Ne kartą ir ne du teko girdėti, kad daugiau patriotizmo šiais laikais ieškokime užsienyje, o ne pačioje Lietuvoje. Sunku vienareikšmiškai pasakyti, ar taip ir yra, bet už Atlanto gyvenu jau daugiau nei du dešimtmečius ir bent jau Amerikos lietuvių kasmet rengiamuose Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjimuose pasijunti taip, kaip mūsų tautiečiams Olimpiadoje iškovojus medalius. Šį savaitgalį – įspūdžiai iš Sietlo ir Portlando, dviejų didesnių lietuvių bendruomenių Šiaurės Vakarų pakrantėje.
Kažin ar daug Jūsų, mieli skaitytojai, žinojo, kad Sietlo lietuviai leidžia vienintelį turbūt per visą išeiviją dvikalbį laikraštuką, pavadintą „Tulpė Times“, – jis į savo prenumeratorius kreipiasi lietuvių ir anglų kalbomis. Man, kaip prijaučiančiam rašantiesiems, gerą dešimtmetį bendradarbiavusiam jau 16-us metus skaičiuojančiame JAV lietuvių savaitraštyje „Amerikos lietuvis“, smagu antrus metus paeiliui įsilieti į spausdintam žodžiui neabejingųjų šeimyną Vakaruose. O ir pati šventė Smaragdiniame mieste (nuo 1981 m. oficiali Sietlo miesto pravardė) buvo tikrai įspūdinga! Dar ir dabar sunku patikėti, kaip Nomeda Lukoševičienė sugebėjo į kelių valandų programą sudėti ir „Lino“ lituanistinės mokyklos auklėtinių bei choro pasirodymą, ir „Lanko“ stovyklos pristatymą, ir „Lietuvos dukterų“ draugijos Sietlo skyriaus fotomontažą, ir unikalaus suaugusiųjų choro „Vakarai“ dainas… O kur dar iš Portlando atvykusių merginų grupės šokiai bei „Equus“ saksofonų kvarteto muzikinis sveikinimas?
Iš minėjimo garbės svečių išsiskyrė Vašingtono universiteto Baltijos studijų programos lektorė Aušra Valančiauskienė. Kalbėdama Lietuvos nepriklausomybės šventės proga ji tarsi deklamavo „Odę lietuvių kalbai“. Savo kalbą užbaigė Justino Marcinkevičiaus eilėmis, nejučia išreikšdama patriotiškai nusiteikusių lietuvių požiūrį į Nerijos Putinaitės neseniai savo knygoje išsakytą kritiką vieno garsiausių Lietuvos poetų atžvilgiu.
Po trumpos pertraukėlės išvydome dvi skirtingas tautinių šokių grupes – „Lanką“ ir „Lietutį“. Be abejonės, daugumą Sietle matytų šokėjų išvysime ir šią vasarą XV išeivijos tautinių šokių šventėje Baltimorėje. Šventės pabaigoje akompanuojant dr. Dainiui Vaičekoniui visi kartu traukėme Maironio „Lietuva brangi“. Simboliška – tūkstančiai mylių nuo Tėvynės, bet Ji vis vien be galo brangi. Vos kelios valandos automobiliu žemyn, ir mes jau Rožių mieste – Portlande, kuris šiemet ne ką mažiau lietingas nei Sietlas, bet jame gyvenantys lietuviai savo kaimynams iš aukščiau nusileidžia nebent skaičiumi, bet ne tautiškumu.
