„Kalbant apie lyderius negalima užmiršti ir pasekėjų. Būtent nuo jų priklauso, kokie vadovavimo metodai bus efektyvūs“, – sako psichologas Johnas Christopheris iš Brenau universiteto (JAV), Kauno technologijos universiteto (KTU) studentams skaitęs paskaitas apie lyderystę.
Mokslininko teigimu, charizma yra ne kas kita, kaip gebėjimas valdyti ir suprasti emocijas, o paklaustas, ar lyderiais gimstama, organizacijų psichologijos ekspertas atsako lakoniškai: „Tai – mitas.“ Kaip rodo tyrimai, lyderystė yra įgūdžių, kurių galima išmokti, rinkinys.
Paskaitas KTU skaitęs J. Christopheris mano, jog lietuviai studentai yra aktyvūs ir smalsūs – jie klausinėjo net apie JAV prezidento rinkimus.
„Esu keliavęs po Europą ir anksčiau, tačiau pirmąkart atvykau čia darbo reikalais. Tai – labai įdomu, kaip ir pirmą kartą apsilankyti Lietuvoje“, – džiaugiasi J. Christopheris. Lankydamasis KTU, JAV universiteto mokslininkas aptarė ir glaudesnio bendradarbiavimo gaires. Planuose – abiejų universitetų studentų ir dėstytojų vizitai, bendros paskaitos internetu ir galbūt jungtinės studijos.
Ne tas geras vadovas, kuris gerai išmano specialybę
„Jeigu yra grupė žmonių, kuriai reikia atlikti užduotį, joje visada atsiras lyderis. Tai – natūralus procesas. Tačiau formaliose organizacijose lyderis yra paskiriamas aukštesnės vadovybės, o ne iškyla natūraliai. Štai tada ir prisireikia mokytis lyderystės įgūdžių“, – aiškina psichologas J. Christopheris.
Pasak jo, dažniausiai karjeros pradžioje žmogų pastebi ir jam aukštesnes pareigas pasiūlo dėl to, jog šis moka puikiai ir techniškai atlikti darbą. Kopiant karjeros laiptais aukščiau, techninių įgūdžių reikia vis mažiau, tačiau vis daugiau reikia bendravimo, emocinių gebėjimų.
„Lyderis turi turėti puikius administracinius gebėjimus, tai yra mokėti skirstyti darbus ir tvarkyti dokumentus, jis turi turėti aukštus kognityvinius gebėjimus, tai yra užsiimti strateginiu planavimu. Tačiau svarbiausieji yra vadinamieji emociniai gebėjimai, tai, ką šiandien madinga vadinti emociniu intelektu“, – teigia JAV universiteto mokslininkas.
Ne visi lyderiai turi progą
Charizmatiniai lyderiai, apie kuriuos kalbama garsiai ir su tam tikra nuostaba, pasak psichologo, tiesiog moka ir suprasti kitus, ir valdyti savo emocijas.
„Jeigu eini susitikti su žmonėmis, kurie mėgsta savo darbą, džiaugiasi jį dirbdami, nekalbėsi apie procesus, taisyklių laikymąsi ir panašius dalykus. Tas pats galioja ir kalbant su žmonėmis, kuriems visų pirma rūpi taisyklės ir nuostatos“, – sako J. Christopheris.
Pasak jo, charizmatiniai lyderiai geba taikytis prie pasekėjų, geba atrasti būdą susisieti su daugeliu žmonių. Kita vertus, lyderiai gali turėti potencialą būti didžiais ir charizmatiškais, tačiau jeigu situacija nereikalauja iš lyderio jo geriausių savybių, jos neatsiskleis.
„Barackas Obama – puikus lyderis. Jo inauguracijos kalba, kurioje skambėjo žodžiai „Taip, mes galim“ ir kurioje jis pabrėžė, kad tik Amerikoje galėjo tiek pasiekti, yra puikus pavyzdys, kaip galima perduoti asmeninę žinutę daugeliui žmonių. Tačiau mes gyvename ne pasaulinio karo, didžiosios depresijos ar šaltojo karo laikais, todėl B. Obama neturėjo progos tapti didžiu prezidentu, tokiu kaip R. Reaganas ar J. F. Kennedis“, – mano organizacijų psichologas.
