Ingrida ir Laurynas Misevičiai puikiai pažįstami lietuviškai veiklai neabejingiems Amerikos lietuviams. Laurynas jau daugiau nei 20 metų užsiima visuomenine veikla įvairiose lietuviškose organizacijose, dešimtus metus vadovauja stambiausiai lietuvių išeivijos sporto mėgėjų sąjungai ŠALFASS. Pusantro dešimtmečio Amerikoje gyvenanti Ingrida aktyvumu nenusileidžia vyrui – pirmininkauja JAV Lietuvių Bendruomenės (JAV LB) Portlando apylinkei ir Vakarų apygardai. Prieš trejus metus būtent per visuomeninę veiklą suradę vienas kitą, dabar juodu, suvieniję jėgas, dar entuziastingiau siekia bendro tikslo – stiprinti lietuvybę JAV ir Amerikos lietuvių ryšius su Lietuva, kuri, L. Misevičiaus manymu, vis dar mažai žino, kiek išeivija nuveikė savo gimtojo krašto labui.

Ingrida ir Laurynai, papasakokite, kokie keliai Jus atvedė į Ameriką ir kaip jie Jus abu suvedė.
Ingrida: Į Ameriką atvažiavau stažuotis ir mokytis. Studijuodama Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete, buvau aktyviai įsitraukusi į tarptautinės studentų valdomos organizacijos AIESEC veiklą. AIESEC asociacija organizuoja studentų mainų programas daugiau nei 100 pasaulio šalių. Priėmiau pasiūlymą metus laiko stažuotis Portlando oro uoste koordinuojant parduotuvių ir restoranų veiklą. Tais pačiais metais išsilaikiau stojamuosius egzaminus ir buvau priimta į Portlando universiteto (Portland State University) verslo vadybos magistro studijų programą.
Mane su Laurynu suvedė lietuviškumo keliai – susipažinome 2013 m. spalio mėn., Los Andželo „Lietuvių dienų“ šventės metu.
Laurynas: Kaip ir Ingrida, nevykau už Atlanto dėl ekonominių priežasčių ar laimės ieškoti… Nors stipendiją mokslams Bridžporto universitete (University of Bridgeport), esančiame Konektikuto valstijoje, gavau dar 1992 metais, keliauti į Ameriką sutikau tik po dvejų metų, nes tuomet universiteto vadovybė rado galimybę man suteikti išlaikymą, taip pat sumokėjo už kelionę iš Lietuvos.
Trūks plyš gyventi užsienyje nei noro, nei reikalo nebuvo. Juk tuo metu su pirmąja atkurto Vytauto Didžiojo universiteto laida buvau baigęs ekonomikos studijas Kaune, jau turėjau darbinės patirties ką tik atkurtame Lietuvos banke, vėliau net buvau priimtas į Senamiesčio banko valdybą Vilniuje, nors buvau dar gana jaunas – 23 metų amžiaus. Tačiau, iš JAV universiteto gavęs pasiūlymą studijuoti verslo vadybos magistrantūroje su stipendija ir visišku išlaikymu, 1994 m. rudenį atsidūriau Rytų pakrantėje…
Teko pagyventi keliose Amerikos valstijose, pamažu vis labiau įsitraukiau į lietuvišką visuomeninę veiklą. Galiausiai už tai buvau „apdovanotas“ puikia žmona Ingrida, su kuria suvedė bendruomeninių ryšių užmezgimo keliai „Angelų“ mieste (Los Andžele – red. past.).
Kaip klostėsi Jūsų karjera šioje šalyje?
Ingrida: Baigusi verslo vadybos magistrantūros studijas ieškojau darbo europiečių kompanijoje ir įsidarbinau vokiečių firmos „Adidas“ JAV padalinyje Portlande (Oregono valstija). Per 12 metų pavyko šiek tiek palypėti karjeros laipteliais, įgijau patirties logistikos, technologijų bei rinkodaros srityse. Dabar esu mūsų kompanijos rinkodaros operacijų vadovė. Rinkodaros operacijos yra gana painus pavadinimas ir gali reikšti keletą skirtingų sričių. Mano pareigos yra susijusios su produkcijos kūrimo procesu ir režimu.
