Petras Kimbrys Japonijoje gyvena ir dirba jau šeštus metus. Vaikinas pasakoja, kad Japonijoje nuo XX a. pradžios egzistuoja įdarbinimo iki gyvos galvos (pirmą kartą Vakaruose terminą „lifetime employment“ apibrėžė amerikiečių sociologas Jamesas Abegglenas 1958 m. knygoje „The Japanese Factory“) sistema, kuri, galima sakyti, užtikrina žmogaus darbo vietą iki pensijos. Tai yra įmonių ir jų samdinių nerašytas tarpusavio įsipareigojimas, kuris užtikrina darbo vietą žmogui ir jo atsidavimą darbdaviui. „Paprastai, dar būdami trečiakursiais, studentai susiranda darbą įmonėse, o šios nėra linkusios atleisti darbuotojų netgi ekonominio nuosmukio metu, tad žmonės dažniausiai likdavo jose iki išėjimo į pensiją. Vis dėlto Japonija nėra palanki šalis siekti karjeros“, – teigia P. Kimbrys. Bet apie viską – nuo pradžių.
Kaip susidomėjai Japonija ir nusprendei mokytis japonų kalbos?
Japonija ir jos kultūra traukė nuo pat mažumės. Vieni žaisdavo indėnus su lankais, o man patikdavo samurajai su kardais, japonų animacija, Akiros Kurosawos filmai. Japonija atrodė tolima egzotiška šalis, kurios kalbą ir hieroglifus perprasti gali ne kiekvienas. Pradžioje nebuvo nė vieno, mokančio japoniškai, turbūt norėjau būti išskirtinis ir pirmas išmokti kalbėti šia kalba, pats įsitikinti, kad galima mokytis ne tik tas kalbas, kurios turi lotynišką alfabetą. Pavyko.
Kur pradėjai mokytis japonų kalbos?
Baigęs mokyklą nusprendžiau stoti į VDU, nes jau būdamas moksleivis žinojau, kad jis palaiko gerus tarptautinius ryšius su Japonija ir jame galima mokytis japonų kalbos, taip pat išvykti į šią šalį pagal mainų programą. Tiesą sakant, nors žinojau, kad norėsiu studijuoti ekonomiką ir rinkodarą, svarbiau buvo pasinaudoti galimybe studijuojant universitete išmokti kalbą ir išvykti pagal mainų programą į Aziją. Toks buvo mano planas. Taigi įstojau į ekonomiką, mokiausi japonų kalbos ir antrojo kurso pabaigoje laimėjau konkursą ir stipendiją studijuoti Japonijoje.
Koks buvo pirmas įspūdis atsidūrus Japonijoje?
Žinoma, kadangi nuvykti į Japoniją norėjau nuo pat mažumės, įspūdis buvo begalinis. Be to, tai buvo pirma gyvenimo atskirai nuo tėvų, ne savo gimtojoje šalyje patirtis. Juokaudamas sakau, kad kai pradedi gyventi kitoje šalyje, iš pradžių būna „medaus mėnuo“ – viskas nauja, gražu, nepatirta, neatsibodę, – paskui prasideda tikras „santuokinis“ gyvenimas, o jame būna visko.
Ar ši šalis nuo pat pradžių Tau patiko, ar lengvai pagavai japonišką ritmą?
Kadangi atvykęs jau šiek tiek mokėjau kalbą, buvo kur kas lengviau įsilieti į japonų gyvenimą. Atvažiavęs pradėjau lankyti paskaitas Kansai Gaidai universitete, vėliau ir dirbti, todėl japonų draugų daugėjo. Tačiau įsitikinau, kad vietinės kalbos mokėjimas šalyje, kurioje gyveni, padeda kur kas greičiau integruotis. Vasarą apsigyvenau viename bute su japonu Kazuya. Tada ir įvyko lūžis, kai jau neliko baimės, kad kažko nesuprasiu ar nemokėsiu pasakyti japoniškai. O norint prisijaukinti šalies kultūrą ir žmones reikia laiko ir kantrybės. Tokio lūžio dar nebuvo. Abejoju, ar įmanoma iki galo perprasti japonus. Japonijoje gyvenu jau šeštus metus, laisvai kalbu japoniškai, turiu draugų ir merginą japonę, tačiau manau, kad vis dėlto mes turime per didelių kultūrinių skirtumų.
Kaip atsitiko, kad išvažiavai metams, o likai ir gyveni jau šeštus metus?
Po pirmų metų VDU suteikė galimybę likti dar vienus metus. O kai pragyveni dvejus metus, laisvai susikalbi, ne tik studijuoji, bet ir turi darbą, draugų, supranti, kad jau nemažai esi „investavęs“ į japonišką svajonę, kuri tave čia ir laiko. Nežinau, kiek tiksliai dar laikys, tačiau kol kas savo gyvenimą esu sukūręs čia.
Vadinasi, metei universitetą dėl Japonijos?
