Kaunietį Igną Dombrauskį miesto gatvėse turbūt dažniau galima pamatyti bėgantį nei einantį. Praėjusių metų pabaigoje jis sau metė iššūkį – bėgti kasdien ir bent po 5 kilometrus. Jau daugiau nei pusmetį jaunas vyras tai daro kasdien. Šiandien žiūrint į daugelio bėgimo renginių dalyvį, sporto entuziastą sunku patikėti, kad mokykloje jis buvo tas, kuris pirmas klasėje pabėgdavo iš kūno kultūros pamokų, nes jam… nepatiko bėgti.
Kaip ir prieš kiek metų Tavo gyvenime atsirado bėgimas?
Sakyčiau, kad bėgimas mano gyvenime buvo atsiradęs net 3 kartus ir tik iš trečio karto su juo susidraugavau. Kaip ir visi, pirmiausia su juo susipažinau mokykloje, tačiau, kai žinodavau, kad per kūno kultūros pamokas reikės bėgti ir dar bus rašomi pažymiai, tai aš bėgdavau iš tokio bėgimo, o tiksliau, kūno kultūros pamokų, nes man tai nebuvo malonu. Besimokydamas 8–9 klasėje, lankiau lengvąją atletiką, tad teko bėgti trumpas distancijas, trečią kartą bėgti pabandžiau studijuodamas universitete prieš dešimtmetį, o nuolatos bėgioti pradėjau prieš kokius ketverius metus.
Pradedantiesiems bėgikams pradžia tikrai nebūna maloni, kiek laiko praėjo nuo pirmosios treniruotės, kai supratai, kad bėgimas jau tapo prie širdies?
Tik pradėjęs bėgioti nubėgdavau turbūt ne daugiau kaip 2 kilometrus ir negaliu sakyti, kad man tai buvo labai malonu (juokiasi – red. past.). Dvidešimties kilometrų distanciją pirmą kartą nubėgau prieš 3 metus, o maratoną – pernai.
Praėjusių metų pabaigoje nusprendžiau, kad bėgsiu kasdien visus metus, ir šį savo sumanymą pavadinau „#365dienosBėgant“, nes tiek dienų yra metuose. Neseniai įpusėjau savo bėgimo metus. Per tą laiką vieną kartą nubėgau maratoną, 7 kartus – pusmaratonį, 23 kartus įveikiau daugiau nei 10 kilometrų distanciją ir net 150 kartų nubėgau 5 kilometrų ar šiek tiek ilgesnę distanciją. Bėgdamas praleidau 196 valandas.
Papasakok apie bendruomenę „Šešios trim“, kuriai vedi grupinius sporto užsiėmimus. Kaip ji susibūrė? Kiek sporto entuziastų vienija? Ar dažnai drauge sportuoja? Kodėl prireikė tokios bendruomenės?
Buvau tas, kuris Kaune vystė „My Hero“ bendruomenės veiklą, tačiau po kurio laiko plėtrą Kaune sustabdėme. Bet nors „MyHero“ veikla sustojo, bendruomenė niekur nedingo, tad su kolegomis Mindaugu bei Sigita nusprendėme ją toliau puoselėti.
Gyvenime, tiek bendruomenėje ypač vertiname paprastumą, o treneris Mindaugas tikrai yra paprastas kaip dvi kapeikos – jam būdavo kiek keblu rašyti skaičius skaitmenimis ir rašydavo žodžiais. Tad įvertinus, kad mūsų treniruotės dažniausiai vyksta 6:30 val. ar 18:30 val., pažiūrėjome paprastai – pasivadinome „Šešios Trim“.
Dabar internete bendruomenė vienija keletą tūkstančių narių, gyvai treniruotėse būname nuo 5-eto iki net 300, priklausomai nuo to, ką ir kur darome.
Mūsų noras yra, kad kiekvienas, atėjęs į treniruotę, jaustųsi patogiai ir joje dalyvautų. Juk žinote, kaip būna, kai kur nors ateini ir jautiesi nejaukiai, nes atrodo, kad visi į tave žiūri, nesupranti, ar pritampi. Vesdamas treniruotes ir burdamas aktyviai sportuojančių žmonių bendruomenę vadovaujuosi muzikanto Jurgio Didžiulio požiūriu, kad visi žmonės iš žiūrovų turi tapti dalyviais, tada nebe mes bursime bendruomenę, o tai darys patys žmonės.
Turi šeimą, kurioje auga du mažamečiai vaikai, dirbti rinkodaros vadovu verslo įmonėje. Iš kur randi laiko sportui? Savaitė turi 168 valandas, ar bandei kada paskaičiuoti, kiek valandų, kiek procentų savo laiko per savaitę skiri sportui? Ar dėl intensyvaus sportavimo, bėgiojimo nenukenčia šeima? Ar savo šeimą esi įtraukęs į aktyvią sportinę veiklą?
