Šiandien svečiuose hiphopo pradininkas Lietuvoje, „G&G Sindikato“ grupės vokalistas, dainų tekstų autorius ir muzikos kūrėjas Gabrielius Liaudanskas-Svaras. Nors jo kūryboje žodžiai liejasi laisvai, tačiau kalbinamas jis nedaugžodžiavo: apie viską, ko teiravomės, jis atsakė trimis sakiniais. Matyt, tikrai žodis – ne žvirblis…
„Ne jiems, o mums, ne dėl jų – dėl mūsų… / Aš perlaužiu save ir atiduodu tau pusę, / O savąją pasėjęs vidury tuščio lauko, / Iš naujo užauginsiu muziką, kuri saugo… / Aš rašau naktimis, nes naktimis geriau rašosi, / Mintys, patapę bagažu, į laisvę prašosi…“ Tai Jūsų dainos tekstas. Kaip iš tikrųjų kuriami tekstai muzikai, kuri auga, kuri saugo, kuri skauda?
Temos tekstams, mintys ateina iš savos patirties ir gyvenimo, kokį matau aplink save. Kiekvienas mūsų prisilietimas prie įvairių gyvenimiškų situacijų sukelia apmąstymus. Iš jų ir gimsta dainos.
Jūs daug bendraujate su jaunimu. Ko jiems labiausiai reikia?
Jiems nereikia padėti, kaip daugeliui atrodo, su jais reikia bendrauti, kalbėtis, argumentuoti, draugauti. Jaunimas yra jaunimas. Toks kaip visada: smalsus, radikalesnis už suaugusius ir maištingesnis, bet ieškantis ir norintis rasti, kurti, eiti pirmyn.
„Aš nuo pirmadienio mesiu rūkyt / Pažadu: paskutinę surūkysiu ryt!“ Kaip Jums atrodo, ar jaunimas supranta, kokią žalą daro žalingi įpročiai? Kaip jiems padėti atsisakyti ir baisesnių priklausomybių?
Kartais kalbuosi su jaunais žmonėmis apie žalingus įpročius šiaip arba kieno nors paprašytas. Man būna įdomu, kadangi į šią problemą visi kartu bandome pažvelgti ne per draudimų ar gąsdinimų prizmę, o per laisvalaikio užimtumo ir gyvenimiškos motyvacijos langą.
Dabar Jūs toks bendraujantis, o koks buvote vaikystėje?
Uždaro būdo… Didelėmis akimis žvelgiantis į pasaulį… Ir truputį liūdnas…
Aktyviai dalyvaujate socialinėse iniciatyvose. Ar tai duoda apčiuopiamos naudos?
Aš tai darau dėl vidinio poreikio. Kažkada tam tikri žmonės man padėjo susivaikyti savyje, todėl aš irgi nenoriu praeiti pro šalį ten, kur galiu pro šalį nepraeiti. Pokyčių visuomet yra, tačiau man svarbus pats procesas, nes už rezultatą atsakingas tas, kuris nori (arba nenori) keistis.
Daug jaunimo emigruoja, nemato ateities Lietuvoje, nori rasti laimę svetur…
Jie iškeliauja išsibandyti ir ieškoti savęs – tai normalu jaunystėje. Ir dauguma jų grįš. O jei kažkas ir suras tikrą laimę užsienyje, kas mes tokie, kad neleistume žmogui būti laimingam?
Ko Jūs mokote savo vaikus? Ar auklėjate juos kažkaip kitaip?
Aš toks pats tėtis kaip visi. Norėčiau, kad jie būtų geri ir laimingi, bet tai priklausys nuo jų pačių. Manau, kad namai yra svarbu, tėvų požiūris yra svarbu, dėmesys vaikams yra svarbu.