Laurynas: Nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, kai teko gimtinėje per pusę metų (1993–1994 m. m.) padirbėti dviejuose bankuose, iki pat dabar visa mano karjera klostėsi finansų srityje, o per 20 metų Amerikoje teko paragauti didžiųjų bankų darbuotojo duonos: dirbau Jungtiniame šveicarų banke (Union Bank of Switzerland), „Wells Fargo“, Amerikos banke (Bank of America), „JPM Chase“. Šiuo metu vadovauju vienos žinomiausių JAV Vakarų pakrantėje „Farmers“ draudimo kompanijos agentūrai kaimyninėje Vašingtono valstijoje. Netolimoje ateityje būtų įdomu sugrįžti padirbėti į Europą, juk per pastaruosius du dešimtmečius sparčiai keitėsi finansų valdymas bei bankininkystė ir Senajame žemyne.
Laurynai, ar per tuos 22 metus visada buvote įsitraukęs į lietuvių bendruomenės veiklą? Kokia tai buvo veikla?
Vienokia ar kitokia visuomenine veikla buvau susidomėjęs ne tik čia, Amerikoje, bet ir gyvendamas Lietuvoje, kai dar mokiausi vidurinėje mokykloje, o vėliau – Vytauto Didžiojo universitete. Su bendraminčiais atkūrėme universiteto sporto klubą, buvau išrinktas pirmuoju šios organizacijos studentų pirmininku.
Apsigyvenęs JAV, per keletą metų artimiau susipažinau su vyresniaisiais pokariu į Ameriką imigravusiais lietuviais ir mane tiesiog užbūrė jų nuoširdus patriotizmas, nenuilstamas gimtosios Lietuvos kultūros ir etninių tradicijų puoselėjimas, ilgametė kova dėl okupuoto savojo krašto Nepriklausomybės, nors ir gyvenant svetur.
Nors pirmiausia Bridžporte įstojau į dabar šimtametės „Lietuvos Vyčių“ organizacijos gretas – jie veikė visai šalia universiteto esančioje lietuviškoje Šv. Jurgio parapijoje, – ilgainiui supratau, kad artimiausia mano požiūriui yra JAV Lietuvių Bendruomenė, įkurta 1951-aisiais, kuri apima bene visą Ameriką ir jungia visus tautinei veiklai neabejingus kitoje Atlanto pusėje atsidūrusius lietuvius. Per JAV LB apylinkės, kurią atkūrėme 2003 metais tame pačiame Bridžporto mieste, renginius ilgainiui atradau ir Lietuvių fondą, Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo ir sporto sąjungą (ŠALFASS), Lietuvių susivienijimą Amerikoje (LSA), Lietuvių žurnalistų sąjungą (LŽS), pradėjau rašyti į Šiaurės Amerikos lietuvių spaudą.

Kada pajutote, kad galite ir norite imtis daugiau atsakomybės reikalaujančių pareigų, o ne tik dalyvauti lietuviškuose susibūrimuose, rašyti lietuviškoje spaudoje?
Na, imtis atsakomybės vieni mūsų galime ir tai darome nuo pat mažens, o kitiems kur kas lengviau vykdyti vadovų nurodymus. Aš pats niekuomet neieškojau atsakingesnių pareigų, tiesiog jos pačios mane susirasdavo. Esu nepaprastai dėkingas už vieno turbūt labiausiai patyrusių JAV LB veikėjų Algimanto Gečio kantrybę ir vertingus patarimus; taip pat buvo didžiulė garbė ir neįkainojama patirtis dirbti vienoje komandoje su tuomete Krašto valdybos pirmininke, buvusia Lietuvos švietimo viceministre a. a. Vaiva Vėbraite-Gust. Smagu matyti, kaip, prieš maždaug 15 metų kartu pradėję veikti „viename kaime“ su dabartine JAV LB vadove Sigita Šimkuviene-Rosen, dabar, vadovaudami skirtingoms organizacijoms, imamės vis stambesnių bendrų projektų dėl lietuvybės išlaikymo. Darome tai, kas padaroma, tačiau dar daugiau atsakomybės laukia ateityje – juk ne mažiau kaip trečdalis lietuvių šiuo metu gyvena išeivijoje, kuri yra galinga, bet nevisiškai išnaudojama jėga, visų pirma mūsų tikrosios Tėvynės – Lietuvos – labui.
Esate Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo sporto sąjungos (ŠALFASS) pirmininkas. Kokie esminiai šios sąjungos uždaviniai? Kiek klubų, lietuvių ji vienija?
ŠALFASS yra stambiausia lietuvių išeivijos sporto mėgėjų sąjunga, kurios ištakos siekia pokario Vokietijos (Augsburgo) perkeltųjų asmenų (angl. Displaced Persons, DP) stovyklas, o veikla Šiaurės Amerikoje ėjo išvien su ta pačia JAV LB nuo 1951-ųjų, kai pradėtos organizuoti kasmetinės sporto žaidynės Kanadoje ir JAV.