Tiesą sakant, neskaičiavau, kiek laiko praleidžiu sportuodamas, bet tikrai ne tiek jau daug. Asmeninė treniruotė dažniausiai užtrunka iki 40 minučių, kartais iki 2 valandų ir tik labai retais atvejais (varžybose) užtrunku ilgiau. Jei vedu dar kokią treniruotę, tai prisideda dar 1 valanda, nes aš čia irgi išdeginu tarp 700 ir 1000 kcal.
Šeima man labai svarbi, todėl iš jos laiko stengiuosi neatimti ir sportuoju dažniausiai tuomet, kai ji miega. Ilgą laiką keldavausi ryte pusę penkių, kad galėčiau pabėgioti, nebuvo lengva ir tikrai buvo rytų, kai grįždavau į lovą. Labai svarbu pažinti savo organizmą ir leisti jam pailsėti, kai to reikia.
Šįryt mano jauniausias pusantrų metų sūnus atsikėlė labai anksti, prieš man išbėgant. Ką dariau? Bėgome kartu – bėgdamas stūmiau vežimėlį su jame sėdinčiu vaiku, drauge įveikėme 5 kilometrų distanciją.
Mano iniciatyva „#365dienosBėgant“ yra visai ne apie bėgimą, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ji atsirado iš noro daugiau laiko praleisti su šeima. Nuo pavasario iki vėlyvo rudens bėgimai savaitgaliais organizuojami visoje šalyje, esu nusprendęs kas mėnesį dalyvauti vis kitoje Lietuvos vietoje vykstančiame bėgime, o vykstu į juos su visa šeima. Mieste, kuriame vyksta bėgimas, praleidžiame savaitgalį. Jau lankėmės Šventojoje, Birštone.
Mano sporto filosofija šiek tiek kitokia nei daugelio, tikrai nesiekiu sportinių rezultatų, kaip, pavyzdžiui, draugas olimpietis maratonininkas Remigijus Kančys, man svarbu, kad sportas organiškai integruotųsi į mano gyvenimą ir būtų jo dalimi. Todėl sportas man yra ir 15 000 per dieną nueitų žingsnių, nors daugeliui gal neatrodytų sportas. Visą gyvenimą gyvenau aktyviai ir sportas kokia nors forma yra jame.
Kas Tau yra svarbiausia, kad bėgimas būtų malonus: nuotaika, oras, kokybiški bėgimo batai ar kas nors kito?
Jei niekada iki tol nesi bėgiojęs, tai gali išbandyti bėgimą mūvėdamas džinsus ir avėdamas kaliošus (juokiasi – red. past.), tačiau kai pradedi bėgioti reguliariai, kokybiški batai yra tarp „must“ daiktų. Kartais mėgstama sakyti, kad nauja sportinė apranga motyvuoja eiti sportuoti, nežinau, gal… jei taip ir daro, džiaugiuosi – visi mes skirtingi, tad ieškokime sau aktulių „pasiaiškinimų“ ir pagrindimų, kodėl sportuojame. Man svarbiausia yra avalynė. Bėgimas yra patogus sportas dėl to, kad jis lengvai prisitaiko prie tavęs, įsimeti į krepšį batus ir gali pasportuoti išvykęs bet kur.
Kiek batų porų jau esi subėgiojęs? Kiek km nubėgi su viena pora batų?
Visiškai subėgiojęs iki tiek, kad suplyšo, atsirado skylės, esu tik vienus, pačius pirmuosius savo batus. Dabar mano spintoje yra gal 11 porų bėgimo batų, tad juos sudėvėti būtų gana sunku. O batų, kurie nėra skirti bėgimui ar sportui, turiu 3 poras: kasdienius, žieminius ir basutes.
Koks vaidmuo bėgant tenka psichologijai? Patyrę bėgikai sako, kad ji atlieka itin svarbų vaidmenį ir dažnai, kai jau atrodo, kad nebegali daugiau, iš tikro dar gali labai daug.
Psichologija tampa svarbi, kai peržengi savo komforto ribą. Žinau, kad 20 kilometrų bėgdamas aš jaučiuosi gana patogiai, po to jau tenka pakovoti su savimi, ypač jei bėgimo maršrutas driekiasi šalia tokių objektų, kaip, pavyzdžiui, namai, tuomet tikrai sukirba mintis sustoti. Tačiau vėlgi, žmonių supratimas ir patyrimas yra skirtingi, tad vienam komforto zona yra 2 kilometrai ir už jos jau reikės „tartis su savimi“, kitam, kaip, pavyzdžiui, pasaulyje žinomam Gediminui Griniui, reikės bent 50 km ir juos bėgti beprotiškais kalnais, kad „atsijungtų“.
Viena iš klaidų, kurią daro pradedantys bėgikai, yra ta, kad kaskart jie pasirenka vis tuos pačius maršrutus netoli namų, todėl gana greitai nusibosta tiek kelias, tiek vaizdai. Labai padeda, jei bėgi ne vienas, su grupe. Tai galioja ne tik bėgimui, bet ir treniruotėms. Sportuodamas vienas žmogus išnaudoja tik apie 50 proc. savo galimybių, grupėje – kur kas daugiau.