Ateityje žmones padės gydyti maži, beveik nematomi nanorobotai, pavyzdžiui, jų švirkštu įleidus į kūną, iš kraujagyslių bus galima pašalinti sklerozės padarinius. Ateis vadinamoji nanorobotų era. Elektronikai ir toliau tobulėjant, mažėjant, prietaisams reikalaujant vis mažiau elektros, tokios prognozės yra visai realios. Tokius spėjimus pateikia akademikas, interneto plėtros Lietuvoje pradininkas, Lietuvos mokslų akademijos narys Laimutis Telksnys.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Sistemų analizės katedros profesorius, habilituotas daktaras L. Telksnys dar prieš 50 metų laikraštyje „Tiesa“ išpranašavo išmaniųjų telefonų – nedidelių įrenginių, kuriuose akimirksniu galima pasiekti didžiulį kiekį duomenų, – atėjimą. „Kiekvienas žmogus turės „informerį“ – garsų, šviesos vaizdų siųstuvą, imtuvą bei galingą skaičiavimo mašiną. Informeris bus ne didesnis už šių dienų rankinį laikrodėlį, todėl patogus nešioti. Norėdamas gauti kokių nors duomenų, žmogus galės užklausti per individualų informerį automatinę biblioteką ir momentaliai gauti atsakymą žodžiu, raštu arba vaizdais“, – 1968-aisiais turbūt neįtikimai skambančią prognozę laikraštyje „Tiesa“ pateikė mokslininkas.
Nebūtų per drąsu teigti, jog prie šio spėjimo išsipildymo prisidėjo ir pats Laimutis Telksnys – 85-ąjį jubiliejų neseniai paminėjęs akademikas jau daugiau nei keturis dešimtmečius uoliai dirba su skaičiavimo mašinomis, kompiuteriais ir kitais įrenginiais, nuolat išradinėja naujas jų taikymo galimybes. Už savo pasiekimus jis jau pelnė Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordiną, dvi prietaisų pramonės premijas, tris Lietuvos mokslo premijas ir nemažai kitų reikšmingų apdovanojimų. Be kitų projektų ir išradimų, L. Telksnys yra ir pirmosios Lietuvoje elektroninės skaičiavimo mašinos bei pirmojo Europoje rašto ženklus skaitančio automato „Rūta 701“ kūrėjas.
Radijo imtuvai – maištas prieš sovietus
Pašaukimą technologijoms mokslininkas pajautė labai anksti – domėtis, kaip viskas veikia, skatino jo tėvai mokytojai. „Mūsų kaime, Saldutiškyje (Utenos r.), nebuvo elektros, todėl tėtis padarė vėjo jėgainę ir ne tik mūsų namus, bet ir mokyklą apšvietė. Be to, labai domėjosi radiju, visada turėjo naujausius imtuvus. Aš visa tai mačiau, man buvo labai įdomu. O viskas prasidėjo nuo to, kad norėjau pažiūrėti, kaip veikia žadintuvas. Jį išardžiau, o tada sudėjau atgal. Bet sudėjus liko nepanaudotų dalių“, – šypsodamasis savo pirmuosius tyrinėjimus prisiminė L. Telksnys.
Akademikas pasakoja, jog studijų metais technologijas pasitelkė ir pramogoms, ir savotiškam maištavimui prieš tarybinę valdžią, pavyzdžiui, ieškodamas sovietiniu laikotarpiu draustos užsienietiškos muzikos, jis išmoko daryti radijo antenas. Šios aptikdavo tolokai esančias vakarietiškas radijo stotis Vokietijoje, Liuksemburge, kurios transliavo pačią naujausią pasaulio muziką. O norėdamas klausytis JAV radijo stoties „Amerikos balsas“, kurios transliacijas sovietai trukdydavo per specialiai pastatytuose bokštuose įrengtus trukdytuvus, L. Telksnys su kitais studentais pradėjo daryti modifikuotus radijo imtuvus su kryptinėmis antenomis, kurie tuos trukdymus apeidavo.
„Tais laikais bernas, kuris neturėjo paties pasidaryto imtuvo, buvo „žema klasė“. Gyvenom bendrabutyje – aštuoniese vienam kambary – ir visi turėjom po savą radijo imtuvą. Visaip kvailiodavom – sekmadieniais žaisdavom, kas ilgiau atlaikys radijo trukdžių triukšmą. Varžyboms pasibaigus išeini, lipi laiptais ir net pusiausvyrą prarandi, šitiek ausys paveiktos“, – jaunystės pakvailiojimų epizodais dalijosi mokslininkas.
Kaune baigęs inžinerijos ir elektrotechnikos studijas, Laimutis Telksnys susidūrė su dar viena, jau rimtesne totalitarinio režimo kliūtimi. Jo tėvas – Saldutiškio pradinės mokyklos mokytojas, jos vedėjas ir šaulių vadas – buvo ištremtas į Sibirą, tad ir sūnui neleista studijuoti aspirantūroje (dabartinėje doktorantūroje). Tačiau ir tada mokslininkas nepasidavė – 1957 m. jam pavyko savarankiškai įstoti ir išvykti studijuoti aspirantūroje į TSRS Mokslų akademiją Maskvoje.
„Pakliuvau į patį geriausią anų laikų Automatikos ir telemechanikos institutą ir dar pas auksinį mokytoją, akademiką Vladimirą Pugačiovą. Taip ir atėjau į šios srities tyrimus“, – paaiškino akademikas. Statistinių metodų valdymo specialistas V. S. Pugačiovas, kuris buvo laikomas vienu garsiausių šios srities TSRS akademikų, buvo paskirtas L. Telksnio disertacijos vadovu.
