Po mirties kūnas keliauja ne į karstą ar į krematoriumą, o atiduodamas į gluosninės kreivabūdės glėbį. KTU „Santakos“ slėnyje apsilankiusios Stanfordo universiteto mokslininkės Jae Rhim Lee teigimu, tai – ekologiškiausias būdas būti palaidotam.
Menininkė, dizainerė ir išradėja, vieno garsiausių pasaulyje Stanfordo universiteto Dizaino instituto (JAV) tyrėja J. R. Lee nuolat kelia žmonijos egzistencijai svarbių klausimų. „Begalybės laidojimo projektas“, kurį ji pristatė Kauno technologijos universiteto (KTU) „Santakos“ slėnyje uždarydama paskaitų ciklą „Zooetika – tarprūšinė ekologija“, padeda suprasti mirties ir kūno irimo procesus. Išskirtiniame interviu Los Andžele gyvenanti mokslininkė tvirtina, kad jos kūrinys turi ne tik praktinę naudą – tai pasiūlymas iš naujo įvertinti žmonijos poveikį planetai.
Kas paskatino pradėti „Begalybės laidojimo projektą“?
Galiu atrasti atmintyje daug dalykų, kurie pakurstė mane pradėti šį projektą. Ko gero, prie jo sukūrimo labiausiai prisidėjo mano domėjimasis mirties fakto neigimu ir kaip tai išpažįstama įvairiose kultūrose, t. y. kaip mirusio žmogaus kūną stengiamasi kuo ilgiau išlaikyti, tarsi jis būtų gyvas.
Dar prieš pradėdama projektą, mąsčiau apie žmonijos po savęs paliekamas atliekas ir šiukšles. Pabandžiau suvokti, kaip mes priimame ir savo pačių kūną. Supratau, kad mūsų kūnas – įrodymas, jog esame mirtingi.
Mūsų kūnas kasdien išskiria įvairių atliekų, tačiau per ilgą laiką dalį perdirbtų kenksmingų medžiagų vis tiek pasilieka. Kūnas po mirties taip pat tampa dar viena atlieka, kurią paliekame po savęs.
Net kremuotas kūnas tampa gamtą teršiančia atlieka?
Savo projekte remiuosi JAV paplitusiomis laidotuvių tradicijomis, kurios yra unikalios. Galime pamatyti, kaip kultūrinis mirties neigimas – nenoras patikėti, kad žmogaus nebėra ir jis sugrįžo atgal į gamtą, veda prie siaubingų laidojimo tradicijų. Viena tokių – JAV įprasta kūną prieš laidotuves apdirbti baisiu kancerogenu formaldehidu tam, kad miręs žmogus atrodytų ne miręs, o tik prigulęs snūstelėti. Taip bandoma paneigti mirtį. Tik neseniai JAV vyriausybė šią cheminę medžiagą pripažino tikru kancerogenu – anksčiau jis buvo įtrauktas tik į numanomų vėžį sukeliančių medžiagų sąrašą.
Be šios pavojingos medžiagos, tradicinėse laidotuvėse galėtume rasti dar daugybę toksiškų dalykų – pradedant karstą dengiančiu laku, baigiant gausybe sunaudojamų gamtos išteklių.
Šiandien vis daugiau žmonių renkasi kremavimą, nes mano, kad tai yra natūralus būdas sugrįžti į gamtą ir ją tausoti, tačiau, deja, taip nėra. Degimo procesui reikia milžiniško kiekio energijos, į atmosferą, dirvožemį ir vandenį patenka daugiau nei 260 mūsų kūne esančių toksinų: cigarečių dervos, įvairių buitinių valiklių.
Net jei ir manote, kad surengsite ekologiškas laidotuves, to nepavyks padaryti, nes didžiausias taršos šaltinis – mūsų miręs kūnas.
Priešnuodis tam galėtų būti viską ryjantis grybas?
Dar savo projekto pradžioje teko studijuoti pas mokslininką mikologą Paulą Stametsą, laikomą mikologijos krikštatėviu. Jis kalba apie grybą kaip apie organizmą tarp gyvybės ir mirties. Būtent grybai yra patys geriausi pasaulyje skaidytojai.
