Gruodžio 18-osios vakarą Portlando lietuvių bendruomenės tikintieji rinkosi į susikaupimo vakarą pasimelsti ir pabendrauti su Jo Ekscelencija vyskupu Lionginu Virbalu iš Lietuvos, šiuo metu besisvečiuojančiu Amerikoje ir lankančiu įvairias katalikiškas vietas, lietuvių bendruomenių parapijas bei Šv. Kazimiero parapijas (Los Andželas, Kalifornija) su klebonu Tomu Karanausku.
Krikščioniškasis pasaulis, laukdamas Išganytojo atėjimo, maždaug mėnesį iki šv. Kalėdų tarsi nuščiūva… Adventu vadinamas laikotarpis skirtas pabendrauti su artimaisiais, susikaupti, skleisti ramybei ir gerumui. Daugelis šio meto tradicijų atkeliavo iš žilos senovės. Tai laikas, skirtas priminti apie buvimą kartu, artimojo pajautimą, laikas padėkoti, atsiprašyti ir su visais susitaikyti. Dabar pats metas prisiminti amžinąsias, tikrąsias vertybes, apmąstyti, ką turėtume keisti savyje ir aplink save, kad kitais metais būtume laimingesni…
Svetinguose Portlando lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkės Giedrės ir Vilmanto Babarskų namuose tvyrojo ypatinga nuotaika… Atrodė, kad visi, tą lietingą vakarą susirinkę po dienos darbų į šventiškai papuoštą šių namų svetainę, tapome viena draugiška šeima, su viltimi laukiančia kūdikėlio Jėzaus užgimimo ir gražiausios metų šventės – stebuklingų šv. Kalėdų…
Kunigas T. Karanauskas sukvietė visus kartu melstis, o Jo Ekscelencija vyskupas L. Virbalas palaimino gausų šventišką stalą ir visi susėdome ragauti skaniųjų močiutės Vaidos virtų cepelinų, žemaitiškų blynų bei įvairių gardėsių, paruoštų kitų šeimininkių. Visi mintimis nejučia nuklydome į tuos laikus, kai dar buvome vaikai, kai šventai tikėjome, kad šv. Kalėdų naktį kalba gyvuliai ir įvyksta daugybė kitų stebuklų, prisiminėme, kaip šios šventės būdavo laukiama ir jai ruošiamasi gimtinėje Lietuvoje, savo tėvų ar senelių namuose, kokių būdavo laikomasi tradicijų, kokie būdavo ruošiami valgiai, žaidžiami žaidimai ir giedamos giesmės…
Ir štai jau mūsų nenuilstantis lietuvybės ir kartu senovinių lietuviškų liaudies dainų puoselėtojas, buvęs ilgametis Portlando lietuvių bendruomenės pirmininkas Vilius Žalpys dalija adventinių giesmių žodžius ir nuskamba pirmoji giesmė: „Sveikas, Jėzau gimusis, šventas Dievo kūdiki…“; „Tyliąją naktį balsas sugaudė…“; „Gul šiandieną jau ant šieno Atpirkėjas žmonijos…“
Viena giesmė keitė kitą, pleveno šiltos žvakių liepsnelės, dalijomės gražiais prisiminimais. Buvo taip gera ir jauku, kad niekas nenorėjo skirstytis…
Kunigas T. Karanauskas pakvietė vyskupą palaiminti bendruomenės narių atsineštus kryželius ir kitas širdžiai brangias relikvijas. Kartu palaiminimas buvo suteiktas ir visiems čia susirinkusiems bei jų šeimoms ir artimiesiems.
Pasak Jo Ekscelencijos vyskupo L. Virbalo, Kūčių vakarienė yra bene gražiausia lietuviška tradicija, tačiau ne visi gali sau leisti ją švęsti ar turi su kuo, todėl jis ragino: „Sustok, paklausk vardo, pasikviesk, paskambink, skirk laiko…“
„Šiandien džiaugiamės ir sveikiname vienas kitą, sulaukusius džiugiosios Kalėdų žinios: „Mums gimė Išganytojas.“ Angelai piemenims skelbė, kad Jo gimimas bus didis džiaugsmas visai tautai, ir linkėjo ramybės Dievo mylimiems žmonėms. Bet tai, ką jie pamatė, buvo labai paprasta: „Jie nusiskubino ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose“ (Lk 2, 16). Dievo Sūnus neatėjo su Visagalio jėga ir šlove – Jis atėjo kaip neturtingas ir silpnas Kūdikis. Jis nenori mūsų priversti, bet nori savo meile pakviesti, nenori parodyti galios, bet nori laimėti širdis“, – rašoma Kauno arkivyskupo metropolito L. Virbalo pasirašytame Kauno vyskupų kalėdiniame laiške tikintiesiems.
Jo Ekscelencijos vyskupo L. Virbalo apsilankymas Portlando lietuvių bendruomenės tikintiesiems tapo ypatinga švente šiuo adventiniu susikaupimo laikotarpiu, o jo padrąsinantys žodžiai, asmeninis pasiaukojimo Dievui ir tarnavimo žmonėms pavyzdys suteikė visiems taikos ir ramybės, įkvėpė viltį, kad ateinantys 2020 metai bus geresni, kilnesni, šviesesni…
Dėkojame Portlando lietuvių bendruomenės valdybai ir jos pirmininkei G. Babarskienei už tokį šiltą ir dvasingą adventinio susikaupimo vakarą. Ypatingą padėkos žodį norėtume tarti Giedrės mamytei Vaidai Bašinskienei už jos nuolatinį rūpestį, kad niekam nieko netrūktų, už jos pasiaukojimą triūsiant visą dieną virtuvėje ir ruošiant šį bei daugybę kitų vaišių stalų įvairiausiomis progomis. Esame dėkingi turėdami tarp savęs tokią darnią, katalikišką šeimą, kurios namų durys visada visiems atviros…
Gražina Kazilienė
Nuotraukos Giedrės Babarskienės