Septyniolika metų – prieš tiek laiko iliuzionistas Mantas Wizard (Mantas Žmuidinavičius) suprato atradęs savąjį pašaukimą, savąjį būdą stebinti ir žavėti žmones. Sulaukęs vos dvylikos metų, jis jau rengė pasirodymus scenoje. Iš kur, tada dar būdamas berniukas, jis turėjo tiek valios mokytis sunkaus iliuzijos meno? Taip, triukai žavi daugybę mūsų, dauguma norėtume sugebėti tai atlikti patys, tačiau tik labai mažytei daliai iliuzijos menu susižavėjusių žmonių užtenka užsispyrimo to mokytis. Panašu, kad Mantui netrūko ir netrūksta tam nei valios, nei užsispyrimo, nei talento ir noro – jis siekia lavinti save visapusiškai, kad galėtų ne tik džiuginti Lietuvą savo kūrybiškais pasirodymais, bet ir atstovauti jai pasaulyje rengiamuose iliuzionistų konkursuose ir kongresuose. Mantui Wizard malonu garsinti Lietuvos vardą užsienyje, tačiau, kaip pats teigia, dar maloniau dirbti ir gyventi savoje šalyje, kuri, jo nuomone, nuolat gražėja ir kurioje publika yra itin šilta ir sava.
Mantai, kaip Jūsų mintis užkariavo iliuzijos menas?
Dar būdamas vaikas mokykloje pamačiau iliuzionisto pasirodymą – jis mane labai sužavėjo. Be to, mane visada traukė tai, kas paslaptinga ir magiška. Visad mėgau sceną ir teatrą, ir iš visų šių patirčių gimė mano karjera. Kaip kartais juokauju, tiesiog pajutau pašaukimą.
Kur mokėtės šio meno paslapčių?
Kartą nusipirkau knygą apie iliuzijos triukus. Iš jos mokiausi pirmųjų savo triukų ir rengdavau pasirodymus šeimai. Vėliau tapau garsaus iliuzionisto Arvydo Stonio mokiniu. Jis ne tik išmokė mane daug triukų, bet ir suteikė scenos kultūros žinių.
Programų kūrimas ir atlikimas žiūrovams Jums yra labiau darbas ar malonumas?
Tai šiuo metu yra mano vienintelis darbas. Tiesa, aš ne tik atlieku triukus, bet ir užsiimu vadyba, administraciniais reikalais, koncertų organizavimu ir viešaisiais ryšiais. Ir ši mano darbo dalis labai įdomi.
Į šią veiklą turbūt reikia investuoti labai daug lėšų ir laiko…
Taip, iliuzijos menas nėra pigus. Patys rekvizitai, įranga, jos gaminimas arba paslapčių įsigijimas iš kolegų reikalauja laiko ir piniginių investicijų. Taip pat kostiumai, įvairios detalės turi būti specialiai siuvami ir paruošiami.
Koks sudėtingiausias Jūsų triukas?
Mano sudėtingiausias triukas yra „Spikeris“. Asistentė uždaroma mažoje dėžėje, ta dėžė perduriama degančiomis ietimis. Galiausiai iš jos išlenda net dvi merginos. Triukas reikalauja fizinių jėgų, gero susidirbimo su komanda ir tempo.
Per pasirodymus negailite autoironijos (ir apskritai daug šypsotės). Tai būdas pralaužti ledus bendraujant su publika, ar toks esate ir gyvenime?
Žinoma, scenoje žmonės mato mano geresnįjį variantą. Gyvenime būna visko, bet visada stengiuosi džiaugtis kiekviena diena ir smulkmena kaip mažyčiu stebuklu. O scenoje man svarbiausia ne parodyti save, o padovanoti šventę žiūrovams. Tad nevengiu autoironijos, naudoju daug šviesaus humoro. Visada sakau, kad stebuklus kuriame patys.
