Vilniaus universiteto Orientalistikos centro ir Filologijos fakulteto lektorius dr. Deimantas Valančiūnas dešimtojoje pasaulinėje hindi kalbos konferencijoje Bhopalo mieste buvo apdovanotas už hindi kalbos sklaidą ir populiarinimą. Apie tai ir hindi kalbą šnekamės su šiuo jaunuoju mokslininku.
Kaip vertinate Indijos vidaus reikalų ministro Jums įteiktą apdovanojimą už hindi kalbos populiarinimą?
Be abejo, esu labai laimingas gavęs šį apdovanojimą. Kiekvienas įvertinimas yra labai svarbus jaunojo mokslininko gyvenime, nes suteikia daugiau entuziazmo, motyvacijos dirbti ir toliau tyrinėti savo mokslų sritį. Man ypač džiugu, kad Indijoje stebima, kas vyksta pasaulyje, kokie tyrimai vykdomi, ir kad atkreiptas dėmesys ne tik į didžiąsias šalis, turinčias gilias indologijos tyrimų tradicijas, bet ir į tokias kaip Lietuva. Man buvo didelė garbė Indijoje atstovauti Vilniaus universitetui.
Kaip populiarinate šią kalbą? Kaip prisidedate prie jos sklaidos? Ar kaip nors su šiuo apdovanojimu susijusi Jūsų disertacija?
Hindi kalbą Orientalistikos centre dėstau jau dešimt metų. Tačiau didžioji dalis mano atliekamų tyrimų skirta hindi kino studijoms. Mano daktaro disertacija „Tapatybės konstravimas Britanijos ir Indijos kine: pokolonijinis aspektas“ buvo vienas veiksnių, lėmusių, kad mane atrinko šiam apdovanojimui. Tai pirmoji disertacija Lietuvoje, kurioje nagrinėtas populiarusis hindi kinas, dar vadinamas Bolivudu.
Savo tyrimus stengiuosi bent kartą per metus pristatyti kokioje nors tarptautinėje konferencijoje užsienyje. Apie Indijos kiną daug kalbu ir už akademinių ribų: dalyvauju įvairiuose kino ir kultūros renginiuose, pristatau filmus, vedu diskusijas, organizuoju filmų peržiūras, esu rengęs Indijos kino dienas Orientalistikos centre. Kinas yra neatsiejama šiuolaikinės Indijos kultūros dalis, todėl hindi kino studijos yra ir šiuolaikinės Indijos studijos. Bolivudas visada buvo globalios kultūrinės cirkuliacijos dalis – nuo buvusios Sovietų Sąjungos iki dabartinių Indijos išeivijos bendruomenių Didžiojoje Britanijoje, Kanadoje ir JAV. Per kiną milijonai žmonių susipažįsta ne tik su šalies estetika, kultūra, istorija, aktualijomis, tautos baimėmis, lūkesčiais, troškimais, bet ir su kalba. Neatsitiktinai hindi kalba galima susišnekėti Nepale ar Šri Lankoje: žmonės ten žiūri daug hindi filmų ir taip pramoksta šios kalbos.
Toks apdovanojimas iš viso įteiktas 40 žmonių. Kas jie? Gal galėtumėte paminėti keletą?
Apdovanojimas skirtas įvairių disciplinų atstovams iš Indijos ir kitų pasaulio šalių. Pastebėjau, kad šiemet jis buvo teikiamas ne tik senjorams, bet ir jaunesniems kolegoms. Įvertinti mokslininkai, dėstytojai, rašytojai, poetai – visi, kas prisideda prie hindi kalbos populiarinimo ir sklaidos ne tik akademinėje, bet veikiau kultūrinėje sferoje. Tiesa, iš europiečių jį gavo akademikai: hindi kalbos profesorius dr. Heinz Werner Wesslar iš Upsalos universiteto, dr. Saartje Verbeke iš Gento universiteto. Pagerbti ir dideles indų išeivių bendruomenes turinčių šalių atstovai: Kamla Ramlakhan, vidurinės mokyklos mokytoja iš Trinidado ir Tobago; Gulshan Sooklall iš Mauricijaus; hindi kalbos laikraščio redaktorė Neelam Kumari iš Fidžio; žymus hindi kalba eilėraščius rašantis poetas Surjan Parohi iš Surinamo.
Prisiminkite, kada ir kodėl susidomėjote hindi kalba. Ar buvo sunku ją išmokti?
Nors Azijos kultūromis domėjausi jau mokykloje ir į Orientalistikos centrą stojau gana tikslingai, tačiau, galima sakyti, indologija pasirinko mane, ne aš ją. Hindi kalbai didelį potraukį pajutau jau nuo pirmųjų paskaitų – šiai kalbai studijuoti skyriau daugiausia laiko.
Antraisiais studijų metais atsirado galimybė išvažiuoti metams į Indiją, Centrinį hindi kalbos institutą Agroje mokytis hindi kalbos – ten išsikėliau uždavinį kaip galima geriau išmokti šią kalbą. Atsisakiau bendrauti angliškai ir užsispyręs laikiausi taisyklės kalbėti tik hindi kalba. Manau, savo tikslą pasiekiau: po metų grįžęs į Lietuvą ja šnekėjau jau gana laisvai.
Viename iš straipsnių esate rašęs, kad Lietuvoje vis daugiau norinčiųjų išmokti vieną labiausiai pasaulyje paplitusių šnekamųjų kalbų, oficialią Indijos kalbą – hindi. Kodėl?
Motyvacija gana skirtinga, tačiau daugiausia studentų mokosi šios kalbos todėl, kad nori pažinti Indiją, jos kultūrą ir žmones. Nors Indijoje gausu regioninių kalbų, vis dėlto hindi kalba yra labiausiai paplitusi. Net ir tose valstijose, kur kalbama kitomis Indijos kalbomis, hindi kalbą supranta daug žmonių. Kalbos mokėjimas leidžia daug lengviau perprasti šią nepaprastai daugialypę šalį. Indai labai vertina užsieniečių pastangas kalbėti hindi kalba, todėl jos mokėjimas Indijoje atveria daug įvairių perspektyvų.
Agnė Grinevičiūtė, http://naujienos.vu.lt