Esminiai šios sąjungos uždaviniai – per sportinius renginius, judėjimą ugdyti Šiaurės Amerikos lietuvių tautinę sąmonę, skatinti burtis į lietuviškus sporto klubus ir nepamiršti lietuvių kalbos, dalyvauti kitų visuomeninių tautinių organizacijų veikloje.
ŠALFASS klubuose oficialiai sportuoja apie tūkstantį mūsų tautiečių, tačiau vien tik Amerikos lietuviška sostine laikomoje Čikagoje Lietuvių krepšinio lygoje šiuo metu rungtyniauja 19 vyrų komandų, taip pat kasmet rungiasi tinklinio, stalo bei lauko teniso, pastaraisiais metais ir ledo ritulio mėgėjai. Be lietuvių mėgstamiausio sporto krepšinio rungtynių, apie 30 vienaip ar kitaip ŠALFASS veikloje dalyvaujančių JAV bei Kanados atletų klubų nuolatos organizuojame golfo, tarp amerikiečių itin populiaraus softbolo, šaudymo, boulingo, kalnų slidinėjimo, šachmatininkų varžybas, be pertraukos dalyvavome visose devyneriose iki šiol surengtose Pasaulio lietuvių sporto žaidynėse. Dabar ruošiamės jubiliejinėms dešimtosioms žaidynėms, kurios kitų metų vidurvasarį vyks mano gimtajame Kaune. Užsibrėžėme tikslą per ŠALFASS klubus suburti ir atsivežti į Lietuvą didžiausią užsienio lietuvių sportininkų delegaciją.
Kodėl ėmėtės būtent šios organizacijos pirmininko pareigų?
Užaugęs legendinio Kauno „Žalgirio“ krepšininkų sukeltos „karštligės“ laikais dar Tarybinėje Lietuvoje, būtent per sportą atradau lietuvybę, krepšinis tuomet tapo mūsų tautos pasipriešinimo okupacijai kelrode žvaigžde, nuo kurios per gana trumpą laiką atėjome iki visiškos Nepriklausomybės, o vėliau, 1992 metais, ir sulaukėme pirmosios Lietuvos olimpinės rinktinės sėkmės Barselonoje. Na o aš pats tuo metu jau gyniau Vytauto Didžiojo universiteto vaikinų krepšinio komandos garbę.
2002 metais mane išrinko ką tik atkurto Konektikuto lietuvių sporto klubo pirmininku, netrukus buvau pastebėtas legendinio ŠALFASS generalinio sekretoriaus, pirmojo mūsų organizacijos Šlovės arenos nario šviesaus atminimo Algirdo Bielskaus… Pasidaviau jo „spaudimui“ perimti Rytų apygardą, o 2007 m. rudenį sėkmingai kandidatavau į Centro valdybos pirmininkus: net sunku patikėti, kad kitąmet bus prabėgęs ištisas dešimtmetis. Dabar jau ieškausi pamainos!
Visuomeninei veiklai atiduodate daug laiko ir jėgų. Ar kartais nesijaučiate neįvertintas?
Tuos, kurie iš tokios veiklos tikisi sau naudos ar įvertinimo, galiu perspėti iš anksto – verčiau ieškokitės, kur kitur pritaikyti savo gebėjimus ar talentą. Tai nuoširdžiai sakau žinodamas šimtų vyresniųjų Amerikos lietuvių, savo etninei Tėvynei atidavusių daug didesnę savo gyvenimo dalį negu aš, patirtį. Galiu drąsiai pareikšti, kad Lietuva iš esmės neįvertino ir dabar nevertina tų žmonių pastangų, o ir labai nedidelė mūsų Tėvynėje gyvenančiųjų dalis težino, kiek išeivija atnešė naudos savo gimtajam kraštui – ne tik materialinės, bet ir įvairiausių ryšių, žinomumo tarptautiniu mastu.
Vis dėlto ne dėl to dedame milžiniškas pastangas, ne dėl kokio nors konkretaus įvertinimo kasdien galvoje sukasi vis naujų lietuviškų projektų idėjos. Kai pagrindinėje Baltimorės arenoje į Šokių šventę susirenka tūkstančiai lietuvių ir virš visų miesto centro didžiausių viešbučių išdidžiai suplazda trispalvė, kai į kasmetinį Lietuvos ambasados krepšinio turnyrą Vašingtone su didžiausiu užsidegimu dalyvauti atvyksta ne tik dešimtys Rytų pakrantėje gyvenančių tautiečių, Baltijos kaimynų latvių ir estų, bet ir JAV Valstybės departamento bei Pentagono vyrų komandos, kai šimtai mūsiškių kiekvieną rudenį iš įvairiausių valstijų ir netgi Kanados regionų suvažiuoja į Los Andželo „Lietuvių dienas“, supranti, kad lietuvybės reikia ne tik patiems šių švenčių organizatoriams, – didesnio įvertinimo negali būti.

