Viešbutis Gargžduose, Svencelės gyvenvietės detalusis planas ir vandens aitvarų centras, gyvenamųjų namų kvartalas „Misionierių namai“ Vilniuje, sostinės „Porsche“ automobilių centras – tai vieni iš daugybės darbų, bylojančių apie jaunųjų architektų turimą milžinišką potencialą. Ignas Uogintas ir Gilma Gylytė, kartu su Andre Baldišiūte, Algimantu Neniškiu ir Sabina Daugeliene Senamiesčio širdyje atvėrę architektų biuro duris, neslepia – tam, kad atsidurtų ten, kur yra dabar, reikėjo įdėti galybę darbo. Smagiausia, kad, keletą metų sėmęsi vertingos patirties užsienyje, VGTU absolventai niekada neabejojo – savo žinias panaudos kurdami gražesnį Lietuvos rytojų.
Dažnai daug pasiekę žmonės pasakoja apie pirmąsias darbovietes, kurios buvo arba labai beviltiškos, arba atseikėjusios itin daug. Kokia jūsų patirtis?
Gilma: Mano pirmasis darbas buvo pas mums dėsčiusį architektą Rolandą Paleką, kuris šiemet apdovanotas Nacionaline premija. Būdama antrakursė dalyvavau viename konkurse, po jo jis prie manęs priėjo ir pasiūlė atlikti praktiką. Buvo didžiausia laimė, negalėjau patikėti, jog taip nutiko ir, nuėjusi pasišnekėti, iš karto apsiėmiau milijonus darbų – R. Palekas net pasiūlė nepersistengti, pailsėti (juokiasi – aut. pastaba). Mūsų auros sutapo nuo pat pradžių, labai ilgai ten dirbau, man tai tapo didžiausia mokykla – jo dėka susiformavo ir tam tikras požiūris, vertybės.
Ignas: Aš dar mokydamasis pirmame kurse atlikau praktiką pas Šiaulių architektą Algimantą Černiauską. Antrame kurse praktikavausi Andrės Baldišiūtės biure. Vėliau dirbau įvairiose bendrovėse Lenkijoje, Ispanijoje, Olandijoje, Danijoje. Malonu, kad dabar su Andre esame kolegos: ne tik gaunu, bet ir galiu grąžinti įgytas žinias, patirtį.
Gilma: Reikia pabrėžti, jog pirmasis darbas, pirmoji aplinka yra labai svarbi. Žmogus, pas kurį atlieki praktiką, parodo, kokia ta profesija yra iš tikrųjų. Tad labai svarbu susirasti žmogų, kuris tau duotų tiek, kiek gali, tave įkvėptų, suformuotų pamatus.
Kokias pamokas išmokote universitete? Kiek čia įgytos žinios, kompetencijos buvo svarbios ateities karjerai?
Gilma: Atėjęs į universitetą, patenki į aplinką, kuri yra visai kitokia nei mokykloje. Patenki į truputį „išsitaškiusią“, kūrybinę erdvę, tavo horizontas plečiasi kosminiu greičiu. VGTU Lietuvoje yra viena iš stipriausių architektūros mokyklų, kurioje dirba daug gerų specialistų. Čia išmoksti dirbti savarankiškai, gauni labai daug informacijos, kyla daug idėjų. Tas savarankiškumas, savo originalaus braižo radimas yra labai svarbus. Man atrodo, VGTU duoda tau šią teisę ir suteikia laisvę atsiskleisti. Vis dėlto, kad tai atrastum, turi labai pats to norėti. Darbas turi vykti ne tik universitetui, dėstytojams, bet visų pirma – su savimi. Turi daug pereiti, turėti daug valios, paaukoti daug bemiegių naktų, kad įrodytum ką nors tiek sau, tiek dėstytojams. Nebūtinai tave pagirs už drąsą, nebūtinai paskatins eiti toliau, bet tai yra leidžiama – už tai VGTU labai gerbiu.
Ignas: Labai gerai, kad daug jaunų studentų yra skatinami ne vien studijuoti, bet ir ką nors veikti papildomai: atlikti praktikas, išvažiuoti pasisemti patirties į užsienį – tai labai padeda tolesnei karjerai. Savarankiškumas, gebėjimas kompleksiškai mąstyti ir vertinti skirtingas pozicijas atveria daug kelių. Dėl to, manau, lietuvių studentus labai vertina tiek užsienio universitetuose, tiek įmonėse.
Kalbant apie užsienį, žinau, jog ir jūs nemažai laiko praleidote ne Lietuvoje. Ką ten veikėte? Kodėl nusprendėte grįžti?
Gilma: Atlikau stažuotę Olandijoje, per „Erasmus“ mainų programą mokiausi Madride, keletą metų dirbau Vokietijoje prie Šveicarijos projektų. Vis dėlto visada norėjau būti Lietuvoje, nors čia ir sunkiau. Užsienyje viskas jau yra sukurta, daug gražiai dirbančių biurų, autoritetų – visko yra daug. O Lietuvoje yra mažiau, todėl gali labai daug prisidėti prie to, kad šalis būtų gražesnė, kad Lietuvoje atsirastų ypatingų pastatų, garsinančių mūsų šalį, tiesiog prisidėti prie gerovės kūrimo. Labai malonu ir gera būti to dalimi. Daugelis mano draugų, kurie mokosi ar dirba užsienyje, į Lietuvą grįžta vedami būtent šio noro.
