Ramunė Kupšytė
Gimė: Panevėžyje
Gyvena: beveik 7 metus Melyje (Beluno provincijoje), Italijoje
Gintaro dirbinių parduotuvės savininkė
Moto: „Turint noro ir entuziazmo galima kalnus nuversti“
Iš Panevėžio kilusi Ramunė Kupšytė prieš septynerius metus net nesvajojo, kad kažkada ištekės už kitataučio, gyvens Italijoje ir joje garsins Lietuvą. Šiandien ji – gintaro parduotuvės (kartu ir savotiško muziejaus) „La via dell’ambra“ (liet. „Gintaro kelias“) Šiaurės Italijoje savininkė, pasakojanti tiek italams, tiek įvairių šalių turistams apie Baltijos jūros auksą – gintarą, istorinį gintaro kelią ir savo tėvynę Lietuvą. „Norėčiau, kad žmonės, išgirdę minint Lietuvą, sakytų: „Aa, čia ta šalis, kuri daug gintaro turi ir kurios žmonės labai malonūs“, – vieną iš parduotuvės atidarymo tikslų įvardija Ramunė. Taip ji ir pati priartėja prie pasiilgtos Lietuvos – šalies, iš kurios ją išviliojo ne kas kitas, o meilė. Kviečiame susipažinti su šia žavia ir drąsia lietuvaite, pasidžiaugti jos sumanymais.
Kokios priežastys paskatino Jus išvykti?
Išvykau dėl meilės būdama 21 metų. Iki tol visiškai nemąsčiau gyventi užsienyje, man buvo labai gerai Lietuvoje. Tačiau pamilusi visiškai negalvojau apie tai, kas manęs laukia. Tik metams bėgant supratau, koks tai buvo svarbus žingsnis. Tiesa, po 2 savaičių nuo mano išvykimo į Italiją išvažiavo ir mano dvynė sesuo (irgi dėl meilės).
Kaip susipažinote su dabartiniu savo vyru?
Mano sesuo universitete studijavo italų kalbą ir internetu susipažino su italu. O jo geriausias draugas parašė man. Tuo metu buvau gana skeptiška, neturėjau jokių minčių pažindintis su užsieniečiu. Tačiau pradėjome bendrauti, po kelių mėnesių jis su draugu (mano sesers dabartiniu vyru) atvyko į Lietuvą. Štai tada viskas ir pasikeitė. Man jis pasirodė labai brandus ir patikimas žmogus. Aš tiesiog įsimylėjau. Kai taip jautiesi, apie nieką negalvoji.
Kiek jau laiko esate kartu? Koks jis šeimoje?
Esame kartu jau devynerius metus, susituokę – trejus. Jis – puikus žmogus, visada mane palaiko, kad ir ką darau. Jam svarbu, kad jausčiausi laiminga. Mano vyras yra labai atsakingas, gerai viską apmąstantis, o aš labai spontaniška, tad papildome vienas kitą.
Prisiminkite, kaip sekėsi adaptuotis naujoje šalyje.
Jei ne vyro meilė ir sesers buvimas šalia, būtų buvę labai sunku ištverti pirmus metus. Nemokėjau kalbos, nepažinojau jokių kitų žmonių. Net praėjus beveik 7 metams žinau, kad visada šioje šalyje liksiu viešnia.
Ką prieš išvykdama veikėte Lietuvoje ir ką teko dirbti Italijoje per pastaruosius septynerius metus?
Lietuvoje Mykolo Romerio universitete baigiau teisės ir valdymo bakalauro studijas. Italijoje man, kaip emigrantei, labai pasisekė. Atvykusi po 2 savaičių pradėjau dirbti batų parduotuvėje. Itališkai vos vos lemenau, bet priėmė. Matyt, dėl to, kad esu mėlynakė šviesiaplaukė (šypsosi – red. past.). Toje parduotuvėje dirbau 5 mėnesius, tada gavau darbą kitoje įmonėje. Joje 5 metus dirbau pardavimo vadybininke antrinių žaliavų srityje. Tai buvo mano didžiausia mokykla. Pirmi metai buvo kupini įtampos. Nemokėjau parašyti paprasčiausio oficialaus laiško, o turėjau kiekvieną dieną šnekėtis su klientais, valstybinių įstaigų darbuotojais. Turėjau arba išmokti „plaukti“, arba „paskęsti“. Išmokau „plaukti“ (šypsosi – red. past.). Apkeliavau pasaulį. Dirbdama išvažinėjau Tolimuosius Rytus. Tai man suteikė daug pasitikėjimo savimi. Po 5 metų įmonė bankrutavo ir aš netekau darbo.
Kaip apibūdintumėte darbo kultūrą Italijoje?
