Studentai, baigę bakalauro studijas, kurios per ketverius metus jiems netapo artimos širdžiai, neretai bijo keisti karjeros kelią pasirinkdami kitą specialybę. Istorijos bakalauras Andrius Pūkys, prieš kelerius metus nusprendęs įstoti į Kauno technologijos universiteto (KTU) aprangos mados inžinerijos magistrantūros studijas įrodė, kad bijoti nėra ko. Studijas A. Pūkys baigė su trenksmu – sukurdamas striukę, transformuojamą į vienvietę palapinę.
„Džiaugiuosi įgijęs praktišką specialybę ir dirbdamas mėgstamą darbą – mano pasirinkimas buvo tinkamas“, – sakė Andrius Pūkys.
Kodėl nusprendei iš esmės pakeisti savo karjeros kelią?
Norėjau praktinio mokslo, tam tikro amato, kuris leistų kurti tikrus produktus. Drabužių gamybos pramonei specialistus, turinčius tiek bakalauro, tiek magistro laipsnį, Lietuvoje rengia tik viena aukštoji mokykla – Kauno technologijos universitetas. Po išlyginamųjų studijų, trukusių vienus metus, įstojau į aprangos mados inžinerijos magistrantūros studijų programą.
Šioje srityje dirbu jau keletą metų, dėl to šiandien galiu drąsiai teigti, kad tokių specialistų poreikis yra didelis, toks išliks ir ateityje.
Kodėl po istorijos studijų pasirinkai inžinerinę specialybę?
Svarsčiau galimybę studijuoti tiek aprangos mados inžineriją, tiek architektūrą. Vis dėlto aprangos ir tekstilės pramonė man buvo jau šiek tiek pažįstama sritis. Keletui metų išvykus gyventi į užsienį teko dirbti keliose drabužių parduotuvėse.
Įstojęs į KTU supratau, kad mada vis dėlto nėra mano pašaukimas. Tada atradau inžineriją, ji, priešingai – man labai patiko. Labiau nei piešti, eskizuoti ir bandyti „nukalti“ vienokį ar kitokį drabužį mane domino techninė kūryba. Netapau dizaineriu, nes visada buvau linkęs per pradinį gaminio kūrimo etapą dėmesį sutelkti į funkciją ir tik vėliau iš funkcijos išvystyti dizainą, o ne atvirkščiai.
Mano įsitikinimu, geras dizaineris yra tas, kuris išmano visą drabužio pagaminimo procesą, turi praktinių, technologinių žinių ir tik pabaigoje galvoja apie kūrybinius sprendimus.
Ar radikalus karjeros kelio pasikeitimas negąsdino? Kaip ir kodėl tam ryžaisi?
Aplinkinių požiūris į mano pasirinkimą buvo skeptiškas, tačiau buvau tvirtai pasiryžęs ir apsisprendęs.
Manau, jog prie to, kad laikiausi savo nuomonės ir nevengiau rizikuoti, prisidėjo mano patirtis gyvenant užsienyje. Tuo metu, kai Kaune studijavau istoriją ir gyvenau su tėvais, gyvenimas atrodė rožėmis klotas. Neturėjau daug rūpesčių, atsakomybės ar pareigų.
Metai, kuriuos leidau gyvendamas ir dirbdamas užsienyje, parodė, kaip sunkiai uždirbami pinigai, kiek daug reikia įdėti pastangų, laiko ir intensyvaus darbo norint susikurti patogų gyvenimą. Ši patirtis neabejotinai mane motyvavo rinktis praktinę specialybę.
Ar buvo sunku susirasti darbą?
Susirasti darbą baigus magistrantūros studijas sekėsi gerai. Įgyta specialybė atveria plačias galimybes, nes darbuotojų poreikis jaučiamas tiek prekybos, tiek dizaino srityje, tiek ir dirbant su technologijomis: tereikia pačiam žinoti, ko nori. Baigęs aprangos mados inžinerijos studijas gali rinktis technologo, vadybininko, konstruktoriaus darbą.