Nuo charizmos iki manipuliacijų – vienas žingsnis
Charizmatiniai lyderiai neretai kaltinami tuo, kad turi tik charizmą, bet neturi strategijos. Pasak J. Christopherio, tai – atvejai, kai lyderystės įgūdžiai naudojami manipuliacijoms. Liūdnai pagarsėjęs tokio tipo charizmatinis lyderis buvo Adolfas Hitleris.
„Naudojant lyderystės įgūdžius manipuliacijoms, tam tikros žmonių grupės patraukiamos savo pusėn kiršinant jas su kitomis grupėmis. Nenorėčiau lyginti Donaldo Trumpo su A. Hitleriu, tačiau būtent tai jis daro – sako, jog imigrantai iš Meksikos yra nusikaltėliai, tuo sukiršindamas skirtingas žmonių grupes“, – aiškina psichologas.
Vien charizmos neužtenka. Jei lyderis negali pagrįsti savo teiginių, jeigu nesilaiko duotų pažadų, anksčiau ar vėliau jis netenka pasekėjų. Pasak J. Christopherio, toks likimas laukia D. Trumpo, kuris jau keičia savo retoriką ir atsisako kai kurių savo radikalių teiginių.
Protingiems žmonėms vadovų nereikia
„Lyderio neįmanoma vertinti, jei nežinai, kas jo pasekėjai“, – teigia J. Christopheris. Jis įvardija situacijas, kuriose lyderis nereikalingas. Viena iš tokių – vadovavimas organizacijai, kurioje dirba aukšto intelekto žmonės, pavyzdžiui, akademinei įstaigai.
„Universitetų finansai turi būti valdomi kaip įmonių, nes jos turi būti tvarios. Kita vertus, jose dirba žmonės, kurie yra labai motyvuoti siekti rezultatų ir turi labai aukštą intelektą, todėl vadovavimas jiems turėtų apsiriboti gairių nustatymu, kad visi siektų to paties tikslo“, – aiškina psichologas.
Sudėtinga universitetams vadovauti ir dėl jų daugialypės veiklos: čia per dieną gali pabūti ir koncerte, ir paskaitoje, ir sporto varžybose. Jų kuriamas produktas – žinios – yra toks įvairiapusis, kad pats aukščiausias vadovas negali ir neturi gilintis į pačias smulkiausias detales, tačiau kiekvienas, vykdantis bet kurią veiklą, turi laikytis pagrindinės strateginės linijos.
„Esu dirbęs įmonėje, kuri turėjo 90 tūkstančių darbuotojų, bet kūrė tik 20 produktų. Vadovaujant verslui kur kas lengviau valdyti visus procesus, kur kas lengviau sutelkti pastangas“, – mano psichologas.
Universitetų pokyčiai neišvengiami
Vertindamas prasidedančius KTU ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto integracijos procesus, sinergiją su ISM Ekonomikos ir verslo universitetu, J. Christopheris teigė, jog tai – didžiulis iššūkis ir svarbūs pokyčiai visoms organizacijoms.
Tyrimai rodo, jog tai, kaip organizacijos priima pokyčius, priklauso ir nuo jų kultūros. Pasak amerikiečio psichologo, nelanksčiausios yra finansinės organizacijos, o pačios lanksčiausios – technologinės, nes inovacijos yra jų sėkmės variklis.
„Lietuva, kaip šalis, stipriai keičiasi ir pokyčiai neišvengiami visose srityse. Todėl natūralu, kad turi keistis universitetai. Šis procesas konkrečių įstaigų darbuotojams nėra lengvas, tačiau pokyčiai, kurie nesukelia jokios reakcijos, greičiausiai yra visiškai nereikšmingi“, – įsitikinęs Brenau universiteto psichologas.
KTU