Tikriausiai daugelį išgirdus žodį „išpažintis“ nukrečia lengvas šiurpas ir nemalonus jausmas. Ir tik praktikuojantys krikščionys galimybę išpažinti savo nuodėmes, kiekvieną kartą priimti Susitaikymo sakramentą ir atversti naują savo sąžinės puslapį vertina kaip didžiulę dovaną. Kodėl? Nes jie žino tai, ko galbūt nežinote Jūs. Sakoma, kad baimė daug didesnė tada, kai jos nepažįsti. Galbūt šis trumpas supažindinimas su Atgailos sakramentu Jums padės nugalėti ir prisijaukinti šią nepagrįstą baimę.
Neįkainojama Kristaus dovana
Kristus mirė skaudžia mirtimi dėl visų mūsų nuodėmių. Jo dėka mes buvome atpirkti amžiams. Ir pats Kristus pats atleisdavo nuodėmes besigailintiems ir pasitaisyti trokštantiems žmonėms. Prisikėlęs iš mirties Jėzus suteikė apaštalams ir jų įpėdiniams galią išrišti tikinčiuosius iš nuodėmių: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite – sulaikytos“ (Jn 20, 23). Kad apaštalas ar kunigas žinotų, ką galima išrišti, o ko ne, nusidėjėliai privalo jam pasakyti, ką yra padarę ir ar pasižada atsiprašyti, susitaikyti, skriaudas atlyginti, į nuodėmes vedančių aplinkybių vengti. Būtent dėl to nuo pirmųjų krikščionybės amžių turime Bažnyčioje išpažintį, kuri pradžioje buvo vieša, o vėliau tapo slapta. Išpažinties kelias ne vienam yra sunkus todėl, kad tarp nusidėjėlio ir Dievo yra kunigas. Tačiau tik kunigo buvimas suteikia nusidėjėliui gauto nuodėmių atleidimo tikrumą. Kunigo teikiamas išrišimas yra danguje įvykstančio nuodėmių atleidimo regimas ženklas. Ką nusidėjėlis pasako kunigui išpažinties metu, lieka amžina paslaptis. Ne vienas nuodėmklausys yra atidavęs savo gyvybę, kad išsaugotų išpažinties paslaptį.
Išpažintis įrašyta į žmogaus prigimtį
Žmogaus prigimtyje glūdi noras prisipažinti padarytus nusikaltimus. Neišpažintos kaltės it nuodai graužia sąžinę, o prisipažinimu jos bent iš dalies ištaisomos. Kristus yra didžiausias žmonijos auklėtojas ir drauge giliausių sielos paslapčių žinovas. Nuo jo mes nieko nepaslėpsime, apgauti galime tik patys save… Todėl Kristus Dievo įdiegtą prisipažinimo poreikį įtraukė į Atgailos sakramento sudėtį. Pripažinti savo nuodėmes, gailėtis dėl jų ir stengtis nebenusidėti yra išpažinties esminės dalys.
Svarbiausia – sąžiningumas
Nuodėmes išpažinti turime visas, tiksliai ir nuoširdžiai, nė vienos sunkios nuodėmės neslėpdami ir nesiteisindami. Kas paslėptų bent vieną sunkią nuodėmę, to išpažintis būtų šventvagiška: nebūtų atleistos ne tik neišpažintos, bet ir išpažintosios nuodėmės, ir dar prisidėtų nauja mirtina nuodėmė – šventvagystė. Kas pamiršta sunkią nuodėmę, to išpažintis gera, tik per kitą išpažintį reikia tą nuodėmę pasakyti. Iš nuodėmės aplinkybių sakomos tik tos, kurios pakeičia nuodėmės rūšį, pavyzdžiui, yra skirtumas muštis su sau lygiu ar mušti tėvą arba motiną, stumdytis kieme ar bažnyčioje. Pašalinių smulkmenų ir svetimų kalčių ar klaidų pasakoti nereikia.
Kaip tinkamai atlikti išpažintį?
Tikriausiai dažnam kyla klausimas, kaip tinkamai atlikti išpažintį? Kas yra gera išpažintis? Kaip jai pasiruošti? Viskas tikrai nėra taip sudėtinga. Svarbiausia sąžiningai atlikti visus penkis atgailos veiksmus. Keli jų – prisiminimas, gailestis ir pasiryžimas – eina prieš pačią išpažintį, atsilyginimas ir pastangos taisytis – po išpažinties.
Atgailos dalys
Kad atgaila būtų gera, reikia:
1. Prisiminti savo nuodėmes;
2. Gailėtis dėl nuodėmių;
3. Tvirtai pasiryžti nebenusidėti;
4. Atlikti išpažintį;
5. Atsilyginti ir taisytis.
Sąžinės sąskaita
Prieš eidami išpažinties, privalome patikrinti savo sąžinę, skirti tam laiko ir vienumoje, susikaupę prisiminti nuodėmes, klausdami savęs, ar gerai vykdėme Dievo ir Bažnyčios įsakymus, ar tinkamai atlikome savąsias šeimos ir profesijos pareigas. Svarbu žinoti, kad geriau bandyti būti nuoširdžiam nei sakyti, kad nedarai nuodėmių. Dažniausiai žmonės išpažinties neina, nes nenori atsisakyti savo daromų nuodėmių ir priimti iššūkį gyventi išsivadavus nuo jų. Dar tikrinant savo sąžinę svarbu prisiminti (geriausia – skaičiuoti), kiek kartų (per mėnesį, savaitę, metus ar dieną) esame nusidėję.
