Gruodžio 27 dieną, trečiąją Kalėdų – Ledų – dieną, kai nevalia didelių darbų dirbti, o tinkamiausia – svečiuotis, atvykite į Lietuvos liaudies buities muziejų! Vilksim ir deginsim blukį, o su juo ir visas besibaigiančių metų blogybes supleškinsim, kad ateinantiems metams neliktų. Dainuosim, šoksim, vaišinsimės ir, jei gamta leis, visaip žiemiškai pramogausim! Pradėsim 12 valandą.
Kas yra tas blukis? Blukis – tai rąstigalis, trinka, kaladė ar kelmas. Tikėta, kad jam galima perduoti ir palikti visas savo kaltes, nuodėmes bei pykčius. Tai galima padaryti trinktelint per blukį lazda ar kokiu kitu daiktu, galvojant apie tai, kas neišsipildė, kas trikdo ir pykdo mus viduje.
Vienas iš seniausių, įdomiausių kalėdinių papročių yra rąstigalio (blukio) vilkimas. Kaimo gyventojai užnerdavo virves ant storos medinės kaladės arba kelmo ir vilkdavo ją per visą kaimą, užsukdami į kiekvieną kiemą, lyg surinkdami visą blogį. Tokių ceremonijų dalyviai būdavo vadinami blukvilkiais. Buvo tikima, kad piktai dvasiai užtenka pasižiūrėti į žmogaus akis ir jį paveiks tas žvilgsnis, todėl velkantieji – blukvilkiai – prisidengdavo kaukėmis, kad nelabąsias nubaidytų. Blukio vilkimas suburdavo bendruomenę į linksmam ritualui: blukvilkiai visą laiką dainuodavo, šokdavo, per blukį šokinėdavo, netgi visokių šunybių lankomų sodybų šeimininkams prikrėsdavo. Po to kaimo gale iškilmingai sukurdavo laužą ir sudegindavo blukį. Tikėta, kad, sudeginus blukį, bus sudegintos ir jame slypinčios blogybės ir nepritekliai, bus išlaisvinta gausa ir šviesa. Kalėdų blukis kupinas įkalintų galių, jį sudegindami išvaduosime gėrį, išlaisvinsime mums priklausančią dieviškąją kūrybos ugnį.
Panevėžietis Jonas Sabeckas kartu su Lietuvos liaudies buities muziejumi jau antrus metus siekia suburti liaudį į blukvilkio apeigas, nes tai – prasminga mūsų prosenelių tradicija, kurią reikia atgaivinti ir puoselėti. Blukio vilkimo ir sudeginimo ceremonija parodo kalėdinį virsmą – seno sunaikinimą ir naujo gimimą.
Išsamesnė informacija – www.llbm.lt