Jauniems žmonėms prasimušti Italijoje labai sunku. Čia trisdešimtmečių direktorių nebūna. Turi dirbti labai ilgai, kad kuo nors taptum… Galbūt sulaukęs 40–50 metų tapsi. Trūksta pasitikėjimo jaunais žmonėmis. Nors ir pats jaunimas labai ilgai čia nori būti jaunimu (šypsosi – red. past.). Lietuvoje žmonės pradeda gyventi savarankiškai daug anksčiau. Išeitis – kurti savo verslą.
Italijoje įkūrėte verslą – atidarėte gintaro dirbinių parduotuvę. Papasakokite, kaip kilo ši mintis.
Paskutiniais mėnesiais prieš užsidarant įmonei ėmiau mąstyti, ką gi toliau darysiu. Italijoje tuo metu buvo (ir yra) didžiulė krizė. Susirasti darbą buvo labai sunku. Paradoksalu, bet netgi atrodė, kad lengviau įkurti savo verslą. Be to, 5 metus išdirbusi įmonėje, supratau, jog nebenoriu, kad man kas nors vadovautų. Pagalvojau: „Man 29 metai, ką tik netekau darbo, turiu šiokių tokių santaupų, vaikų dar nėra… Arba dabar, arba niekada.“ Mintis kilo tiesiog žaibiškai.
Kaip iki tol buvote susijusi su gintaru?
Niekada neturėjau nieko bendra su gintaru. Jis tiesiog man labai patiko. Be to, visada norėjau dirbti su Lietuva susijusį darbą, pasakoti italams apie savo šalį. Norėjau taip sumažinti Lietuvos ilgesį. Tad pradėjau domėtis gintaru, skaityti literatūrą, ieškotis tiekėjų; išvažinėjau visą Lietuvą.
Ko Jūsų parduotuvėje galima pamatyti ir įsigyti?
Čia galima rasti gintaro papuošalų ir suvenyrų, gintaro kosmetikos, gintaro terapijos produktų. Kai manęs klausia, kokia tai parduotuvė (juvelyrikos, bižuterijos, ekologiškų produktų, kosmetikos), aš atsakau, kad tai – gintaro parduotuvė. Registruojant įmonę, dėl to buvo kilę keblumų (šypsosi – red. past.).
Mano parduotuvė vadinasi „La via dell’ambra“ („Gintaro kelias“). Joje ant sienos nupieštas žemėlapis, vaizduojantis istorinį gintaro kelią. Šis gintaro kelias man labai daug reiškia. Tai yra ir mano asmeninis kelias, dviejų kultūrų bendradarbiavimas.
Ar gintaro dirbinių šiame regione siūlote tik Jūs?
Italai nepažįsta gintaro. Kad būtų specializuotų gintaro parduotuvių, bent jau Šiaurės Italijoje, – neteko girdėti. Galima rasti tik juvelyrikos parduotuvių, turinčių kelis gintaro papuošalus.
Kas leido manyti, kad Italijoje šis verslas bus sėkmingas?
Manęs kas nors vis paprašydavo: „Kai važiuosi į Lietuvą, parvežk man gintaro.“ Pagalvojau, kad, įkūrus tokią parduotuvę, žmonės, kuriuos domina gintaras, pagaliau žinotų, kur eiti, jiems nebereikėtų specialiai važiuoti į Lenkiją ar Lietuvą.
Šiandien, kai šiame vartotojiškame pasaulyje žmonės yra apsupti daiktų, kai viskas visiems atsibodę ir niekas nebestebina, laikas būtų sugrįžti prie visa ko esmės. Jeigu šiandien nesuteiksi prekei prasmės, tai ji bus tiesiog vienas iš milijono produktų, gulinčių ant nukrautų prekystalių. Šios parduotuvės įkūrimo tikslas visų pirma buvo supažindinti italus su gintaru, jo susiformavimo istorija, magiškomis galiomis ir gydomosiomis savybėmis. Norėjau, kad žmonės pajustų gintaro skleidžiamą energiją.
Išgyvename vertybių krizę. Trūksta žmogiškumo, pozityvumo, prasmės. Štai ką aš bandau perteikti savo klientams per gintarą. Mano tikslas – kad klientas sugrįžtų, nes jam buvo gera mano parduotuvėje.
Ar daug lėšų reikėjo investuoti į šį verslą?
Investavau į šį verslą visas savo lėšas, taip pat gavau nedidelį kreditą iš banko.
Papasakokite, su kokiais sunkumais susidūrėte ir susiduriate. Kieno ir kokios pagalbos sulaukiate?