Kompiuteris – aktorius spektaklyje
Nuo to laiko, baigęs mokslus ir grįžęs į Lietuvą, Laimutis Telksnys pasinėrė į rimtą mokslinę veiklą ir iki šiol joje aktyviai dalyvauja. Akademikas nestokoja energijos ir naujų idėjų, jo akys ir toliau nukreiptos į ateitį – itin daug dėmesio jo veikloje skiriama lietuvių šneka valdomoms paslaugoms, lietuvių šnekos atpažinimo ir sintezės mokslinio tyrimo rezultatų panaudojimui. Jo vadovaujamas projektas LIEPA („Lietuvių šneka valdomos paslaugos“) jau suteikė galimybę laikraščių „Lietuvos žinios“, „Ūkininko patarėjas“ portaluose klausytis kompiuterio skaitomų tekstų.
Dar daugiau – tas pats L. Telksnio ir kolegų sukurtas kompiuteris (sintezatorius) jau spėjo net atlikti vaidmenį spektaklyje. Tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ pristatomas interaktyvus spektaklis „Remote Vilnius“ kvietė į teatrališką pažintį su sostine – didelio pasisekimo sulaukusio spektaklio dalyviai po Vilnių vaikščiojo per ausines klausydamiesi kompiuterio šnekamų pasakojimų.
„Priėjus prie upės, balsas sako: „Žiūrėkit, bėga vanduo kaip viena srovė, visi bėga, tik vienas kitas lašas į šonus ištykšta.“ Gauja lekia, o išsiskiriančių mažai. Paskui Katedros aikštėje atsisėdus ant laiptelių sako: „Dabar jūs žiūrovai, o visi, vaikštantys po aikštę, – aktoriai. Paplokite jiems.“ Vidury dienos, rodos, padorių žmonių kompanija pradėjo nei iš šio, nei iš to ploti“, – šypsodamasis pasakojo L. Telksnys.
Išradimai pritaikyti ir medicinoje
Žinoma, mokslininko išradimai pritaikomi ir gerokai rimtesniems tikslams, pavyzdžiui, akliesiems, kuriems kompiuterio balsu skaitomas tekstas leidžia naudotis kompiuteriu. Tarp jo plėtojamų projektų dabar yra ir šiuolaikiška širdies ritmo stebėsenos sistema – sukurtas mažas siųstuvas ir jutiklis, kuris, uždėtas ant krūtinės, matuoja širdies ritmą, belaidžiu ryšiu perduoda jo duomenis į išmanųjį telefoną ir į internetą. Į išmaniuosius telefonus planuojama perkelti ir šnekos atpažinimo bei sintezės įrangą. Dar vienas L. Telksnio projektas RAIN, pradėtas prieš dešimt metų, buvo skirtas Lietuvos kaimo vietovių prijungimui prie plačiajuosčio tinklo. Už darbus, atliktus 2005–2015 metais, projektą RAIN Europos Komisija pripažino geriausiu ES socialinio-ekonominio poveikio projektu.
L. Telksnys tikina, jog dar prieš 40 metų buvo aišku, kad šnekos atpažinimo technologijos yra ateitis: jau tais laikais pastebėta, kad esminė problema yra per lėtas bendravimas tarp kompiuterio ir žmogaus, kaip dabar per klaviatūrą, taip tada – per dar nepatogesnes perfokortas. „Vienas iš būdų tą trūkumą pašalinti ir buvo sukurti priemones, kad kompiuteris suprastų, ką žmogus šneka. Net kvalifikuočiausia mašininkė vis tiek duomenis įveda keliskart lėčiau nei balsu“, – sakė kibernetikas. Jo teigimu, prireikė kelių dešimtmečių, kol technologijos leido atverti galimybes praktiškam šnekos atpažinimo technologijų naudojimui.
Ateityje nanorobotus „maitinsime“ lašiniais
Paprašytas darsyk pažvelgti į ateitį, kokios technologijos turėtų prigyti dar po 40 metų, lietuviškojo interneto pradininkas sakė, jog, jo manymu, turėtų ateiti plika akimi nematomų nanorobotų era.
„Elektronika tobulėja, prietaisams maitinti reikia vis mažiau elektros. Robotai jau dabar labai tobulinami, skraido bepiločiai orlaiviai… Po kelių dešimtmečių galėtų atsirasti mažiukų, iš esmės nematomų robotų, kurie, įleisti švirkštu, kraujagyslėse galės valyti sklerozės padarinius arba smegenyse, jei kas nors suges, pakeis jų elementus lyg „laidelius“. Jie atvers visiškai naujų galimybių. Nereikės jų maitinti ar pirkti elementų – jie naudos tiek mažai elektros, kad pakaks šilumos, kurią skleidžia kūnas. Tiesiog užkirsite lašinių ir jie jums suteiks „elektros“, – prognozavo mokslininkas.
Pats būdamas nuo mažens smalsus ir imlus technologijoms, Laimutis Telksnys pabrėžė, jog nereikėtų ir šių dienų jaunimo pernelyg kritikuoti dėl galimai perdėto dėmesio naujovėms, išmaniesiems telefonams ir panašiai. „Jaunimas visada buvo priekyje. Dabartinė karta irgi yra smalsi – puiku, kad jie pasitelkia technologines galimybes žinioms surasti, pritaikyti, reikia tai skatinti. Blogai tik tada, kai jie esmę mato ne turinyje, o tik pačioje technologijoje. Bet visokių buvo ir anais laikais. Jaunimu reikėtų džiaugtis“, – patikino profesorius.
Straipsnio autorius – Martynas Gedvila
Jono Petronio nuotr.