Esate pilietiškas ir tą deklaravote ne tik 2009 metais keliaudamas į ekspediciją „Misija Sibiras“…
Taip, aš labai myliu Lietuvą, bet mano tėvynės meilės supratimo išraiškos neturi nieko bendra su šūkiais, vėliavomis, eitynėmis ir deklaracijomis. Aš tai jaučiu širdyje ir ne dvi, o 365 dienas per metus. Mums visiems daug ko trūksta, bet reikia užduoti klausimą ne iš tribūnų visiems, o pirmiausia kiekvienam asmeniškai, ar mes norime kažką pakeisti?
Istorijos apraiškų „G&G Sindikato“ kūryboje esti, tik reik mokėti jas atpažinti. Hiphopas ir istorinė Tado Blindos asmenybė atrodytų sunkiai derantys elementai, tačiau filme „Tadas Blinda. Pradžia“ jie vienas kitą papildo ir dėl to istoriniam filmui kurtas dainos tekstas tampa šiuolaikiškas: „Kas iš tavo teisybės, jei nedrįsi jos ginti / Kas iš gyvenimo, jie gailiesi galėjęs gimti / Žodis – niekas, jeigu pilkas / Kas iš tavęs, jeigu silpnas“.
Tadas Blinda yra legenda, herojus, kalbantis apie teisingumą ir nelygybę, todėl mums tai imponuoja ir yra svarbu. Kai sužinojome, kad bus kuriamas šitas filmas, mes labai užsidegėme jam sukurti dainą. Ir mums net nerūpėjo, ar ji pateks į tą filmą.
Ką Jums reiškia ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis, įteiktas šių metų kovo pradžioje Prezidentės Dalios Grybauskaitės?
Galimybę susipažinti su Prezidente, kurią labai gerbiu. Galimybę padėkoti visiems, su kuriais einu koja kojon. O visa kita buvo ir prieš tai, ir bus vėliau, nes ne dėl medalių gyvenu.
Kadangi Algis Ramanauskas mano, jog hiphopas nėra muzika, o repo gerbėjai tik sienas terlioja, tai jis ir Jūsų dėl to nemėgsta. Gal dar kitų to nemėgimo priežasčių yra?
Negyvenu jo gyvenimo ir juo labiau nesigilinu į jo „karus“. Tiesiog man gaila laiko destrukcijai. Gal jis ir teisus, kad negalima paišyti bet kur, tačiau kai pas mus pilna pastatų vaiduoklių, kurie tikrai nepuošia miestų, o politikai nesugeba jų sutvarkyti, aš mielai leisčiau juos nuspalvinti grafičiais – būtų kur kas gražiau.
Turite minias gerbėjų, ar niekada nepamąstėte apie politiko karjerą? Juk šaliai reikia ne tik gerų specialistų, bet ir dorų žmonių. Gal tada ir griūvančių pastatų būtų mažiau…
Mane kviečia į politiką. Bet aš neinu. Nesu politikas ir, priešingai nei kai kurie, gėdijuosi imti pinigus už savo nekompetenciją.
Beje, o kodėl Jums taip patinka grafičiai?
Aš mėgstu grafičius dėl įvairių jų rakursų. Nors tai ir nelegalu, bet visa, ką tie vyrukai ir merginos vaizduoja (aš nekalbu apie nemokšų keverzones), kokias žinutes palieka, man atrodo ir estetiška, ir socialiai teisinga. Kaip pavyzdį paminėsiu užrašą, dėkojantį vairuotojams už tai, kad jie rodo posūkius palengvindami dviratininkų ir pėsčiųjų gyvenimus, po tiltu Vilniuje: „Jūs rodot posūkius dėl manęs, o ne dėl policijos, ir jūs nuostabūs“.
Ką norėtumėt pasakyti po visą pasaulį išsibarsčiusiems lietuviams ir tiems, kurie likę čia?
Aš niekada nesakiau, kad Lietuvoje viskas blogai, bet jei ieškote laimės svetur, nepamirškite šaknų ir žinokite, jog mylėti Lietuvą galima ir kitur būnant. Mes čia esame, būsime, kursime, gyvensime ir kiekvienas mūsų pozityvus sprendimas ar mintys atneš kažką naujo ir gero. Aš tikiu ateitimi.
