Lietuvių kalba šiandien skamba prestižinėse pasaulio koncertų salėse, o ja
dainuoja jaunoji lietuvė Gabrielė Butkaliuk. Tačiau šis kelias prasidėjo prieš
pusšimtį metų, nuo močiutės neįgyvendintos svajonės – kadaise „per sunkios“
Lietuvos muzikos akademijos durys atsivėrė jos dukrai, Aurelijai Čižauskaitei, kuri
vokalo studijas buvo priversta nutraukti, tačiau atvėrė Gabrielei duris į tokias
scenas kaip Carnegie Hall Niujorke, Mozarteum Zalcburge ar Walt Disney Concert
Hall Los Andžele, Kitara Cancert Hall Japonijoje, Opera Bastille Paryžiuje ir kitose.
Tarptautinėse erdvėse mergaitė pristato ne tik klasikinį repertuarą, bet ir lietuvišką
muziką – sąmoningą pasirinkimą, tapusį jos kūrybinės krypties dalimi.
Muzika – šeimos istorijoje
Gabrielės Butkaliuk mama, dainininkė Aurelija Čižauskaitė-
Butkaliuk, pasakoja, kad muzika jų šeimoje buvo natūrali gyvenimo dalis.
„Per didžiąsias šventes susirinkdavo visa plati giminė ir po vakarienės
dainuodavome liaudies dainas. Mamos giminė buvo itin daininga. Kai Babytė
padovanojo pianiną, man buvo vos šešeri – negalėdavau atsitraukti nuo jo. Tad
taip, muzika mano genuose“, – prisimena ji.
Aurelijos mama stojo į Muzikos akademiją, tačiau, kaip sako, „durys buvo
per sunkios“. Vėliau baigė režisūrą, dirbo kultūros srityje. Pati Aurelija įstojo, tačiau
operinio dainavimo studijas nutraukti privertė šeimos išbandymai – tėvų skyrybos ir
mamos netektis.
„Studijuoti prestižinę profesiją tapo finansiškai nepakeliama. Dainuoju ir
dabar, bet kartėlis dėl likimo ilgai išliko“, – atvirai kalba ji. Ši patirtis suformavo
atsargų ir labai sąmoningą požiūrį į dukros kelią.
Talentas, pastebėtas anksti
Aurelija įsitikinusi, kad Gabrielė muziką pajuto dar būdama jos įsčiose.
Nėštumo metu ji dainavo Šiaulių valstybiniame chore „Polifonija“, atliko sudėtingus
J. S. Bacho kūrinius.
„Ji net nesispyriojo, tad tikiu, kad muziką pamilo dar būdama mano
pilvelyje. O gimusi prieš miegą prašydavo, kad padainuočiau, arba sakydavo
„Majūną lialia“ (taip vadino Merūno atliekamas arijas)“, – šypsosi mama.
Būdama dvejų Gabrielė jau įrašė pirmąsias dainas, o ketverių sugiedojo
„Tautišką giesmę“ daugiatūkstantinei miniai Šiaulių arenoje.
„Garsistas paklausė – ar nebijai? Juk bus tikras pragaras. O man širdyje
buvo ramu. Mes buvome sutarusios – giedant himną reikia žiūrėti į trispalvę. Ji net
nemirktelėjo, sugiedojo tobulai, o grįžusi namo klausė, kada galės pakartoti“, –
prisimena Aurelija.
Motinos svajonė ir dukros pasirinkimas
Paklausta, ar dukra tapo jos neišsipildžiusios svajonės tęsiniu, Aurelija
atsako atsargiai.
„Gal labiausiai bijočiau, jei vaikas pasirinktų ne savo svajonių kalią, o
primestą iš šalies? Leidau jai būti muzikoje tiek, kiek norisi. Tačiau ji nesitraukė –
kuo toliau, tuo giliau augo meilė dainai“, – sako ji.
Šiandien mama yra ir Gabrielės pedagogė – šeima pasirinko ugdymo
šeimoje modelį. Sprendimas nebuvo lengvas, tačiau leido daugiau dėmesio skirti
muzikai ir lanksčiai planuoti tarptautinius pasirodymus, kuriuos lydi ir vokalo
pedagogė, Lietuvos operos primadona Viktorija Miškūnaitė-Jarašienė.
Mano pareiga – padėti, atverti galimybes, bet ne gyventi už ją“, – pabrėžia
Aurelija.
Vaikai turi praaugti tėvus
Gabrielė yra pelniusi Grand Prix Graikijoje, Latvijoje, Ispanijoje, I vietas
Baltijos šalyse ir Europoje.
2025 metais jos balsas skambėjo Walt Disney Concert Hall Los Andžele,
Carnegie Hall Niujorke, Mozarteume Zalcburge, Paryžiaus Bastilijos operoje.
Sausį jai įteiktas Jaunojo talento prizas Vienos Musikverein salėje, o vasario
mėnesį ji iškovojo pirmą vietą visų dainininkų tarpe klasikinės muzikos konkurse
Japonijoje ir buvo suteikta galimybė dainuoti prestižinėje Kitaros koncertų salėje.
Kaip simboliška, kad Saulės miesto Dainų gatvėje gimusi mergaitė vos 12-kos
metų pasirodė Kylančios saulės šalyje ir pelnė aukščiausią įvertinimą.
Gabrielė jau bendradarbiavo su ansambliu „Lietuva“, „Naująja opera“,
„Baltijos baleto teatru“, o praėjusiais metais ji atidarė festivalį „Jaunas kaip Vilnius“
Vingio parke kartu su maestro Vladimiru Prudnikovu ir Lietuvos nacionalinio
operos ir baleto teatro orkestru.
Netrukus Gabrielės laukia dar viena prestižinė scena – balandžio mėnesį ji
dainuos Berlyno filharmonijoje.
Šiais metais vėl planuojamas sugrįžimas į Carnegie Hall ir dalyvavimas
konkurse Japonijoje.
Tarptautinėse scenose Gabrielė nuosekliai pristato lietuvišką repertuarą –
tokie pasirodymai prisideda prie Lietuvos kultūrinio matomumo užsienyje.
Parama ir pasididžiavimas
Aurelija pripažįsta, kad tėvų parama jaunam žmogui gali turėti lemiamą
reikšmę.
„Ne visi turi vienodą kelią, bet kiekvienas nori turėti atramą, kai jos
prireikia. Tai palengvina gyvenimą, kuris vis tiek yra tik to žmogaus“, – sako ji.
Paklausta, ką jaučia matydama dukros sėkmę, mama neslepia emocijų.
„Grįžtant į Lietuvą atskriejo žinia, kad Gabrielė balandžio mėnesį
dainuos Berlyno filharmonijoje, turime kvietimus į Niujorką, Zalcburgą,
Tokijų, San Franciską, tai tiesiog atima žadą nuo garbės, kartu ir
atsakomybės… bet mes neapsakomai laimingi“, – dalijasi ji.
„Gabrielė – mano gyvenimo stebuklas. Gal Dievulis man ją atsiuntė kaip
kompensaciją už savo mamos netektį. Esu dėkinga vyrui, artimiesiems,
pedagogams ir remėjams, kurie leidžia mums siekti svajonių“, – atvirai kalba
Aurelija.
Nuotraukos: iš asmeninio archyvo
