Rugpjūčio 31 d., pasiekęs savo tikslą ir įgyvendinęs didžiąją svajonę, iš Jungtinių Amerikos Valstijų grįžo Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 5-osios komandos ugniagesys gelbėtojas Aidas Ardzijauskas. Geležinės valios ir ištvermės žmogus įveikė 5 tūkst. kilometrų nuo Los Andželo iki Niujorko. Jo trasa driekėsi per Kaliforniją, Arizoną, Naująją Meksiką, Oklahomą, Misūrį, Ilinojų, Indianą, Ohają, Pensilvaniją ir Merilendą. Šį maršrutą jis įveikė per 61 dieną.
A. Ardzijauskas svajojo ir apie Gineso rekordą – šį kelią nubėgti per 46 dienas, – tačiau nuo 1980 metų, kai vienam bėgikui pavyko tai padaryti, Amerikoje daug kas pasikeitė. „Dabar nebeleidžiama bėgti greitkeliu, kaip anksčiau. Taigi man reikėjo ieškoti šalutinių kelių, jie vingiavo kalnais kalneliais“, – pasakojo ugniagesys. O kur dar 40 laipsnių karštis, kuris vargino bėgiką didžiąją dalį trasos. Tad bėgti jam tekdavo dažniausiai naktimis. „O naktį bėgti irgi nelengva, nes kai tamsu, kūnas duoda impulsus, kad laikas pailsėti, – pasakoja jis. – Ypač pavojinga bėgti naktį kalnuotais keliais, nes automobiliai pravažiuoja visai šalia, nėra net kur pasitraukti. Į maršruto pabaigą oro temperatūra nukrito iki 28 laipsnių, tad stengiausi daugiau bėgti dienomis.“
Pasak Aido, kiekvieną dieną būdavo sunku. „Tačiau turėjau tikslą atsidurti Niujorke ir jo laikiausi. Vieną kelią keitė kitas, nežinau, kiek kartų mes nakvojome kukurūzų laukuose. Dienomis irgi ieškodavome nuošalesnių vietų. Kai nebėgdavau, laiką leisdavome patiltėse arba automobilyje. Paskutinį tūkstantį kilometrų nubėgau per 12 dienų. Kai būdavo labai sunku, sakydavau sau, kad turiu būti laimingas, nes turiu tokią unikalią galimybę. Vis tikėdavau, kad nors šiandien sunku, rytoj bus lengviau. Beje, prieš pat bėgimo pabaigą man užpūliavo kojos pirštas. Reikėjo pačiam pasidaryti operaciją. Tada iškirpau bate skylę, sutvarsčiau pirštą ir bėgau toliau, nes užsukti į medicinos įstaigą negalėjau sau leisti: nežinojau, kiek tai kainuos, o pinigai jau beveik baigėsi…“ – prisiminimais dalijosi A. Ardzijauskas.
Bėgikas teigia, jog sunkiausia jam buvo vienatvė. „Kai būdavau vienas, norėdavau su kuo nors pasikalbėti, o kai atbėgdavau, jau nenorėdavau nieko, tik valgyti ir miegoti“, – sakė Aidas. Nors šalia buvo jo pagalbininkas Martinas Romanovskis, bet didžiulis nuovargis darė savo. Aido dienas praskaidrindavo tik reti skambučiai žmonai į Vilnių: „Papasakodavau jai viską, kad nėra čia taip lengva, ir tie pokalbiai vėl mane įkvėpdavo. Žmona siuntė man vaikų nuotraukas, jos mane pradžiugindavo. Deja, internetą turėjome labai retai. Bėgant galva visiškai prasivalė, viskas išgaravo…“
A. Ardzijauską Amerikoje nustebino… skurdas. Jam teko pamatyti ne tik turistų keliais išvaikščiotą Čikagą, Niujorką, Vašingtoną: „Bėgdamas iš vienos valstijos į kitą, ypač Arizonos, Naujosios Meksikos valstijose, mačiau daug nederlingų žemių, smėlio, kalnų, daugybę apleistų namų, paliktų automobilių, 80 proc. kaimų negyvenami. Ir tie namai kartoniniai. Teko bėgti ir per indėnų rezervatą, kurio namukai irgi atrodo labai skurdžiai. Ten susipažinau su indėnais mama ir jos sūnumi. Vaikinas buvo apsirengęs maratono marškinėlius, pasirodo, jis irgi bėgo maratoną, todėl labai domėjosi mano bėgimu. Pamatę mane bėgantį, dažnai sustodavo ir policininkai. Klausdavo, ką čia darau. Kai paaiškindavau, labai stebėdavosi. O policija prie mūsų dažnai sustodavo, nes Amerikoje puikiai veikia „saugios kaimynystės“ principas. Gyventojai, pamatę kaime svetimus žmones, tuoj praneša policijai. Laimei, pareigūnai visada būdavo geranoriški.“