Ar skaičiuojate, kiek pasirodymų surengiate per metus? Kiek jau esate sukūręs ir žiūrovams pristatęs programų?
Pasirodymų neskaičiuoju, bet pastarieji metai išties buvo labai darbingi. Esu nepataisomas darboholikas. Tenka dirbti net per didžiąsias šventes. Ir net per savo gimtadienį.
Programų turiu jau nemažai ir esamas nuolat tobulinu. Atrandu naujų pateikimo variantų, ilgainiui net ir paprastas triukas ištobulinamas, įgauna savo stilių ir gali tapti mažu stebuklu.
Galbūt galite papasakoti itin įsimintinų nutikimų per renginius? Kokių kuriozų kartais nutinka?
Šiaip labai stengiuosi, kad kuriozų būtų kuo mažiau, – viską iki smulkmenų griežtai suplanuoju. Bet nutinka visko. Kartą per pasirodymą pajutau, kad smunka kelnės: atsisegė specialus kostiumo diržas. Pavyko išsisukti taip, kad žiūrovai to nepastebėjo, bet mano partnerę scenoje ištiko isteriškas juokas.
Kokios žinios, gebėjimai ar bruožai būtini iliuzionistui?
Iliuzionistas turi būti geras aktorius, taip pat žinoti, ką savo triukais nori pasakyti žiūrovams. Ir, svarbiausia, jis turi išties mėgti savo darbą ir gerbti žiūrovus.
Ar jaudulys Jus vis dar kamuoja prieš pasirodymus arba per juos?
Visada. Jaudulys yra visų atsakingai dirbančių artistų palydovas. Jo neįmanoma atsikratyti – galima tik priimti jį ir su juo susitaikyti. Ir net po šitiek darbo metų, televizijos projektų vis dar jaučiu scenos jaudulį prieš kiekvieną pasirodymą, galvoju apie publiką, visas pasirodymo detales. Nors dabar tas jaudulys daug mažesnis, vos juntamas.
Ar daug dėmesio sulaukiate kasdieniame gyvenime? Ar jis visada malonus?
Pastaruoju metu dėmesio netrūksta. Daugiausia susiduriu su draugiškais žmonėmis, piktų laiškų negaunu. Žmonės dažnai prieina per vakarėlius ir juokaudami klausia, ar jų laikrodžiai niekur nedings, ar galėčiau pradanginti jų žmonas (šypsosi – red. past.).
Kas paskatino išleisti knygą „Kaip pradanginti dramblį“? Ar galima tikėtis tęsinio?
Apie tęsinį jau galvoju. Aš pradėjau mokytis iš knygos, tad visada svajojau ir pats išleisti tokį pradžiamokslį. Be to, draugai, pažįstami ir nepažįstami žmonės manęs dažnai prašydavo pamokyti triukų, tačiau tam trūkdavo laiko. O ta knyga padės kiekvienam išmokti nesudėtingų triukų ir stebinti savo draugus.
Tikriausiai daug keliaujate ne tik po Lietuvą, bet ir po užsienį. Kokių šalių žiūrovus jau teko stebinti? Kas iš gastrolių svetur Jums labiausiai įsiminė?
Keliauju daug, bet pastaraisiais metais mano darbo pikas – Lietuvoje. Yra tekę pasirodyti daugybėje užsienio šalių: Suomijoje, Italijoje, Ispanijoje, Olandijoje, Vokietijoje ir t. t. Labiausiai įsiminė pasirodymas Pasaulio iliuzionistų kongrese Las Vegase. Tai miestas, kurį visada svajojau aplankyti, ir labai džiaugiausi, kai buvau pakviestas pasirodyti tokiame prestižiniame iliuzionistų kongrese.
Papasakokite, kas vyksta per iliuzionistų kongresus. Ar esate dažnas jų dalyvis?