Nesirinkdamas tęsti istorijos mokslų, išplėčiau savo darbo galimybes ir susidomėjau inžinerijos mokslu, jis mane labai patraukė. Studijų metu įgijau naujų įgūdžių, susipažinau su nauja sritimi.
Baigęs studijas KTU dirbai vienoje didžiausių Lietuvos įmonių „Audimas“. Už ką buvai atsakingas?
Dirbau produktų kūrimo bei vystymo srityje, ėjau technologo pareigas. Pagal pateiktus eskizus ir konstruktorių iškarpas reikėdavo pagaminti drabužio prototipą. Dirbau su klijavimo technologijomis, kai drabužis ne siuvamas, o klijuojamas.
Šiuo metu dirbu įmonėje „LTP Group“ – taip pat produktų paruošimo, vystymo srityse.
Ar nesigaili pakeitęs karjeros kryptį?
Savo pasirinkimo nesigailiu, nes šiandien turiu dvi specialybes ir tiek humanitarinių, tiek technologinių mokslų žinių bagažą. Ketveri metai gilinantis į istorijos raidą, istorinius reiškinius ir procesus praplėtė mąstymą, padėjo man subręsti kaip asmenybei, istorija domiuosi iki šiol. O aprangos mados inžinerija leido susirasti gerai mokamą, kūrybišką ir įdomų darbą.
Baigiamajam magistro darbui „Drabužis – gyvenamoji erdvė“ sukūrei striukę, transformuojamą į vienvietę palapinę. Kaip kilo ši idėja?
Norėjau įgyvendinti tokį projektą, kuris man būtų iššūkis. Pati gaminio idėja gimė Lietuvoje, tačiau sunkusis darbas ir projekto įgyvendinimas vyko Slovėnijoje, Liublianos mieste, kur metams buvau išvykęs studijuoti pagal „Erasmus“ mainų programą.
Kadangi visada domėjausi tiek drabužių, tiek pastatų, tiek daiktų dizainu, baigiamasis magistro darbas tapo istorijos, aprangos ir architektūros sinteze. Įgyvendindamas šį projektą nagrinėjau erdvę kitu kampu. Architektai erdvę tyrinėja statydami pastatus – aš ją tyrinėjau kurdamas palapinę, tokiu būdu tarsi provokuodamas ir keisdamas požiūrį į tai, kas yra suprantama kaip erdvė.
Dirbant prie projekto „Drabužis – gyvenamoji erdvė“ pravertė ir istorijos žinios. Domėdamasis netradiciniais dizaino ir architektūros projektais, kurie buvo pradėti vykdyti gana seniai, susipažinau su britų architektūrinės grupės „Archigram“ darbais, jie savaip įkvėpė ir mano projektą.
„Archigram“ XX a. šeštajame dešimtmetyje laužė standartus sukurdami tam tikrą pripučiamą gyvenvietę (angl. Blow-Out Village), leidžiančią praplėsti gyvenamąjį plotą, bei Vaikštantį miestą (angl. Walking City), sudarytą iš išmaniųjų namų arba robotų.
Kokiomis savybėmis pasižymi tavo striukė-palapinė?
Pati striukė tinka dėvėti bet kuriai lyčiai. Gaminyje yra panaudota speciali izoliacinė medžiaga, kuri reikalinga norint apsisaugoti nuo šalčio ir sulaiko šilumą.
Ar tiesa, kad Tavo projektas buvo labiau skirtas socialiai pažeidžiamiausiai visuomenės grupei?
Taip, tiesa. Gaminys skirtas benamiams, kaip socialinės atskirties grupei, ir jų problemoms. Norėjau sukurti produktą, kuris būtų reikalingas, turėtų ne tik estetinę, bet ir praktinę funkciją.
Kokia šio projekto ateitis?
Mano sukurtą prototipą dar reikia tobulinti, tačiau turiu viziją ateityje projektą komercializuoti ir savo idėją paversti verslu.
KTU