Ingrida, ar Jūsų vyras dirba ne per daug?
Na tai priklauso nuo to, kaip kas supranta sąvoką „per daug“ (šypsosi – red. past.). Mes abu esame iš panašaus kelmo spirti. Neužtenka valandų paroje, kad nuveiktume viską, ką norėtume. Bet kadangi tai darome kartu, visuomeninė veikla nuo pat pradžių mums tapo bendru šeimos tikslu.
Jūs šiuo metu taip pat turite svarbių įsipareigojimų – esate JAV Lietuvių Bendruomenės Portlando apylinkės ir Vakarų apygardos pirmininkė. Ar vyro užsidegimas lietuvybe užkrėtė Jus, ar ir anksčiau buvote aktyvi JAV Lietuvių Bendruomenės narė?
Sutikau Lauryną kaip tik tuomet, kai pradėjau aktyviau prisidėti prie JAV Lietuvių Bendruomenės veiklos. 2013 metų kovo mėn., atsistatydinus ilgalaikiam Portlando bendruomenės pirmininkui Viliui Žalpiui, buvau išrinkta į šį postą. Oficialios pareigos pastūmėjo domėtis tuo, kas vyksta kitose apylinkėse, imtis bendrų projektų, užmegzti daugiau ryšių. Tokių tikslų vedama ir atvykau į lemtingąsias „Lietuvių dienas“ Los Andžele. Sakyčiau, užsidegimas lietuvybe mus suvedė, o Lauryno ilgametė patirtis padėjo mūsų veiklos pobūdį bei mastą pasukti reikšmingesne kryptimi ir suteikė tam daug ryškesnį pagyvėjimą.
Kokia Portlando lietuvių bendruomenė, Jūsų akimis? Ar nėra taip, kad jos veikla laikosi tik ant kelių veiklių žmonių pečių?
Portlando bendruomenė daugelio yra apibūdinama kaip didelė šeima. Palyginti su didžiaisiais lietuvių centrais Amerikoje, mūsų apylinkė nėra didelė, tačiau aktyvumu dažnai juos lenkiame. Didžiuojuosi, kad per beveik ketverius metus pavyko patraukti energingų „trečiabangininkų“ grupelę, įsteigti lituanistinę mokyklą, išsirinkti savo atstovus į JAV LB Tarybą.
Na o dėl veiklių žmonių… Etninės kultūrinės bendruomenės sėkmę lemia du pagrindiniai veiksniai: atsidavę žmonės, kurie apsiima organizuoti veiklą, ir bendruomenės nariai, kurie dalyvauja renginiuose ir prisideda prie finansinio apylinkės išlaikymo. Veikla nutrūktų, jei neliktų vienos iš šių sudedamųjų dalių. Žinoma, savanorių visada trūksta ir dažnai atrodo, kad galėtum dar didesnius kalnus nuversti, jei štai atsirastų bent vienas papildomas entuziastingai nusiteikęs visuomenininkas. Bet tikiu, kad konkrečiai Portlando bendruomenėje mums su Laurynu pamaina atsiras.
Kaip manote, ar pasikeitus dviem ar trims kartoms Portlande dar bus galima išgirsti kalbant lietuviškai?
Lietuvių kalbos išlaikymas emigracijoje yra skausmingas ir sudėtingas klausimas. Vaikai gerai įvaldo lietuvių kalbą tik tuomet, kai tėvai tuo labai rūpinasi ir kai veikia stiprios lituanistinės mokyklos. Kuriantis mišrioms šeimoms, lietuvių kalbos mokymasis tampa dar sudėtingesnis. Atvykusieji iš Lietuvos dar kažkiek stengiasi vaikus išmokyti lietuviškai. Tačiau tuo, ar vaikai mokys savo vaikus lietuvių kalbos, labai abejoju. Kiek yra tekę susidurti, anūkai dažniausiai prisimena papročius, maistą, bet senelių kalbos temoka vos keletą žodžių. Todėl džiugu matyti, kad tokios organizacijos, kaip Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, JAV LB, Lietuvių fondas, remia vaikus ir jaunimą, norinčius mokytis ir dirbti Lietuvoje. Tikiuosi, tiek Portlando, tiek visos išeivijos lietuvių atžalos susidomės tokiomis programomis, kaip LISS („Lietuvių išeivijos studentų stažuotės“) ar „Talentai Lietuvai“, ir pasinaudos jiems siūlomomis galimybėmis.