Jei ne grybai, mūsų planeta būtų viena didelė šiukšlių krūva. P. Stametso paskaitose mokiausi auginti ne tik valgomų, bet ir kultūrinių grybų rūšis. Jis yra judėjimo, siekiančio pritaikyti grybus, kaip nuodingų toksinų, užterštų vietovių „valytojus“, pradininkas. Grybai ne tik perdirba mūsų sukuriamas įvairias atliekas, bet ir geba išvalyti pramonės sukuriamus toksinus, įsiskverbiančius į žemę. Po šių paskaitų supratau, kad grybas – simbolis, galintis ne tik padėti atsikratyti mirties neigimo, bet ir priimti ją, kaip natūralią gyvybės ciklo žemėje dalį.
Savo projektui po ilgų tyrimų atrinkau dvi tinkamiausias grybų rūšis – šitakę ir visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, augančią gluosninę kreivabūdę. Pasilikau prie pastarosios rūšies, mat šis grybas – nepretenzingas valgytojas. Kitaip tariant, jis gali suskaidyti iš esmės bet kokią medžiagą. Ši kreivabūdė auga labai greitai ir jau buvo žinoma kaip puiki toksinų valytoja. P. Stametsas su ja sėkmingai yra įveikęs ne vieną gamtinę katastrofą, pavyzdžiui, išvalęs gamtoje išsiliejusį kurą.
Šiems grybams jau davėte „paskanauti“ savo nagų, plaukų ir odos – rezultatai buvo geri. Gal jau išbandėte jį ir su žmogaus mėsa?
Ne, su žmogaus kūnu dar neteko atlikti eksperimentų, tačiau gluosninę kreivabūdę jau išbandžiau su gyvūno mėsa. Tačiau tai buvo tik pirminis pabandymas – iš jo tikslių mokslinių išvadų dar negalime padaryti.
TED konferencijoje į sceną žengėte su specialiu laidojimo kostiumu, išvaizda primenančiu ant pūvančio medžio išsidėsčiusią grybieną. Papasakokite apie jį daugiau.
Kaip ir minėjau, pirmoji mintis buvo rasti ir „ištreniruoti“ grybą, duodant jam savo kūno – plaukų, nagų. Vėliau supratau, jog šiam grybui, kad jis kuo veiksmingiau atliktų savo pareigą perdirbdamas mirusio žmogaus kūną, reikalinga platforma, ant kurios jis galėtų pradėti vešėti. Taip ir atsirado mintis sukurti tokį apdarą, kuriuo miręs žmogus turėtų būti aprengiamas. Medvilninio kostiumo viduje išdėstytos specialios suyrančios kapsulės su skysčiu, skatinančiu sporų, dengiančių visą kostiumo paviršiaus plotą, augimą. O grybai puikiai pažįsta vienas kitą per atstumą – skatinami šio skysčio jie labai greitai susijungtų į vieną tinklą. Taip grybai greitai pradėtų ardyti mirusiojo kūno audinius, perdirbdami kenksmingus toksinus, esančius mūsų kūnuose.
Šis kostiumas atstotų dabar naudojamus neekologiškus ir brangius karstus – žmogus su juo taip pat turėtų būti užkasamas.
Kitaip tariant, šis projektas – puiki, nebrangi ir ekologiška laidojimo ar kremavimo alternatyva?
Per pastaruosius keletą metų visame pasaulyje buvo išrasta ne viena laidojimo naujovė, tarp jų ir mano projektas. Tačiau pastebėjau, kad visame šiame inovacijos diegimo procese kažko tarsi trūksta. Kaip vėliau supratau, tai – žmogiškojo supratimo. Mes nei savo sąmonėje, nei kultūroje nesame pasirengę priimti tokių laidojimo naujovių, kaip „Amžinybės laidojimo projektas“. Be abejo, prisideda ir tai, kad didelė žmonių grupė į tokius projektus žiūri nerimtai.
Kartu su kolega Stanfordo universitete dėstome naują dalyką – dizaino mąstymą. Tai itin populiari disciplina tarp verslininkų ir kartu itin galingas įrankis, padedantis suprasti kultūrinius skirtumus ir skirtingų kultūrų žmonių empatijos poreikius. Manau, toks bandymas suprasti individo pasąmonės procesus – tai, nuo ko turėtume pradėti pažinti save.
KTU