Gaila, bet taip išėjo. VDU, mano, tada dar jaunuolio, akimis, pasirodė atviras ir draugiškas universitetas. Man jame patiko. Tik dabar suprantu, kad tai buvo ne atsitiktinumas, o gerai apgalvota ir vykdoma „artes liberales“ mokymo koncepcija, kuri leidžia mokytis skirtingus dalykus, nesvarbu, kokią specialybę studijuoji. Studijų metais teko susidraugauti ne tik su savo kurso draugais, bet ir su kitų specialybių studentais, nes pasirinktą dalyką lankyti gali, kas nori. Tenka ir dabar susitikti ir bendrauti su dabartiniais VDU studentais, kurie atvyksta į Japoniją pagal mainų programą. Jiems aprodau miestą, pasidaliju savo patirtimi, padedu, jei ko nors prireikia.
Minėjai apie didelius lietuvių ir japonų kultūrinius skirtumus. Kokie tie skirtumai?
Skirtumų išryškėja iš esmės kiekvienoje gyvenimiškoje situacijoje. Mane turbūt labiausiai stebina jų požiūris į darbą. Japonai turi griežtas darbo taisykles ir jų laikosi, tačiau neskatina atlikti darbo gerai ir greitai. Jiems normalu užsibūti darbe, dirbti viršvalandžius. Vis dėlto nepasakyčiau, kad darbo našumas yra geras. Manau, kad turėtų būti orientuotasi į darbo rezultatus, o ne į tai, kiek laiko prabūnama darbe. Tiesą pasakius, norėčiau greitai ir gerai atlikti savo užduotis ir būti laisvas, tačiau Japonijoje svarbiau ne tai, kaip atlieki savo darbą, o tai, kiek užsibūni darbe. Japonai savaitės darbo dienomis mato tik darbą ir namus, laisvalaikio turi nebent savaitgaliais.
Dirbdamas Japonijos e. komercijos bendrovėje „Rakuten“, kurios veiklos sritys yra e. prekyba ir leidyba (pagrindinis „Amazon“ konkurentas), bankininkystė, finansinės ir kitos IT paslaugos, susiduriu su ta pačia problema. Su kitais užsieniečiais pakalbame, kad Japonija, kurioje darbas yra vertybė, vis dėlto nėra palanki šalis siekti karjeros. Tiesiog pradėti karjerą šioje šalyje yra sudėtinga, nes orientuojamasi į darbuotojų amžių, o ne į sugebėjimus. Atlyginimas čia mokamas atsižvelgiant ne į turimą patirtį, o į amžių: kuo vyresnis, tuo atlyginimas didesnis. Žinoma, yra ir išimčių, tačiau didžioji dalis japoniško kapitalo firmų, kuriose puoselėjami japonų verslo vadybos pagrindai, vadovaujasi tuo pačiu principu. Ne visiems tokia filosofija priimtina. Europiečiai ar amerikiečiai kur kas labiau ir greičiau nori siekti karjeros. Pažįstu žmonių, kurie atvažiavę į Japoniją dirbti neištvėrė japoniškos darbo specifikos ir apsisukę grįžo į savo gimtinę ar laimės nusprendė ieškoti ne Azijos šalyje.
Kuo dar stebina japonų įpročiai, mentalitetas ar kultūra?
Japonai iš tikrųjų yra santūrūs ir gana uždari. Bendravimas su jais kartais gali atrodyti paviršutiniškas, kalbama bendrosiomis temomis ir visada mandagiai. Humoro jausmą taip pat turi išskirtinį. Gyvendamas Japonijoje pasiilgstu gilesnių pokalbių ar aršesnių diskusijų. Susidaro įspūdis, kad japonai vengia kalbėti prieštaringomis temomis. Ir ne tik su kitataučiais, bet ir tarpusavyje. Taip pat manau, kad mūsų kultūra yra mums įskiepijusi spontaniškumą, lietuviai labiau linkę rizikuoti, išbandyti ką nors nauja, o japonai nieko nedaro gerai neapgalvoję ir visko neįvertinę, apskritai jie labiau linkę nenukrypti nuo „normų“ ir neišsiskirti. Individualizmas čia nėra vertinamas, gal net, drįsčiau sakyti, yra smerkiamas.
Kaip japonai žiūri į europiečius, kurie kalba japoniškai, gyvena ir dirba Japonijoje?
Gyvendamas tokiame didmiestyje, kaip Tokijas, nieko nenustebinsi – miestas pilnas įvairių tautybių žmonių (didžioji dalis, žinoma, turistai), tačiau 98 proc. yra japonai. Jų visuomenė, nors ir yra labai homogeniška, užsieniečius priima gana šiltai. Tačiau dažnam užsieniečiui Tokijas yra laikina stotelė iki kito žingsnio.
Angliškai, deja, kalba retas japonas (nors visiems teko mokytis anglų kalbą kaip pagrindinę užsienio kalbą), ir tai turbūt yra viena pagrindinių kliūčių užmegzti ryšius su užsieniečiais. Ir nors daug kitataučių praleidžia ilgus metus Japonijoje, toli gražu ne kiekvienam pavyksta perprasti visus kalbos niuansus, mandagius kreipinius ir visuomenės hierarchija grįstą kalbos gramatiką. Ir nors man, rodos, pavyko įveikti kalbos barjerą, įvairūs kultūriniai skirtumai neretai vis dar pakiša koją. Kad ir kaip ten būtų, visiems linkėčiau išbandyti bent jau „medaus mėnesį“ Japonijoje.
VDU inf.