Iš kur toks stiprus Jūsų patriotiškumas? Kaip manote, kaip jį perduoti savo atžaloms?
Mes augome ir brendome Lietuvoje tuo metu, kai mūsų šalis kovojo dėl Nepriklausomybės. Paauglystės laikotarpiu mus supo tautinio pasididžiavimo aura. Visur skambėjo A. Vilčinsko „Grįžtu namo“ ir E. Masytės „Laisvė“. Mokykloje mokėmės „Tautišką giesmę“, pionieriškus kaklaraiščius pakeitė trispalvės juostelės. Kaip asmenybės susiformavome patriotiškumo euforijoje. Mūsų vaikams šito patirti neteks, tačiau stengiamės įdiegti meilę savo kilmės šaliai ir visuomeninės pareigos jausmą. Vaikai dalyvauja kiekviename lietuviškame renginyje, daug jiems pasakojame ir skaitome apie istorinius įvykius, stengiamės dažnai apsilankyti Lietuvoje. Mūsų mažylis (vos pusantrų metukų Rokas Sabonis Misevičius) Portlande nuo pat gimimo vadinamas lietuvių bendruomenės vaiku: pirmajame renginyje dalyvavo būdamas vos dviejų savaičių ir kiekvieno minėjimo ar koncerto metu juo rūpinasi visos mūsų bendruomenės „tetos“, kad mama su tėčiu galėtų užsiimti organizaciniais reikalais. O iki 1 metų amžiaus lėktuvu jau buvo skridęs nei daug, nei mažai – 15 kartų, įskaitant ir 17 valandų kelionę į Lietuvą!
Laurynai, 2012 metais viename interviu sakėte, kad kai susilauksite vaikų, turėsite gana greitai grįžti į Lietuvą… Kas pakeitė Jūsų planus?
O kas Jums sakė, kad šie planai pasikeitė?! Tik procesas užsitęsė… Sukūrę šeimą, dabar su Ingrida turime abu viską nuspręsti ir nusistatyti konkretesnį grafiką.
Lietuvoje užaugo mano sūnus Ąžuolas Margiris, kuris, beje, niekur neemigravo ir planuoja toliau studijuoti Vilniuje arba Kaune. O ir mes į Lietuvą grįžtame kasmet trumpesniam arba ilgesniam laikotarpiui. Stiprus ryšys su gimtine niekur nedingo, net ir spaudą kas rytą skaitome lietuvišką, o ne amerikietišką. Nenorėčiau, kad nutiktų taip, kaip daugeliui vyresniųjų draugų, kurie, nors ir išgyveno karus bei tremtį, tačiau tik sapnuose su visam sugrįžo savo numylėton gimtinėn…
Taip pat esate sakęs, kad tik išvažiavęs į Ameriką supratote, kokia Jums brangi Lietuva. Ar nemanote, kad grįžęs į Lietuvą taip pat galvotumėte apie JAV?
„Niekada nesakyk niekada“, – ausyse skamba visiems puikiai žinomas anglų literatūros klasiko Č. Dikenso posakis, nors ir po 22 Amerikoje praleistų gyvenimo metų atrodo, kad Lietuva ir Europa vis vien arčiau širdies. Beje, per ateinantį pusmetį sukaks lygiai tiek pat laiko JAV, kiek pradžioje buvau pragyvenęs Lietuvoje. Išvykau būdamas beveik 23 metų, bet jų užteko, kad suprasčiau, ko netekau išvykęs. Visuomet prisimenu savo Niujorke gyvenančio bičiulio Deivio Pavasario išsakytą mintį: „Kiek mums emigracija davė, lygiai tiek ir atėmė.“
Už ką abu jaučiatės dėkingi Lietuvai ir Amerikai?
Ingrida: Lietuvai dėkingi už viską! Dėkingi už tai, kad esame lietuviai, kad gimėme didvyrių krašte, kad kalbame viena seniausių pasaulyje kalbų, kad esame tūkstantmetės istorijos užgrūdinti niekada nepasiduoti ir kovoti už savo gimtinę… Na o gyvenant svetur meilė savo kraštui tik dar labiau sustiprėja.
Laurynas: Amerikai abu dėkingi už tai, kad šioje šalyje susitikome ir dabar kartu dirbame Lietuvai.
Dėkoju už pokalbį.
Inga Nanartonytė
Nuotraukų autoriai Jelena Jermalovič-Mysina ir Darius Kuzmickas