Lietuvių filologijos katedros docentas dr. Robertas Kudirka apdovanotas Rektoriaus premija kaip geriausias 2014 m. Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto dėstytojas. Beveik dešimtmetį pedagoginę duoną kremtantis mokslininkas teigia, kad kiekvienas dėstytojas turi rasti savo santykį su studentais ir darbo metodiką.
Kaip jaučiatės tapęs geriausiu 2014 metų VU KHF dėstytoju?
Labai džiaugiuosi, bet tai ir komplimentas, ir įsipareigojimas. Dabar reikės nuolat galvoti, kaip to „gerumo“ neprarasti, neapsileisti.
Kaip užmezgate psichologinį ryšį su auditorija? Ar naudojate tam kokias nors ypatingas priemones?
Stengiuosi mokyti, dėstyti dialogiškai, vengti monologo ir pernelyg didelio rimtumo, naudoju humorą. Dėstant universitete, rutinos turbūt yra mažiausiai. Jei dėstančiajam nuobodu, kaltas tik jis pats. Galima sugalvoti įvairiausių drąsių užduočių, studentus paskaitos metu nejučia įtraukti į sudėtingą analizę, netikėtais sprendimais gyvinti mokymosi procesą. Aišku, tokiems dalykams reikia daug ruoštis, mokėti improvizuoti.
Ar mėgstate diskutuoti su studentais?
Tai būtinasis komponentas mano paskaitose. Jei niekas nesiginčija, tai pats prisikabinu, klausinėju, provokuoju. Diskusija yra mokymosi, aiškinimosi, išsamesnio supratimo dalis. Ji būtina.
Koks turėtų būti dėstytojo santykis su studentais?
Vieno bendro modelio negali būti, kiekvienas turi ieškoti ir rasti savo santykį su studentais ir metodiką. Tam tikras liberalumas būtinas visada, nes kitaip neišeis priartėti, „prisikasti“ prie asmens. Mano paties metodas yra lankstumas: kartais būnu labai liberalus, familiarus, o kartais, priešingai – atsitraukiu, tampu oficialus.
Ar pastebite, kad studentai keičiasi, t. y. jie kitokie, nei buvo pirmaisiais Jūsų darbo metais? Kaip tai vertinate?
Kaita yra natūralus reiškinys, reikia stengtis ją perprasti ir ja naudotis, o ne kritikuoti ar dejuoti. Pavyzdžiui, išmanieji telefonai ar planšetės yra labai geras dalykas mokant užsienio kalbos – gali visada turėti būtinų programų: morfologijos analizatorių, didelį aiškinamąjį žodyną (kurio popierinė versija sveria apie 1,5 kg) ir pan. Studentai, mūsų aplinka keisis ir toliau, o jei norisi labai daug kritikuoti ar nesuprantama aplinka – gal kaltas pats nepatenkintasis?
Kokia savo, kaip dėstytojo, patirtimi labiausiai džiaugiatės?
Darbas su jaunais žmonėmis, studentija veikia ir tave patį, tarsi jaunina, išlaiko jaunatvišką. Tam tikra dalimi tapatiniesi, nes nori suprasti, kaip jie mąsto. Dirbdamas su jaunais žmonėmis, lyg gyveni jų ritmu.
Ar paskaitos universitete turi būti privalomos?
Kiek yra buvę vadinamųjų dirbančių ar nuotolinių studijų studentų, visų mokymosi rezultatai būdavo menki ir prasti. Priežastis visiškai aiški: jei neskiri laiko, negali įsigilinti ar perprasti. Nesvarbu, kur ir kas esi – nuotolinis, daug dirbantis, – jei neskiri tam laiko, kaip tu įsigilinsi?
Kaip derinate akademinę veiklą su moksliniu darbu?
Tiriamoji veikla pedagogui yra būtinas dalykas, nes savo tyrimais gali nuodugniau perprasti sudėtingus dalykus. Didžiausia problema yra laikas, ypač jei esi šeimos žmogus. Man ši problema pati skaudžiausia, reikia plėšytis, naktinėti, tad žodis „derinti“ netinka.
Kodėl pasirinkote tokį nevienareikšmį objektą – nenorminę leksiką – savo tiriamajai veiklai?
Žargoninė ir nenorminė leksika dar nėra ištyrinėta ir aprašyta kaip sistema. Taip pat man įdomi spontaninė raiška, nesutramdytas, nesunormintas kalbinis gaivalas. Leksikografiniai šios srities tyrimai leidžia bent kiek priartėti prie semantinės kalbos matricos, kuri ir teikia visą sudėtingą kombinatoriką, formuoja naujas reikšmes ir pan. Šios įžvalgos labai naudingos lingvistui, nes tada aiškiau supranti, kas yra gyva ir perspektyvu kalboje, o kas dirbtina, pritempta, idealizuota.
Dėkoju už pokalbį.
Kauno humanitarinio fakulteto inf. ir nuotr.
http://naujienos.vu.lt