„Paėmęs į rankas Jūsų minėjimo programą, galiu drąsiai teigti, kad ir Vašingtonui būtų ko iš Portlando išmokti“, – sakė drauge su generaliniu konsulu D. Gaidžiu Oregono valstijos lietuvius šventės metu aplankęs LR ambasadorius JAV sostinėje Rolandas Kriščiūnas. Jo Ekscelencija kartu su Portlande, Latvių centre, paminėti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos susirinkusiais lietuviais kartu rašė ir Nacionalinį diktantą. Kaip teigė Lietuvos generalinis konsulas, reziduojantis Los Andžele, Darius Gaidys, portlandiečių pasitikrinti savo lietuvių kalbos rašybos susirinko septyniolika tautiečių, o keliais milijonais daugiau gyventojų galinčiame pasigirti Angelų mieste − vienu mažiau. Tačiau, kaip mes puikiai išmokome iš Nemuno krašto krepšininkų laimėjimų, ne kiekybė, o vienybė svarbiausia. Juo labiau kad gyvenant tarp „svetimųjų“ jos dar daugiau prireikia. Kaip visus aplinkinius vienyti dirbti Lietuvos labui, galime drąsiai pasimokyti kad ir iš buvusio Lietuvos ambasadoriaus JAV ir Meksikoje Vygaudo Ušacko. „Kas galėtų patikėti, kad aš, penkta karta giminėje šimtaprocentinis oregonietis, neturintis nieko bendra su Rytų Europa ir Lietuva, jau dvyliktus metus esu Jūsų šalies Garbės konsulas Portlande?! – susirinkusiųjų šypsodamasis klausė plačiai šiose apylinkėse žinomas verslininkas Randy Milleris. − Prieš gerą dešimtmetį Pasaulio reikalų tarybos (angl. World Affairs Council) Portlando skyriaus suorganizuotame renginyje pranešimą skaitė ambasadorius Ušackas. Jis savo charizma ir puikiu bendravimo stiliumi kėlė daugelio paskaitos dalyvių susižavėjimą… Po oficialios dalies Vygaudas pakvietė mane išgerti poros bokalų alaus. Kaip žinote, mūsų miestas garsėja puikiomis aludarių tradicijomis! Na ir ką jūs manot, po trečiojo, beje, visai neplanuoto bokalo (paprastai mano limitas – ne daugiau kaip du) aš ir sutikau tapti Lietuvos Respublikos garbės konsulu Portlande, štai jau antras dešimtmetis savo lėšomis reklamuoju Jūsų valstybę, po keliskart per metus skraidau į Vašingtoną dalyvauti konsulų suvažiavimuose ir padedu lietuviams Šiaurės Vakarų pakrantėje megzti verslo ir mokslo ryšius.“
Po trumpų, bet taiklių ambasadoriaus ir konsulų bei kitų garbės svečių sveikinimų nebuvo lengva įsiklausyti į grėsmingą politikos apžvalgininko Mariaus Laurinavičiaus prezentaciją Rusijos agresijos tema, tačiau akimirksniu atgijome scenoje išvydę Portlando lituanistinės mokyklėlės „Atžalynas“ mokinukus bei jaunųjų vietinių lietuvių talentų pasirodymą. Gražia staigmena tapo Latvių bendruomenės prezidentės Oregono valstijoje Ilvos Metlane asmeninis sveikinimas Portlando lietuviams bei auka „broliukų“ veiklai paremti. Sporto klubo „Lituanica“ vadovė Inga Sadaunikaitė-Kozhevnikov jubiliejinio 25-ojo Sausio 13-osios aukoms atminti skirto bėgimo „Gyvybės ir mirties keliu“ Portlande dalyviams įteikė atminimo medalius, gautus iš organizatorių Lietuvoje. Vakaro programą vainikavo iš Čikagos į Rožių miestą prieš keletą metų atitekėjusios Amerikos lietuvaitės Vakarės Rūtos Petroliūnaitės dainų repertuaras. O mūsų turas po Lietuvos nepriklausomybę švenčiančias Š. Vakarų pakrantės bendruomenes nesibaigia – rytoj lankysimės pas savo kaimynus iš šiaurės, Vankuverio lietuvius Kanadoje.
Laurynas R. Misevičius specialiai Lietuvai iš Šiaurės Vakarų
Dariaus Kuzmicko nuotr.