Gailestis
Svarbiausioji Atgailos sakramento dalis, arba sąlyga, yra gailestis. Tik jis atskiria mus nuo nuodėmių ir jas nuo mūsų. Šv. Tomas Akvinietis yra pasakęs, kad gailestis yra ne kas kita, kaip nepasitenkinimas padaryta nuodėme. Be tikro gailesčio išpažintis bevertė. Nuodėmių atleidimui gauti nepakanka dėl jų gailėtis prigimtiniais motyvais: kad pražudėme sveikatą girtaudami, užsitraukėme gėdą ar praradome šeimą ištvirkaudami. Reikia gailėtis, kad netinkamu savo elgesiu skaudiname Viešpatį, kuris yra mūsų gyvybių Kūrėjas, kad nuodėmė atskiria mus nuo jo ir sužeidžia mūsų ir taip trapų ryšį su Dangiškuoju Tėvu. Gailestis iš baimės yra netobulas, bet išpažinčiai pakankamas.
Pasiryžimas
Negali būti atleidimo, jei nepasiryžtame atsisakyti blogio ir vykdyti visus Dievo įsakymus. Todėl pasiryžimas nebenusidėti privalo apimti visas sunkiąsias nuodėmes. Jei kas bent vienos sunkios nuodėmės nenori atsisakyti, tas iš viso negali gauti pašvenčiamosios malonės, tam negali būti atleista nė viena nuodėmė. Tad ir gailesčio tikrumas išbandomas pasiryžimu. Kas tikrai gailisi nusikaltęs, tas ryžtasi ne tik kratytis pačios nuodėmės, bet ir iš tolo vengti visų aplinkybių ir progų, kurios gali patraukti ar pastūmėti į nuodėmę, ir naudotis dvasią stiprinančiomis priemonėmis. Taip pat tikras atgailautojas yra pasiruošęs atlyginti nuostolius, atitaisyti skriaudas. Kas turi tik lengvųjų nuodėmių, tam privalu pasiryžti vengti visų ar bent vienos kurios jų rūšies. Lengvos nuodėmės pašvenčiamosios malonės nenaikina ir gali būti atleidžiamos ne visos kartu. Nuodėmės, dėl kurių gailimasi ir kurių pasiryžtama vengti, atleidžiamos, o kitos lieka tuo kartu neatleistos.
Bažnyčia įpareigoja visus tikinčiuosius bent kartą per metus eiti išpažinties. Norint išsisaugoti nuo sunkių nuodėmių, būtina eiti išpažinties bent kas 3–4 mėnesius arba, dar geriau, kas 1–2 mėnesius, o Komunijos – ilgesnį laiką po kiekvienos išpažinties ir kai dalyvaujama šv. Mišiose.
Išpažinties eiga
Priėję (atsiklaupę) prie klausyklos, persižegnojame ir sakome: „Garbė Jėzui Kristui.“ Kunigas atsako: „Per amžius. Amen.“ Kiek pasukę veidą į sieną, pro klausyklos langelį nebalsiai sakome: „Išpažinties buvau (tada ir tada, prieš tiek laiko), išrišimą gavau, skirtą atgailą atlikau. Gerajam Dievui vėl nusikaltau.“ Pirmą kartą einant išpažinties, sakoma: „Pirmą kartą einu išpažinties, Gerajam Dievui nusikaltau.“ Tada sakome nuodėmes ir jų skaičių. Visas išpažinę tariame: „Daugiau neatsimenu, gailiuosi ir žadu pasitaisyti, prašau atgailos ir išrišimo“. Paskui atidžiai klausomės, ką mums sako kunigas. Kai kunigas duoda išrišimą, mąstome apie gerąjį Jėzų, kuris dabar mums atleidžia nuodėmes, mušamės į krūtinę ir sakome: „Dieve, pasigailėk manęs nusidėjėlio (-ės)!“ Kunigui davus ženklą, atsistojame, padėkojame palenkdami galvą ir, paėję arčiau altoriaus, atsiklaupę dėkojame gerajam Dievui, kalbame atgailai skirtas maldas.
Atsiteisimas
Kai dėl nuodėmių nuoširdžiai gailimasi, ryžtamasi pasitaisyti, kunigas Kristaus duota galia žmogų išriša – atleidžia jam nuodėmes! Dievas atleidžia kaltę ir amžinąją bausmę, o prie laikinosios bausmės išdildymo reikia prisidėti pačiam ir kiek įmanoma labiau atitaisyti tą skriaudą, kurią nuodėmėmis esame padarę Dievo garbei, žmonėms ir Bažnyčios šventumui. Žmonėms reikia atlyginti materialius nuostolius ir moralines nuoskaudas. Dievui atsiteisiama maldomis ir kantriu gyvenimo kryžiaus nešimu, o Bažnyčiai – pavyzdingu kataliko pareigų vykdymu. Nuodėmklausys paskiria tam tikrą sakramentinę atgailą – kokias nors maldas ar gerus darbus, bet negalima vien tuo pasitenkinti. Reikia skirti sau pačiam papildomą atgailą.
Parengė Ieva Ąžuolaitytė-Staneikienė
2 komentarai
Ir kur Dievo zodyje parasyta ,kad Kristus dave kunigui galia isristi- atleisti nuodemes?
Evangelijos pagal Joną 20 skyriuje, kur aprašoma: „Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“. (Jn 20, 22-23)