Ignas: Jei tik gali išvykti į užsienį – būtinai vyk. Aš važiavau atlikti praktikos Valensijoje, vėliau atlikau stažuotę Lenkijoje (labai keista, bet įdomi šalis, čia buvo daug netikėtų atradimų), magistrą studijavau Amsterdamo akademijoje, toliau mokiausi Kopenhagos Karališkojoje akademijoje, dirbau biuruose Ispanijoje, Olandijoje, Lenkijoje. Norėjosi pažinti įvairias kultūras, pasisemti jose praktikos, nes jos yra labai skirtingos. Vis dėlto antrinu Gilmai, kad, viso to pakankamai prisisėmus, motyvacija grįžti į Lietuvą ir prisijungti prie komandos buvo labai stipri.
Gilma: Juolab kad mes jau net nelabai skiriame, kur yra Lietuva, kur užsienis: net ir dirbdami čia, turime daug projektų kitose šalyse. Architektūra yra labai plati specialybė, čia turi gaudyti kiekvieną naują atsitikimą, pastatą, naują technologiją… Be to, reikia domėtis ne tik savo sritimi, bet ir apskritai tuo, kas vyksta gyvenime, ko reikia šiuolaikiniam žmogui. Manau, kad šiuo metu visų galvose vyksta didžiulės permainos: žmonės nori kurti ką nors, ko nebuvo Lietuvoje iki šiol, ką nors dar kokybiškesnio, geresnio, dar labiau įkvepiančio. Kalbant apie erdves (juk architektūra kalba apie jų kūrimą), yra labai įdomu, prasminga kurti tokias, kurios buria, išlaisvina, įkvepia žmogų, daro jį stipresnį.
Ignas: Dar galėčiau papildyti, kad jei esi, sakykime, dizaineris, tau labai svarbu būti didmiesčiuose, dalyvauti įvykių sūkuryje. Architektui tai irgi svarbu, tačiau ne iki galo. Mums rūpi atrasti dar nesuformuotų erdvių – dažniausiai tos vietos būna ne ten, kur yra kultūriniai centrai, o potencialiai augančiose ekonomikose. Lietuva ir visos Baltijos šalys yra būtent tokios, dėl to labai įdomu čia būti, stebėti šiuos procesus, prie jų prisidėti. Tai, kaip per pastaruosius 10–15 metų keitėsi Vilnius, yra tiesiog neįtikėtina. Manau, kad toks gražus, koks dabar, jis dar niekada nebuvo. Vis dėlto tikiu, jog rytojus gali būti dar gražesnis.
Kaip nutiko, jog dabar jus pažįstame kaip architektų biurą, vienijantį jau 22 žmones?
Ignas: Kaip minėjau, dar antrame kurse susipažinau su Andre, ji pakvietė mane kartu dirbti. Tada aplinkui pradėjo „lipti“ žmonės – Gilma, Algis, Sabina ir visi kiti, komanda labai stiprėjo, tapome kaip šeima ir net išvykus į užsienio šalis tas artimas santykis liko, visada norėjosi ką nors kurti kartu.
Gilma: Dažnai būna, jog panašūs žmonės, turintys panašius tikslus, ambicijas, traukia vienas kitą. Kai susiburia turintieji panašią chemiją, įvyksta dar didesnis sprogimas. Mes su Andre kartu dirbome dar pas R. Paleką, tad šis ryšys labai senas. Tiesiog jauti, kurie žmonės tave ne tik įkvepia, bet ir skatina peržengti savo ribas, išeiti iš komforto zonos. Grįžus iš užsienio norėjosi eiti tolyn, daryti įtaką, kurti ką nors ypatinga, o tai lengviausia, kai dirbi sau, – taip gimė mūsų įmonė, iki šiol sparčiai augame ir plečiamės.
Ką patartumėte jauniems žmonėms, svajojantiems studijuoti ar daug pasiekti architektūros srityje?
Ignas: Labai svarbu pačiam mokytis, turėti ambicijų, daug ieškoti, nebijoti klysti. Architektūra yra ieškojimas, jis niekada nesibaigia: naujas projektas, nauja programa, nauja vieta, nauja komanda… Svarbu nebijoti klausti kitų ir savęs, koks turi būti projekto tikslas ir kelias, nepamiršti, jog kūrybingumas yra ne koks nors talentas, o raumuo. Taip pat svarbu įgyti daug žinių, nes architektūra apima galybę sričių. Kad sukurtum ką nors tinkamo, turi žinoti po truputį apie viską. Linkėčiau rimtai pagalvoti, ar tikrai to nori, nes specialybė nėra lengva. Vis dėlto, jei pradėjai mokytis ir jauti, jog tai yra ne tau, nebijoki keisti specialybės, nes architektūrai pašaukimą turi ne visi.
Gilma: Aš architektūrą net sulyginčiau su medicinos mokslu: tau reikia mažiausiai dešimties metų, kad pradėtum kurti kaip srities specialistas. Kaip Ignas ir sakė, turi išmanyti labai daug: nuo psichologijos, pokalbių su klientu iki statybinių detalių, žmonių ir projektų suvaldymo. Vis dėlto toks išsilavinimas iš tikrųjų yra vertingas. Pažiūrėkite į žymius žmones – muzikantus, kultūros veikėjus, politikus, – iš jų nemaža grupė yra baigę architektūrą. Šios srities mokslas suformuoja tave, tavo aštrų žvilgsnį į pasaulį, ugdo kūrybingumą, o tai tavo gyvenimą daro įdomų, išskirtinį. Studijuodamas tikrai daug sužinosi, bet, kaip minėjome, tolesni pasiekimai priklausys tik nuo tavęs. Ir, žinoma, reikia pasirinkti geriausius dėstytojus, geriausią grupę, geriausią pirmąjį darbą – tai moko ir veda į priekį.
VGTU
„Do Architects“ nuotr.