„Nematau prasmės dalyvauti varžybose, jei nesieki medalio“, – užtikrintai sako dziudo imtynininkė Monika Aželionytė. Toks tvirtas charakteris regėjimo negalią turinčiai sportininkei jau padėjo iškovoti Europos vicečempionės titulą bei pelnyti Metų paralimpinio sporto proveržio apdovanojimą. O dabar šis užsispyrimas veda svarbiausio tikslo link – į 2028-ųjų Los Andželo paralimpines žaidynes.
Trenerį nustebino dokumentai
Monika gimė gerokai per anksti – vos pusšešto mėnesio nėštumo sulaukusi mergaitė tesvėrė 740 gramų. Inkubatoriuje gautas deguonies perteklius pažeidė jos balso stygas, todėl šiandien ji kalba beveik pašnibždomis, o silpnaregystė lydi nuo pat pirmųjų dienų.
Pati sportininkė dramos šioje istorijoje neįžvelgia – jai kur kas smagiau prisiminti, kaip apie šią neįprastą pradžią sužinojo jos treneris.
„Kartą vežiau treneriui varžybų dokumentus, o juose parašyta, kad gimiau neišnešiota ir svėriau 740 gramų. Treneris taip nustebo, kad paskui per treniruotes visų klausinėdavo: o tu žinai, kiek Monika svėrė gimusi? O žinai, kelių mėnesių ji gimė? – juokiasi ji. – Man pačiai čia nieko ypatinga: na, gimiau neišnešiota, ir tiek.“
Lygiai taip pat paprastai ir šviesiai ji prisimena visą vaikystę. M.Aželionytė augo su vyresniu broliu bei dviem jaunesnėmis seserimis. Nors šeimoje buvo vienintelė, turinti regėjimo sutrikimą, nei namuose, nei kieme niekas nematė problemos.
„Su kiemo draugais žaisdavome futbolą, krepšinį, gaudynes ir slėpynes, o pradėjus eiti į mokyklą irgi viskas buvo gerai. Neturiu jokių blogų atsiminimų iš vaikystės“, – šypsosi ji.
Sportuoti uždraudė medikė
Apie dziudo Monika išgirdo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre (LASUC) Vilniuje, kur mokėsi nuo mažens. Į neseniai centre dirbti pradėjusio trenerio Dariaus Jukonio treniruotes sugužėjo visa aštuonmetės klasė, tačiau tik M.Aželionytė šį sportą pamėgo iš karto. Treneris anksti įžvelgė jos galimybes, todėl jau ketvirtoje klasėje leido treniruotis kartu su vyresniais.
Netrukus perspektyvios mokinės vos nesustabdė medikai. Centro auklėtinių regėjimą tikrinusi gydytoja jai liepė mesti sportą, mat dėl neaiškių akių ligų mergaitė esą galinti visai apakti. Kiti gydytojai jokios rizikos nematė, nepadėjo net mamos atnešta nuolatinės gydytojos pažyma, jog sportuoti mergaitei leidžiama.
Griežti draudimai sportininkės nesustabdė. M.Aželionytė su treneriu kurį laiką treniravosi slapčia, tačiau po poros mėnesių centro vadovai juos prigavo ir pagrasino išmesti iš įstaigos. Po šio ultimatumo jie paliko centrą ir sportuoti patraukė kitur.
Šiandien Europos vicečempionė įsitikinusi: negalią turinčius vaikus reikia skatinti sportuoti, o ne drausti baiminantis traumų – būtent sportas jiems suteikia pasitikėjimo savimi ir savarankiškumo.
Varžovę mato iš arti
Ką silpnaregė sportininkė mato, atsistojusi ant tatamio? „Varžovę matau gerai. Iš arti įžiūriu viską – net kaip žmogus apsirengęs. Kaip jūs matote žmogų, taip ir aš matau, tik man reikia prieiti arčiau“, – paaiškina M.Aželionytė.
O arti varžovės ji būna visada: priešingai nei reginčiųjų dziudo, aklųjų ir silpnaregių kova prasideda abiem sportininkėms jau susikibus. Paleisti paėmimo negalima, todėl čia lemia ne žvilgsnis, o pajautimas.
Ar silpnas regėjimas tokioje kovoje gali virsti pranašumu, Monika nesureikšmina – nuo mažens ji kovoja ir su reginčiais sportininkais, tad didelio skirtumo teigia nejaučianti.
Panašiai santūriai ji vertina ir faktą, kad yra vienintelė mergina Lietuvoje, dalyvaujanti aklųjų ir silpnaregių dziudo varžybose: „Smagu žinoti, kad vienintelė šalyje atstovauju šiam sportui. O jei mano pavyzdys paskatintų ant tatamio stoti kitas merginas – būtų labai džiugu.“
Kovojo su plyšusiu raiščiu
Taisyklingai kristi – pirmoji dziudo pamoka, ir sportiniame kelyje ji Monikai pravertė ne kartą.
2022-aisiais dėl pasikeitusių Tarptautinės aklųjų sporto federacijos (IBSA) taisyklių ji neteko galimybės vykti į Europos čempionatą, kuriam ruošėsi labiausiai. „Aš į tas varžybas taip norėjau. Labai skaudu buvo“, – prisimena sportininkė, po šio smūgio ilgam pasitraukusi nuo tatamio.
Visiškai paleisti auklėtinės D.Jukonis neketino: skambindavo, primindavo apie treniruotes ir kantriai klausydavosi vis naujų atsikalbinėjimų. Tuo metu dėl studijų į Kauną persikėlusią Moniką treniruoti ėmėsi LSU docentė Lolita Dudėnienė ir Sandra Žievytė, o galutinai sugrįžti paskatino Lietuvos aklųjų sporto federacijos žinia: 2024-ųjų vasarį ji galės startuoti IBSA „Grand Prix“ varžybose Vokietijoje. Galimybė varžytis Monikai visada buvo stipriausia motyvacija, tad ji vėl kibo treniruotis.