Kongresuose ir konkursuose tenka dalyvauti dažnai. Visada smagu susitikti su užsienio profesionalais, pasidalyti patirtimi ir garsinti Lietuvos vardą konkursuose. Kongresuose vyksta paskaitos, dalijamasi naujausiais išradimais. Patikusių triukų įrangą kolegos gali vieni kitiems parduoti.
Ar triukai Jums praverčia kasdieniame gyvenime?
Visi juokaudami sako, kad per egzaminus lengvai galėčiau nusirašyti ar parduotuvėje pradanginti kokį brangų laikrodį. Bet tai tik juokai – labai vertinu sąžiningumą ir savo talentą naudoju tik žmonių džiaugsmui. Kasdieniame gyvenime net draugams triukus rodau labai retai. Tikiu, kad mano menui turi būti tinkamas laikas ir vieta.
Esate baigęs filosofijos ir psichologijos mokslus. Ar darbas pagal tikrąją specialybę netraukia?
Visada norėjau užsiimti triukais, mane jau labai seniai traukė scena. Bet taip pat norėjau įgyti žinių, gauti išsilavinimą, investuoti į savo intelektą. Tad nusprendžiau studijuoti filosofiją, ją baigęs siekiau antrojo – psichologo – išsilavinimo. Studijos Vilniaus universitete buvo išties labai įdomios ir vertingos, o gautos žinios man labai praverčia ir scenoje, ir gyvenime.
Ar dėl darbų nenukenčia Jūsų asmeninis gyvenimas?
Mano darbas ir gyvenimo būdas kelia daug iššūkių asmeniniam gyvenimui. Kaip jau minėjau, tenka daug dirbti net ir per šventes, savaitgaliais, todėl šalia reikalingas labai supratingas žmogus. Bet kol kas mėgaujuosi viengungyste ir apie rimtus santykius negalvoju.
Kokias merginų savybes labiausiai vertinate ir kokių nemėgstate?
Labai vertinu žmogišką šilumą, draugiškumą, charizmą ir išmintį. Labiausiai nemėgstu primityvumo ir bukumo – dėl jų ir kyla visos bėdos.
Dalyvavote projekte „Pavojingas ginklas“: ieškojote sprogmenų ir atlikote išminavimo darbus. Kokių įspūdžių jis Jums paliko ir ar nesinorėjo išbandyti dar daugiau? Ar niekada nebuvo kilusių minčių tapti kariu?
Buvo tikrai labai įdomu dalyvauti tokio pobūdžio laidoje. Norėčiau išbandyti dar keletą kitų karybos sričių, gal kada laisvalaikiu ir teks. Mano brolis daug metų tarnavo Lietuvos garbės sargybos kuopoje. Aš savo pašaukimą radau kitur, bet visada jaučiau pagarbą Lietuvos kariams, žmonėms, kurie atsidavę dirba savo tėvynei.
Ar Jums gera gyventi Lietuvoje?
Taip, man išties gera gyventi ir dirbti Lietuvoje. Netiesa, kad lietuviai sunki ir susikausčiusi publika: sutinku labai daug šiltų, gerų ir įdomių žmonių. Žinoma, yra visokių žmonių, kaip ir visur. Tačiau, mano požiūriu, lietuvių publika nesiskiria nuo kai kurių kitų Europos šalių publikos, o kartais yra netgi šiltesnė.
Lietuviai labai išsilavinę ir darbštūs žmonės. Tenka vykstant į renginius važiuoti per daugybę gražiai sutvarkytų miestų ir miestelių, kurie galėtų būti pavyzdys. Tikiu šviesia Lietuvos ateitimi.
Ko palinkėtumėte Lietuvai? Kokie Jūsų paties šių metų planai, siekiai?
Lietuvai linkiu orumo, tikėjimo savimi ir ekonominės sėkmės. O aš labiausiai džiaugsiuosi, jei ir toliau galėsiu savo menu dalytis su žiūrovais.
Dėkoju už pokalbį.
Inga Nanartonytė
Manto Wizard asmeninio archyvo nuotraukos