Jaunam žmogui pradėti verslą yra sunku. Nė vienas bankas, jeigu kas nors už tave nelaiduos, tau nieko neduos. Yra įvairių fondų (Jaunimo fondas, Jaunų moterų fondas), kuriais teoriškai galima pasinaudoti. Aš tai bandžiau padaryti, bet kliūčių ir reikalavimų buvo tiek daug, kad tiesiog nebuvo verta. Jei būčiau neturėjusi savų lėšų ir vyro (jis už mane laidavo bankui, kad gaučiau kreditą), tiesiog nebūčiau galėjusi nieko padaryti.
Mane labai palaiko ir man padeda vyras, sesuo ir jos vyras. Be jų neišsiversčiau. Mano sesuo yra neoficialiai atsakinga už rinkodarą (šypsosi – red. past.). Jai niekada netrūksta minčių, ką būtų galima surengti ar padaryti.
Kaip sekasi pritraukti lankytojų, pirkėjų?
Stengiuosi nuolat publikuoti ką nors savo puslapyje socialiniame tinkle „Facebook“: tiek gintaro papuošalų nuotraukas, tiek informaciją, susijusią su gintaru. Kartais investuoju į reklamą, nuolat savo vitrinoje informuoju klientus apie įvairius įvykius, šventes, susijusias su gintaru.
Dalyvavau Bolonijos mineralų mugėje. Dabar norėčiau tiesiog surengti vakarą, per kurį žmonėms pasakočiau apie gintarą, jo istoriją ir savybes.
Ar šiuo metu ši veikla pakankamai pelninga?
Dar labai anksti apie tai kalbėti. Atidariau parduotuvę prieš 4 mėnesius. Sakoma, jog reikia 1–2 metų, kad suprastum, kaip sekasi tavo veikla. Šalyje šiuo metu nėra lengva. „La via dell’ambra“ įkūriau pačiame senamiestyje, turistų itin lankomoje gatvėje, tačiau parduotuvės joje užsidaro viena po kitos. Prekybininkai prisimena aukso laikus prieš 15–20 metų, kai nereikėjo nieko daryti ir tiesiog šluote šluodavo prekes nuo prekystalių. Šiandien taip nebėra. Dabar turi būti ypatingas, aktyvus, nuolat stebinti ir būti visu žingsniu priekyje kitų. Vyresniems prekybininkams nėra lengva prie to prisitaikyti.
Šiuo metu kas mėnesį sulaukiu vis daugiau klientų, bet, žinoma, dar ne tiek, kiek norėčiau. Kai kurie klientai čia grįžo ir trečią, ir ketvirtą kartą.
Pradžia turbūt niekada nebūna lengva…
Mes norime visko iškart. Stengiuosi nuolat sau kartoti: „Kantrybės, Ramune, kantrybės“ (šypsosi – red. past.). Verslas – kaip medis, kuris negali užaugti per mėnesį. Kad būtų stiprus ir gražus, reikia daugybės metų. Tačiau tai priklauso ne tik nuo laiko. Tik medis, kuris atlaikė stiprų vėją, sausrą ir daugybę kenkėjų, gali būti vadinamas medžių medžiu.
Kuo labiausiai domisi parduotuvės lankytojai, ką labiausiai perka?
Italams gintaras – egzotika. Lankytojams tikrai įdomu sužinoti, kas tai yra, kaip jis susiformavo. Visus labai domina gintaro gydomosios savybės. Labai dažnai išgirstu iš klientų frazę: „Aš tiesiog dievinu gintarą“ (šypsosi – red. past.). Žinoma, daugiausia perka papuošalus. Lankytojus taip pat itin domina gintaro arbata.
Kokie tai dažniausiai pirkėjai?
Dažniausi pirkėjai – tie, kuriems patinka gintaras. Būna ir tokių, kuriuos sudomina vitrina – joje daug informacijos apie gintarą. Taip pat apsilanko ir sveiką gyvenimo būdą propaguojančių pirkėjų.
Ar apsilanko ir lietuvių?
Taip, sulaukiu ir lietuvių. Pirmąjį mėnesį nuo atidarymo 3–4 lietuviai atvyko į parduotuvę pasižiūrėti, ką gi čia ta lietuvaitė sugalvojo (šypsosi – red. past.).
Neabejoju, kad esate aktyvi moteris ir verslas – ne vienintelė Jūsų veikla.
Esu kilusi iš aktorių ir menininkų šeimos. Visą gyvenimą su seserimi dainavau. Italijoje turiu grupę, su ja retkarčiais koncertuojame. Tiesa, šiuo metu laisvo laiko beveik nebelieka, nes dirbu 6 dienas per savaitę ir grįžtu namo 20.30 val. Laimei, vyras visada pagamina vakarienę. Oi, kiek jam kantrybės reikia turėti (šypsosi – red. past.). Tikiuosi, kai įsivažiuosiu, galėsiu įdarbinti žmogų, kuris man padėtų parduotuvėje. Kol kas tvarkausi visiškai viena.
