Baidarininkas Andrejus Olijnikas gitarą atrado vėlai. Vaikystėje girdėjęs, kaip gitara groja tėtis, pats su šiuo muzikos instrumentu pažintį pradėjo būdamas 24-erių. Olimpietis pirmąją gitarą pasiskolino iš draugo, o dabar ji – nuolatinė sportininko palydovė, lydėjusi Andrejų net į Rio olimpines žaidynes Brazilijoje.
Jau tada pasaulio vicečempiono galvoje gulėjo pirmosios autorinės dainos žodžiai ir akordai. Tačiau į olimpinį kaimelį užsukusiai Lietuvos prezidentei Daliai Grybauskaitei baidarininkas tąkart sugrojo kitą kūrinį.
Šiandien Andrejus, kurio muzikos klausytojai iki šiol buvo šeima bei porininkas baidarėje Ričardas Nekriošius, pristato pirmąją autorinę dainą „Lietuva tėvyne“. „Jei išgirs ir prezidentė, labai džiaugsiuosi. Tačiau ji skirta kiekvienam, branginančiam vietą, kurioje gyvename, jos istoriją, dabartį ir ateitį, kurią patys, kiekvienas savaip, kuriame“, – sako A. Olijnikas.
Apie savo „užklasinę“ veiklą, keliones su gitara ir pirmąjį autorinį viešai pasirodžiusį kūrinį olimpietis papasakojo LTeam.lt.
Andrejau, kokią vietą Tavo kasdienybėje užima gitara? Kada pastebėjai potraukį šiam instrumentui?
Geri dalykai nutinka netikėtai. Apsilankęs pas gerus draugus sužinojau, kad jie pradėjo groti ir turi vieną atliekamą gitarą. Ją man paskolino. Tai buvo visko pradžia. Laikydamas gitarą rankose iškart pajutau šiam instrumentui simpatiją. Vaikystėje tėtis grodavo gitara, bet kažkodėl muziką ir šį instrumentą atradau gana vėlai, būdamas 24-erių. Nuo tada gitara, kaip ir sportas, tapo mano gyvenimo dalimi. Tai pomėgis, tikslas, atsipalaidavimas, saviraiška. Dabar ji visada po ranka.
Net stovyklose, varžybose, olimpinėse žaidynėse?
Nuo 2013 metų gitara su manimi keliauja visur. Vežuosi ją į stovyklas, kelis kartus turėjau varžybose. Drauge vykome į Portugaliją, Kroatiją, Šveicariją, Čekiją, Vokietiją, Italiją, Latviją, Turkiją, Braziliją. Netgi į pirmą pasimatymą su būsima žmona ėjau nešinas gitara (juokiasi).
Išmokti groti gitara – rimtas reikalas. Kaip mokeisi Tu? Kas buvo Tavo mokytojas?
Pagrindinius akordus išmokau per kelias dienas, bet man to nepakako. Pasitelkęs klausą narpliojau gamas po vieną natą. Mane traukė kūryba, tikslas buvo išmokti improvizuoti ir laisvai reikšti mintis pasitelkus gitarą. Kiekvieną dieną atrasdavau muziką, atrasdavau dalykus, kurie jau seniai egzistuoja. Lavinau pirštus, įvarius techninius elementus, mano mokykla tapo literatūra, internetas, o mokytojas – „Youtube’as“.
Pakalbėkime apie kūrybą, apie autorinę dainą. Kaip ji gimė? Kodėl apie Lietuvą?
Daina gimė pamažu, ilgai brendo mano galvoje, kol vieną vakarą, po daug bandymų ir variacijų ji įgavo pavidalą. Daina apie tai, kas supa mane, apie herbą ant mano peties, apie tai, kur buvome, esame ir kur einame. Man ši daina – klausimas, kurį sau turėtume užduoti kiekvienas. Kas yra Lietuva? Ką ji reiškia man? Pagarba, meilė tėvynei – tai vertybės, kurios padeda priimti tinkamus sprendimus bet kokioje situacijoje. Lietuva esame mes ir mūsų sprendimai. Tad ši daina yra priminimas, kad nepamirštume, kas esame, t. y. savo šaknų, istorijos, tradicijų.
Kas buvo pirmasis, kuris išgirdo šią dainą?
Pirmieji visada būna mano šeima, žmona Edita bei sūnus Aleksas. Ir džiaugiuosi, kad tai būna jie, nes jie yra gana griežti vertintojai.
Kaip nusprendei, kad atėjo laikas leisti savo dainą išgirsti didesnei auditorijai?
Visi ieškom kelių, galimybių būti pastebėti, įvertinti. Ieškome savęs realizavimo galimybių. Apie mano pomėgį sužinojo Lietuvos tautinio olimpinio komiteto ir „LTeam“ komunikacijos komanda, filmuojanti videosiužetų rubriką „#KitoksAš“. Pasiūlė susitikti, kelis kartus perklausė dainą ir bendrai nusprendėme, kad ilgiau jos slėpti nėra tikslo.
Koks jausmas žinoti, kad Tavo dainą, į ją sudėtus jausmus, mintis, išgyvenimus išgirs ne tik artimiausi žmonės? Kad draugai, kolegos, gerbėjai Tave pamatys kitokį, nei buvo matę iki šiol?
Jei atvirai, truputį neramu. Save vertinu labai kritiškai. Tiesiog viliuosi, kad mano kūryba yra verta dėmesio ir palies kiekvieną. Groju jau šešerius metus, kuriu muziką, melodijas ir tai nesukelia abejonių. Tikiu tuo, ką darau. Tuo labiau kad tai darau sau ir man tai patinka.
Kaip ir varžybose, taip ir grodamas auditorijai jaučiu jauduliuką, stresą. Viena vertus, jis padeda susikoncentruoti, kita vertus, suvaržo judesius. Tad kol kas man visa tai yra iššūkis.
Dvivietėje baidarėje irkluoji su porininku Ričardu Nekriošiumi. Ar nebandei kolegos įtraukti į muziką?
Bandžiau. Nepavyko. Bandysiu dar kartą (juokiasi). O jei rimtai, Ričardas turi savo pomėgius, nesusijusius su muzika. Tiesa, jis mielai klauso mano kūrybos, jis jau įprato prie mano praktikavimosi, nors tai bet kurį kitą galėtų suerzinti. Ričardas yra kantrus žmogus ir turi gerą skonį (juokiasi).