstytojui aiškinant, kad Lietuva „prisijungė“ prie Rusijos, ji viešai paprieštaravo: „Tai buvo padalinimas, ne prisijungimas.“ Į tai vienas aktyvistų atsakė: „Taip pasakyti gali tik Tarybų Sąjungos priešas.“
Po ilgų apklausų studentei buvo pranešta, kad ji yra šalinama iš instituto. Oficiali formuluotė skambėjo šabloniškai: „Pašalinta nepateisinus tarybinio studento vardo.“ Tėvams apie tai nepranešė, bet puolė ieškoti darbo, tačiau net paprasčiausiose vietose jai įsidarbinti buvo sunku. „Nuėjau prašytis dirbti spaudos kioske, o man pasakė: darbas kioske yra politinis, todėl mes jūsų priimti negalime.“
Iš universiteto buvo atleista dėl tikėjimo
Darbą rasti galiausiai pavyko. Kurį laiką ji dirbo konduktore, vėliau – telegrafiste, sekretore, statiste, gydytojo epidemiologo padėjėja, sandėlio vedėja, buhaltere. Tuo pat metu vis labiau įsitraukė į religinį gyvenimą. „Pradėjau labai aktyviai lankyti bažnyčią, susipažinau su seselėmis ir įstojau į Kristaus Karaliaus diakonių kongregacijos vienuolyną“, – pasakoja sesuo Gerarda. Seserys skatino ją studijuoti, nes tam vienuolynui priklausančioms vienuolėms buvo privaloma turėti aukštąjį išsilavinimą. „Tu gi nebaigusi universiteto – stok būtinai“, – ragino jos. Į dienines studijas jos niekas nenorėjo priimti, bet galiausiai pavyko įstoti į tuometinio Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto (dabar – Vilniaus universitetas, VU) Istorijos-filologijos fakulteto neakivaizdinį skyrių, ten ji 1968 m. ir baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas.
Baigusi mokslus E. Šuliauskaitė pradėjo dirbti VU Istorijos-filologijos fakulteto dekanate laborante, kur dirbo ir jos kurso draugė. Tačiau sovietų saugumas ją sekė ir toliau. Didelę įtaką tam turėjo jos veikla su jaunimu Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Ten rinkdavosi studentai, rengtos religinės programos, procesijos, susitikimai su kunigais. „Viename tokių vakarų buvo pakviestas dalyvauti kunigas Sigitas Tamkevičius. Po mišių vyko susirinkimas, kuriame dalyvavo ir jaunimas, į tą susirinkimą buvo pakviestas naujai atėjęs jaunas patarnautojas. Kaip vėliau paaiškėjo, jis buvo saugumo agentas“, – pasakoja pašnekovė. Po šio įvykio keli studentai buvo pašalinti iš VU, o netrukus atėjo ir jos pačios eilė.
Sesuo Gerarda sako kasdien eidama į darbą pagalvodavusi, ar ilgai teks čia dirbti, o kvietimo į rektoratą laukė nuolat. Ir sulaukė: „Žinojau, kad vieną dieną tas skambutis bus. Į posėdį susirinko universiteto partinis aktyvas, man buvo tiesiai pasakyta: „Jūs priklausote Kristaus Karaliaus diakonių kongregacijai, todėl tarp jaunimo dirbti negalite.“ Administracija siūlė parašyti prašymą išeiti iš darbo savo noru, nes kitu atveju darbo knygelėje atsirastų įrašas, kad ji netinkama moksliniam darbui. Taip ji buvo priversta pasitraukti iš darbo VU „savo noru“.
Tačiau pati sesuo Gerarda šio atleidimo nelaikė tragedija. Tuo metu ji jau buvo apsisprendusi aktyviai dirbti Bažnyčioje. Be to, sovietmečiu vienuolės buvo skatinamos palikti valstybinius darbus ir eiti tarnauti į parapijas – dirbti vargonininkėmis, zakristijonėmis, telkti jaunimą, kurio tuo metu į bažnyčią ateidavo labai gausiai. „Jiems baisiausia buvo jaunimas“, – prisimena sesuo Gerarda. Pasak jos, valdžia labiausiai bijojo, kad jauni žmonės bažnyčioje atras bendruomenę ir laisvės dvasią.
Įsitraukė į pogrindinę veiklą
Nepaisydama persekiojimų, netrukus E. Šuliauskaitė įsitraukė į pogrindinę veiklą. 1975 m. ji tapo viena pagrindinių „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ – vieno svarbiausių sovietinę priespaudą dokumentavusių leidinių – redaktorių. Apie Simne išgirstą S. Tamkevičiaus pasiūlymą leisti „Kroniką“ ji pasakoja paprastai: „Kunigas padavė man kažkokius tekstus ir sako: pataisyk kalbą. O paskui pridūrė – dirbsi „Kronikoje“, – šypsosi vienuolė.