Kokių komentarų susilaukiate iš italų, pasakiusi, kad esate iš Lietuvos?
Italijoje Lietuvą mažai kas žino. Tik pastaraisiais metais sutinku vis daugiau italų, kurie per atostogas yra lankęsi Baltijos šalyse. Jie teigė buvę mielai nustebinti, gyrė lietuvaičių grožį. Daugumai tų, kurie šios šalies nežino, yra visiškai tas pats, ar tu esi rumunas, ar ukrainietis, ar moldavas, ar lietuvis. Visi mes jiems esame tiesiog iš Rytų.
Jūsų parduotuvė – puiki galimybė italams susipažinti su Lietuva.
Vienas gintaro parduotuvės atidarymo tikslų buvo supažindinti žmones su Lietuva. Būtų labai gerai, jei žmonės, išgirdę minint Lietuvą, sakytų: „Aa, čia ta šalis, kuri daug gintaro turi ir kurioje žmonės labai malonūs.“ Laimei, Italijoje lietuviai dar nėra susigadinę reputacijos, kaip, pavyzdžiui, Anglijoje, nes jų čia tiesiog nėra daug… O jeigu ir yra, tai daugiausia moterys…
Ar palaikote ryšius su Italijos lietuvių bendruomene? Kaip ji puoselėja lietuvybę?
Taip, yra Veneto regiono lietuvių grupė. Kartais susitinkame, pavakarieniaujame, padainuojame lietuviškų dainų. Su kai kuriais lietuviais nuolat palaikome ryšį.
Atvirai kalbant, puoselėti lietuvybę nėra labai lengva, turi būti labai ambicingi žmonės. Be to, juk ne karo metai, dauguma lietuvaičių čia išvyko dėl meilės. Visi mes ilgimės Lietuvos – vieni daugiau, kiti mažiau. Tačiau gyvendamas svečioje šalyje pripranti prie jos tradicijų, gyvenimo būdo.
Socialiniame tinkle „Facebook“ lietuvių grupė yra susikūrusi puslapį pavadinimu Italietuva. Tokie mes visi ir tapome: pusiau tokie, pusiau tokie. Kai grįžtame į Lietuvą, ten jau atrodo nebe viskas priimtina, kaip buvo kažkada. Tačiau Italijoje taip pat.
Kuo gyvenimas Italijoje, Jūsų akimis, kitoks nei Lietuvoje?
Šiuo krizės laikotarpiu italams labai trūksta entuziazmo. Lietuvoje, man rodos, šiuo metu žmonės turi daugiau noro ką nors veikti. Galbūt dėl to, kad Lietuva yra maža šalis, čia lengva greitai kristi ir greitai pakilti, vyksta nuolatiniai pokyčiai. O Italijoje jau 20 metų beveik niekas nesikeičia, biurokratija didžiulė ir žmonės pavargo. Šiaip italai linksmi, mandagūs, malonūs, bet už nugaros gali ir porą negražių žodžių apie tave pasakyti… O lietuviai niekuo nepasitiki, reikia pramušti ledą, o tada jau viskas – kaip sviestu patepta. Italai nuolat skundžiasi, kaip jiems dabar sunku. Manau, niekada nėra lengva, kai krenti iš labai aukštai. Prieš 20 metų Italijoje gyvenimas buvo tiesiog pasakiškas. Žmonės dabar nebegali kiekvieną savaitę eiti į piceriją pavalgyti, jiems tai – didžiausia tragedija (šypsosi – red. past.). Aš, žinoma, perdedu. Yra daug rimtesnių problemų – labai daug italų neturi darbo.
Ko Italijoje labiausiai pasigendate?
Italai niekada nepasakys tiesiai šviesiai, ką galvoja ir ko nori. Man kartais labai trūksta nuoširdumo ir tiesmukiškumo. Be to, norėčiau, kad Italija nestovėtų vietoje, jai labai reikia pokyčių.
Kaip dažnai grįžtate į Lietuvą? Ar pastebite kokių nors pokyčių joje?
Į Lietuvą grįžtu maždaug du kartus per metus. Lietuva nuolat keičiasi, žmonės, deja, – daug sunkiau. Naujoji karta yra visiškai kitokia nei senoji – turi tiek pranašumų, tiek trūkumų.
Visada gera grįžti į Vilnių; jame daug jaunų žmonių, verda gyvenimas. Visi iš manęs juokiasi, kad kiekvieną kartą grįžusi į Lietuvą lipu į Gedimino kalną (šypsosi – red. past.). Man tiesiog reikia pasikrauti energijos iki kito sugrįžimo.
Dėkoju už pokalbį. Sėkmės Jums įgyvendinant savo tikslus.
Kalbino Inga Nanartonytė