Bėgdamas per smėlio dykumas, mažus kaimelius ir kalnus Aidas labai ilgėjosi miestų: „Pirmasis didelis miestas buvo Sent Luisas. Bet aš jį perbėgau per 15 minučių, net gaila buvo. Tada laukiau, kol atbėgsiu į Indianapolį. Jame jau esu buvęs, kai vyko Pasaulinės policijos ir ugniagesių varžybos. 46 bėgimo dieną Indianos valstijoje surengėme susitikimą su rėmėjais iš Čikagos. Atvažiavo 6 žmonės, tai tą dieną leidau sau šiek tiek pailsėti.“
A. Ardzijauskas buvo užsukęs ir į kelias gaisrines pas kolegas amerikiečius. Išgirdę apie Aido žygį, jie tik linguodavo galvomis: „Crazy, crazy…“ Suprask, išprotėjęs…
Bėgikas maitindavosi ryžiais, kruopomis, vaisiais, daržovėmis, šokoladu, karštu vandeniu užsipildavo paruoštus makaronus. „Bent kas trečią parą stengėmės išsimiegoti viešbutyje, bėgdami per miestelius ar miestus pavalgydavome kinų, itališkų patiekalų kavinėse, greitojo maisto restoranuose. Maistui ir benzinui per visą kelionę išleidome 8 tūkst. Lt, bet jie baigėsi likus dviem savaitėms iki finišo. Teko naudoti atsargai paliktus pinigus. Beje, galonas (3,78 l) benzino Amerikoje kainuoja 3,09–3,74 dolerio. Mums daug jo reikėjo, nes net kai automobilis stovėdavo, veikdavo kondicionierius“, – pasakojo bėgikas.
Paklaustas, kaip atlaikė tokį krūvį, ar nesušlubavo sveikata per tuos du mėnesius, A. Ardzijauskas sakė, jog nežino, kas yra sveikata: „Nei bėgdamas ką nors jaučiau, nei dabar. Tik šiek tiek jaučiu energijos stygių. Sekmadienį grįžome iš Amerikos, o pirmadienį iš pat ryto jau teko vykti į darbą parą budėti. Tiesa, pabandžiau šią savaitę pabėgioti, nesisekė… Reikia sukaupti energijos, fizinės jėgos.“
Žinoma, Aido ir Martino žygis nebūtų pavykęs, jeigu ne rėmėjai. Daug padėjo Amerikos lietuviai, Lietuvos Respublikos generalinio konsulato Čikagoje darbuotojai. Po bėgimo A. Ardzijauskui buvo surengtas priėmimas ir Lietuvos ambasadoje Vašingtone. Susitikime dalyvavo ir „Anties“ lyderis Algirdas Kaušpėdas, atvykęs koncertuoti į Ameriką. Jis irgi buvo sužavėtas ir nustebintas lietuvio žygio.
Labai daug bėgikui padėjo ir buvęs Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento darbuotojas Zbignevas Karpovič, šiuo metu gyvenantis Čikagoje. Jis pasitiko Aidą ir Martiną oro uoste, rūpinosi viešbučiais, daugeliu organizacinių reikalų, priėmė nakvynės į savo namus, išlydėjo į Lietuvą iš Niujorko.
Trejus metus iš eilės A. Ardzijauskas stebino savo artimuosius, draugus, kolegas ir visus šalies gyventojus žmogaus galimybių išbandymais: 2012 m. – bėgimas aplink Lietuvą, 2013 – aplink Baltijos jūrą, šiemet – per Ameriką. Ugniagesys gelbėtojas visiems ir, svarbiausia, sau įrodė, kad nieko nėra neįmanoma. Paklaustas apie tolesnius planus, Aidas teigia ketinąs keletą metų pailsėti, pabūti su šeima, kuriai pastarąsias tris vasaras laiko likdavo labai mažai. O tada – kas žino? Beje, bėgimo per Ameriką mintis Aido galvoje brendo bemaž 12 metų, išgirdus, kad Amerikoje yra rengiami tokie bėgimai. Jam jis nuosekliai rengėsi 7–8 metus.
43 metų A. Ardzijauskas ugniagesiu gelbėtoju dirba jau 20 metų. Bėgioti pradėjo 1980 m. Jis yra bėgimo entuziastų klubo „Šviesos kariai“ narys. Iš viso jau yra nubėgęs daugiau nei 55 tūkst. kilometrų.
Nuotraukos – „Echo Life Style LA-NY“