Likus vos dviem savaitėms iki kelionės, per treniruotę metant partnerį, plyšo kairiojo kelio priekinis kryžminis raištis. Nepaisydama to, Monika į Vokietiją išvyko, kovėsi ir užėmė aukštą penktąją vietą. Tik grįžusi namo ji sužinojo apie plyšusį raištį ir laukiančią operaciją. Ilga reabilitacija neleido surinkti reikiamų reitingo taškų, ir durys į Paryžiaus paralimpines žaidynes užsivėrė.
Sidabru džiaugėsi ne iškart
Pernai rugsėjį Monikos laukė galingas sugrįžimas. Sakartvele vykusiame Europos aklųjų ir silpnaregių dziudo čempionate, svorio kategorijoje iki 70 kg, ji iškovojo sidabrą ir tapo pirmąja Lietuvos moterimi, pelniusia šio čempionato medalį. Būtent už šį pasiekimą gruodį jai įteiktas Metų paralimpinio sporto proveržio apdovanojimas.
„Jei atvirai, iš pradžių buvo liūdna, nes tikėjausi tapti čempione ir pasipuošti aukso, o ne sidabro medaliu, – atvirauja M.Aželionytė. – Nors tai buvo pirmas mano medalis tokio lygio varžybose, džiaugtis juo pradėjau gal tik po poros dienų – pirmiausia reikėjo išliūdėti pralaimėjimą.“
„Kai pažįstami sako, kad į varžybas važiuoja tik sudalyvauti, visada atsakau: tada apie medalį galite nė nesvajoti. Sakydamas, kad važiuoji vien dalyvauti, pats save užprogramuoji, kad nenori laimėti. Taip, į varžybas išvažiuoti visada smagu, bet aš ten važiuoju tik dėl medalių“, – tikina sportininkė.
Operacija planų nekeičia
Šie metai vėl atnešė ir džiaugsmo, ir naujų išbandymų. Pasaulio taurės varžybose Tbilisyje M.Aželionytė iškovojo bronzą, tačiau grįžusi į treniruotes vėl pajuto pažįstamą kelio skausmą. Atliktas magnetinio rezonanso tyrimas parodė, kad plyšo meniskas.
„Vienas gydytojas sakė nežinantis, ar operuoti. Antras – kad operuoti būtina. Trečias – kad meniskas gali sugyti pats. Nuėjau pas ketvirtą, – vardija sportininkė. – Panašu, kad po raiščio operacijos kelias iki galo nesugijo, gal ir reabilitacija buvo ne visai sėkminga, todėl skausmai vis grįžta. Spalį turėtų būti operacija, nors ar tikrai bus – dar neaišku.“
Visgi dėl svarbiausio tikslo M.Aželionytė abejoja mažiausiai – reitingo taškai į Los Andželo žaidynes jau skaičiuojami.
„Į Los Andželą aš važiuosiu – tikiu šimtu procentų. Ir tikrai ne šiaip dalyvauti“, – šypsosi ji.
Pagalbą priima, kai reikia
Nors ant tatamio sportininkė demonstruoja geležinį charakterį, kasdienybėje ji nemėgsta nei išskirtinio dėmesio, nei perdėto rūpesčio.
„Gailestis man niekada nebuvo reikalingas, – sako pašnekovė. – Šiaip malonu, kai žmogus pamato, kad tau kažkas sunkiau, ir pasiūlo padėti. Bet kartais to būna tiesiog per daug – tada darosi įkyru.“
Jos pačios taisyklė paprasta: jei gali susitvarkyti pati, taip ir pasako – ačiū, viskas gerai, o kai pagalbos reikia, ją priima.
Puikiu natūralaus bendravimo pavyzdžiu ji laiko Lietuvos sporto universitetą, kuriame studijuoja. Prieš egzaminus dėstytojai visada pasiteirauja, ar nereikia didesnio šrifto ar ką nors perskaityti, tad M.Aželionytė dėmesio sulaukia tiksliai tiek, kiek jai tuo metu reikia.
„O mano grupiokai patys nuostabiausi, – džiaugiasi ji. – Einame vakare kur nors, pasakai, kad nematai, – įsitveria už parankės ir sako: čia lipti aukščiau, čia žemiau, čia laiptelis, čia kokia tvora. Labai padeda.“
Apdovanojimu dalijasi su visais
Apie tai, kad gruodį taps metų proveržiu, M.Aželionytė sako nė nesapnavusi.
„Sėdėjome su treneriu ir žiūrėjome, kaip skelbia nominacijas. Treneris sako: pamatysi, šis apdovanojimas bus tavo. Sakau – tikrai nebus. O kai išgirdau savo pavardę, negalėjau patikėti. Labai labai malonu buvo“, – prisipažįsta sportininkė.
Apdovanojimą ji laiko visos bendruomenės nuopelnu: „Lietuvos aklųjų ir silpnaregių dziudo bendruomenė nedidelė, jos nariai vieni kitus labai palaiko. Kartu treniruojasi ir daugybę tarptautinių pergalių pasiekęs Osvaldas Bareikis, su kuriuo vykstame į varžybas, kuris visada pataria ir serga už mane. Šalia – treneriai ir kiti komandos nariai. Visiems sakau: šis apdovanojimas – ne tik mano, bet ir visų, kurie mane treniruoja, kartu važiuoja į varžybas, padeda joms ruoštis.“