Apie meilę Lietuvai nesame įpratę daug kalbėti. Nebent minėdami valstybingumui svarbias datas. Kitais atvejais viešai išpažinti meilę gimtajai šaliai dažnokai pritrūkstame drąsos. Esame linkę patriotiškumą ir tautiškumą išreikšti ne kalba, o veiklomis. Užpalių gyventojų (Utenos r.) glaudus santykis su gimtuoju kraštu dažnokai atsiskleidžia per bendrystę su žirgais. Žirgininkės Viktorijos Jovarienės pasėtas žmogaus ir žirgo bičiulystės grūdas skatina nepamiršti tautos papročių.
Žmogus žirgą prisijaukino prieš tūkstančius metų. Neabejojama, kad žirgas dalyvavo svarbiausiuose žmonijos civilizacijos raidos įvykiuose. Arklio ar žirgo reikšmingumu Užpalių seniūnijos istorijos raidai taip pat neverta abejoti. Netoli Viktorijos Jovarienės sodybos esančio Kaniūkų kaimo pavadinimas nėra atsitiktinis. Remiantis užpaliečiu kraštotyrininku Antanu Namiku, apie XIII–XIV a. čia buvo auginami Užpalių piliai skirti arkliai. Atgaivinant ir puoselėjant domėjimąsi žirgo ar arklio reikšme mūsų tautos istorijai Jovarų sodyboje įsteigtas „Ašvienių fanų“ klubas. Anot profesoriaus Liberto Klimkos, ašvienis – tai žirgo spalva, bet ji yra ypatinga, nes tokios spalvos žirgas būdavo aukojamas Indijoje. Ašvienių spalvos žirgais galėjo jodinėti tik žyniai ir valdovai. „Tarp gyvulių baltas žirgas buvo Dievo gyvuliu vadinamas ir jam vienam teprivalus, ant kurio visų vyriausias kunigas tegalėjo joti. Jei kas kitas būt drįsęs tą daryti, tam tuojau būt nelaimė nutikusi“, –Simono Daukanto raštus citavo profesorius, bendraudamas su užpaliečiais. Etnologo L. Klimkos susitikimas su užpaliečiais – tai viena iš Lietuvos kultūros tarybos Kultūros rėmimo fondo finansuojamo „Ašvienių fanų“ projekto – kultūrinės edukacinės programos „Paprasčiausiai pasiilgau arklio…“ – veiklų.
Aptariant bitininkystės tradicijas ir papročius Lietuvos kaime užsiminta ir apie Lietuvos statutą, veikusį iki XIX a. vidurio, kuris leido pasisavinti bites, pamačius jas miške, medžio drevėje. Tereikėjo įbrėžti savo ženklą. Bitininko sūnus, vėliau anūkas prie pirmojo ženklo pridėdavo savo žymę – kokį nors brūkšnelį. Taip vystėsi giminės ženklas – vėliau jis atsidūrė bajorų herbuose.
Sekdami seniausio lietuviško arklio pavadinimo „ašvienis“ vartojimą lietuvių tautosakoje, kalbėdami apie šventus baltus žirgus, priklausiusius deivei Saulei, prieiname prie Lietuvos herbo, kuriame yra baltas žirgas.
Lietuviškajam identitetui užpaliečiai neliko abejingi ir naktigonės metu. Tai jau trečius metus Užpaliuose organizuojamas renginys, kurio tęstinumui pritaria Lietuvos kultūros taryba ir Utenos rajono savivaldybė. Kraštotyros draugijos pirmininkas L. Klimka teigia, kad išsaugoti dainų „bernelio ir jo žirgelio“ įvaizdį tikriausiai padėjo naktigonės, – tai ir išdaigų, ir pasakojimų vieta bei metas. Senieji kaimo žmonės naktigonę prisimena kaip vieną maloniausių jauniems vyrams pareigų. Priimdavo ten ir pusbernius, kad suvyriškėtų. Kaime sakydavo: „Joja nakties.“ Svarbu, kad drauge, būriu. Išjodami surengdavo tikras lenktynes: ritasi dulkių debesys per visą kaimą. Iš jo šūksniai, klegesys, raginimai – lyg koks totorių antpuolis…
„Ašvienių fanų“ klubo raiteliams kartu su bičiuliais, apsistojus viename iš Šventosios upės vingių netoli Lygamiškio piliakalnio, naktis neprailgo. Kartu su Vilniaus edukologijos universiteto AVE VITA choro (vad. K. Barisas) atliekama daina „Palaimingas lietus“ pasibaigus lietui suskubta pasitikti žvaigždėtą dangų. Liejant žvakes ir bendraujant prie laužo baltiškojo paveldo žinovas Gintaras Žalnora, remdamasis Simonu Daukantu, priminė ne tik gimtojo krašto praeitį, bet ir lietuvių tautos charakterį, kuriame nuo seno užkoduotas svetingumas, santykis su gamta, dvasinės stiprybės ir atsakomybės aspektas. Pirmasis lietuvių istorikas S. Daukantas primena, kad mes patys esame atsakingi už tai, kas atsitinka mūsų valstybei ir tautai.
Meilę tėvynei kuriame kiekvienas čia ir dabar, o ne rytoj. Mitologija, sakmės yra mūsų tautiškumo simboliai, žadinantys tautos sąmoningumą. Tautos papročių žinojimas ir tęstinumas – tai pagarbos ir meilės tėvynei išraiška net ir nepasakant šio žodžio garsiai.
Birutė Minutkienė
Nuotraukos Linos Šimkaitienės