Prieš imantis darbo prie „Kronikos“, buvo duota ir praktinių nurodymų. Kunigas S. Tamkevičius patarė apsirengti kukliai ir būti pasiruošus taip, lyg areštas galėtų įvykti bet kurią akimirką: su savimi visada turėti pasą ir nedidelę – apie 50 rublių – pinigų sumą, kurią buvo leidžiama pasiimti į kalėjimą. Bet svarbiausia buvo neparvesti seklių iki slaptų darbo vietų.
„Atsimenu, kai važiuodavau į Kybartus leisti „Kronikos“, traukinyje prieš išlipdama persirengdavau kitais rūbais, nusiimdavau akinius (kuriuos nuolat nešiojau) ir užsidėdavau peruką. Kartą net bendražygė manęs nepažino“, – juokiasi sesuo Gerarda.
„Kronikos“ leidybos darbas vykdavo slaptai. Leidiniai buvo spausdinami rašomosiomis mašinėlėmis, per kalkę dauginami, dažnai privačiuose butuose ar atokesnėse vietose. Pirmuosius metus ji „Kroniką“ redagavo ir pirmuosius egzempliorius išspausdino viena, po to prie jos prisijungė seserys bendražygės. Jos atvykdavo ir prie „Kronikos“ numerio intensyviai dirbdavo dvi savaites, o išspausdinusios jį, išvykdavo.
Manė, kad gyvenimą baigs kalėjime
Pokalbio metu sesuo Gerarda pabrėžia, kad šią veiklą saugumo struktūros akylai sekė. Vykdavo nuolatinės kratos, už „Kronikos“ platinimą ar dauginimą žmonės būdavo areštuojami. Tarp nukentėjusiųjų už „Kronikos“ dauginimą buvo ir jos artimos bendražygės vienuolės: sesuo Ona Vitkauskaitė, Nijolė Sadūnaitė, Genutė Navickaitė, Ona Pranckūnaitė. Kalėjo ir kunigas S. Tamkevičius, Alfonsas Svarinskas, Juozas Zdebskis ir kiti. Ji taip pat visą laiką manė, kad anksčiau ar vėliau bus suimta, tai jos negąsdino, o tik skatino veikti ir pasitikėti Dievo valia. „Aš visą laiką galvojau, kad gyvenimą baigsiu kalėjime, kitaip net ir neįsivaizdavau. Nesimatė jokios prošvaistės, kad su Rusija kas nors galėtų keistis.“
Nepaisant nuolatinės grėsmės, areštų ir persekiojimų, „Kronika“ buvo leidžiama reguliariai – kas du mėnesius. Visas darbas vyko griežto slaptumo ir tylos sąlygomis: net ir įprasti pokalbiai dažnai vykdavo raštu, nes buvo manoma, kad gali būti pasiklausoma.
Slapta į užsienį perveržta „Kronika“ buvo verčiama į įvairias kalbas ir pasauliui skleidė žinią apie tikrąją tikėjimo ir žodžio laisvės padėtį Sovietų Sąjungoje. Šis mažiausiai devynerių metų pogrindžio darbas tapo viena svarbiausių sesers Gerardos gyvenimo misijų, už kurį ji 2021 m. buvo apdovanota Laisvės premija.
Vis dėlto jai pačiai gaila, kad dažnai šiame darbe būna pamiršti tie, kurie rizikavo labiausiai, t. y. žmonės, rinkę ir perduodavę informaciją leidiniui. „Kai skaitydavai „Kronikas“, matydavai, kiek daug žmonių rizikavo, nes prie paskelbtos informacijos buvo būtina nurodyti ir ją pateikusio žmogaus vardą bei pavardę. Priešingu atveju ji nebūdavo laikoma patikima ir į leidinį nepatekdavo“, – pasakoja buvusi „Kronikų“ redaktorė.
Istorija nėra nubraukiama
Už patirtą istorinę neteisybę – atleidimą iš universiteto dėl religinių įsitikinimų – Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vienuolė sesuo Gerarda pagerbta VU atminties diplomu – simboliniu universiteto atsiprašymo ir jos priklausymo VU bendruomenei pripažinimo ženklu.
Paklausta, ką jai šiandien tai reiškia, sesuo Gerarda kuklinasi ir sako nesijaučianti nusipelniusi, bet pabrėžia visada jautusi stiprų emocinį ryšį su universiteto aplinka ir jo žmonėmis. Prisimena Filologijos fakulteto berželį ir fontaną, prie kurio buvo padaryta universiteto baigimo nuotrauka.
„Universitetą aš visada labai mylėjau. 12 metų, tiek studijuojant, tiek vėliau dirbant ten, mane supo labai geri žmonės – tiek administracijoje, tiek rektorate, tiek akademinėje aplinkoje. Aš labai dėkinga. Man atrodo, tai yra labai gražu, kad istorija nėra nubraukiama“, – įteikiant VU atminties diplomą dėkojo nominantė.
Nepaisant sudėtingos gyvenimo ir profesinio kelio paieškų istorijos, ji išliko besišypsanti optimistė, universitetą ir jo žmones prisimena šviesiai, su pasididžiavimu ir iki šiol jį vadina „mokslo šventove“.
