Šį rudenį į kino ekranus grįžta Lietuvos kino legendos. Naujame Algimanto Puipos filme „Edeno sodas“ daugelio pasiilgti ir mylimi aktoriai kviečia į nostalgišką kelionę laiku. Filmo siužetas nukelia į turtingą ateities Lietuvą, į išskirtinį pensionatą „Edeno sodas“, kur dienas leidžia pagyvenę milijonieriai, mokslo ir meno įžymybės, o personalas tenkina daugybę linksmai pakvaišusių turtuolių užgaidų.
Filme vaidina senosios Lietuvos kino mokyklos žvaigždės: Vaiva Mainelytė, Juozas Budraitis, Gražina Balandytė, Vytautas Paukštė, Danutė Juronytė ir daug kitų. Darbas su vyresniosios kartos aktoriais A. Puipai ir visai filmavimo grupei suteikė daug jautrių išgyvenimų. Režisierius pasidalijo mintimis apie išskirtines akimirkas, praleistas filmavimo aikštelėje, aktorių pasirinkimą ir tai, kaip jie nulėmė viso filmo nuotaiką.
Kaip sekėsi dirbti su vyresniąja aktorių karta?
Prieš filmavimą nusipirkau sąsiuvinį, į kurį planavau rašyti išgirstas sentencijas. Nors susirinko žmonės, turintys didžiulę patirtį ir išskirtinį humoro jausmą, tas sąsiuvinis liko beveik tuščias. Tas faktas, kad į filmavimo aikštelę atėjo aktoriai, kurie jau daug metų ne scenoje ir ne ekrane, labai jaudinantis. Aktoriai filmuodavosi po keturias ar penkias dienas. Paskutinę jų filmavimo dieną aš sakydavau: „Aktorė Mainelytė arba aktorė Balandytė šiandien filmuojasi paskutiniame kadre.“ Visa grupė ploja, bet pati aktorė verkia. Šios akimirkos buvo labai jautrios.
Žinoma, pasitaikė ir linksmesnių situacijų. Pavyzdžiui, aštuoniasdešimties metų aktorė kviečia mane ir sako nesutinkanti, kad šita grimuotoja ją grimuotų: „Jai tik numirėlius grimuoti. Ji mane nugrimavo kaip devyniasdešimties metų senutę, o man dar tik aštuoniasdešimt.“
Kaip rinkotės aktorius būsimiems vaidmenims, ar visi jie noriai sutiko bendradarbiauti?
Vyko daug trapių dalykų ir nostalgiškų žaidimų. Dalis aktorių nenorėjo baigti karjeros tokiais vaidmenimis. Pavyzdžiui, Regimantas Adomaitis pasakė: „Aš jau vaidinau tai teatre, tik ten aš turėjau dvi valandas, o tu man duodi dešimt minučių.“ Aš jį puikiai suprantu, jis būdavo ir kunigaikštis, ir karalius, o dabar būtų turėjęs vaidinti Alzheimerio liga sergantį senolį.
Vaiva Mainelytė šito filmo metu tapo savotišku reklaminiu agentu. Ji visiems pasakojo, kad vėl filmavosi tikrame filme. Lietuvos nacionalinio dramos teatro meno vadovas Audronis Liūga, išgirdęs vieną iš tų emocionalių pasakojimų, paskambino man ir pasakė, kad į visas premjeras aš būsiu įleistas nemokamai kaip žmogus, atnešęs teigiamų emocijų į teatro aktorių gyvenimą.
Didelį vaidmenį patikėjote Juozui Budraičiui. Ar tai pirmas kartas, kai dirbote su šiuo aktoriumi?
Juozas Budraitis daug metų buvo išvykęs, Lietuvoje iš esmės nesifilmavo, ir aš supratau, kad šitam vaidmeniui labai noriu būtent jo. Po ilgoko pokalbio Budraitis pasakė, kad savo pasaulėžiūra esame labai artimi žmonės, vienodai mąstome. Budraitis klausė, kodėl aš jo niekada nekviečiau filmuotis. Tada džiaugiausi, kad jis pamiršo. Budraitį ilgai norėjau kviesti vaidinti filme „Moteris ir keturi jos vyrai“ ir galų gale pasirinkau kitą aktorių. Gerai, kad jis neturi to keršto jausmo ir užmiršo net šį faktą. Juozas labai kuklus žmogus, bet kai išeina į filmavimo aikštelę, suprantu, kur prasideda ta magija ir kodėl jį filmuoti norėjo net pats Michelangelo Antonioni. Stebėti juos dirbant poroje su Viktorija Kuodyte tiesiog nepakartojama. Net ir dabar, kai filmas jau baigtas, mes dažnai susiskambiname, atsirado bendrų interesų, ryšys užsimezgė ir išliko.
Kodėl pagrindiniam vaidmeniui pasirinkote Viktoriją Kuodytę?
Viktorija Kuodytė yra fantastiška aktorė. Stebėdamas ją visada klausdavau savęs, kodėl tokio lygio aktorės niekas rimtai nefilmuoja? Imigrantės vaidmeniui man buvo reikalinga aktorė, kuri gali kalbėti kita kalba. Žinojau, kad Kuodytė yra ištekėjusi už italo ir pakankamai gerai kalba itališkai. Filme vaidino ir jos vyras, tik jam teko ne sutuoktinio, o meilužio vaidmuo.
Esate sakęs, kad vienas iš sumanymų buvo kurti linksmą filmą apie senatvę. Ar pavyko išlaikyti šviesią ir komišką atmosferą „Edeno sode“?
Knygų, kuriomis remiantis sukurtas „Edeno sodas“, autorė Janina Survilaitė dvidešimt metų dirbo milijonierių pensionatuose Šveicarijoje, ji užrašinėjo sentencijas, smagias frazes ir aprašinėjo panašias situacijas. Tų frazių man pakako, kad sukurčiau smagų personažą ar įvykį. Bet vėliau pastebėjau, kad dažnai tai susiję su ligos momentais. Dar pastebėjau, kad filmo siužete aprašytos herojų ligos sutampa su aktorių ligomis. Seniai nevaidinę aktoriai tapdavo nebe herojais ir viską priimdavo labai asmeniškai. Kita vertus, ėmiau manyti, kad pasakoti apie senatvę yra labai jautru. Popieriuje tavo fantazuoti dalykai atrodo linksmai, tačiau dirbant su tikrais aktoriais viskas pasikeičia. Jie save sutapatina su personažais, todėl daugelyje vietų pradinio scenų komiškumo liko mažiau nei scenarijuje.
„Garsų pasaulio įrašų“ informacija