Liepos pradžioje į Manheimo (Vokietija) Jungbušo rajone įsikūrusioje galerijoje
„Femme Art Atelier“ atidarytą bendrą parodą „Flut & Flausch“ („Potvynis ir
švelnumas“) pakvietė Vokietijoje gyvenanti lietuvių tapytoja Julija Usonienė. Kartu su
vokiečių menininke Stephanie Kolb ji pristatė savo kūrybą.
Ne kartą feisbuke buvau mačiusi Julijos marinistinius paveikslus, todėl norėjosi
juos išvysti gyvai. Fotografijas primenantys jūros vaizdai traukė akį, o smalsumą
žadino ir pati jų autorė.
Važiuodama į parodą įsivaizdavau sutiksianti savo bendraamžę – brandaus
amžiaus moterį. Buvau įsitikinusi, kad Julija yra mano bičiulės, ilgametės mūsų
draugijos narės Rasos Kazarinos draugė. Tačiau vos įžengusi į galeriją netekau žado
– priešais mane stovėjo smulkutė mergaičiukė. Būčiau davusi jai ne daugiau kaip
dvidešimt penkerius metus.
Susipažinome, trumpai pasikalbėjome. Prisistačiau, pasakiau, kad norėčiau ją
nufotografuoti, o vėliau – jei sutiks – ir pakalbinti išsamiau. Bekalbant Julija užsiminė,
jog labai jaučia mamos palaikymą.
Apžiūrinėdama paveikslus vis žvilgčiojau į susirinkusius žmones – norėjau
pamatyti Julijos mamą. Jos vis nebuvo. Užtat išvydau Rasą. Priėjau, apsikabinome –
nesimatėme gal penkerius metus. Paklausiau, iš kur ji pažįsta Juliją.
– Taigi ji mano dukra, – nusišypsojo Rasa. Antrą kartą tą vakarą netekau žado. Rasa
buvo įsitikinusi, kad tai seniai žinau.
Susitarėme su Julija susitikti po kelių dienų Švecingene, jaukiame miestelyje
netoli Manheimo, garsėjančiame įspūdingais rūmais, parku ir turtinga istorija. Laukiau
jos prie satyrinės Peterio Lenko skulptūros „Švecingeno laimės kiaulė“,
vaizduojančios meno mecenatą kurfiurstą Karlą Teodorą.
Julija atvažiavo dviračiu. Atrodė labai gražiai, tačiau, savo apmaudui, nebuvau
pasiruošusi fotografavimui. Moters veidą puošė iš jos mamos Rasos paveldėta šilta
šypsena.
Diena buvo labai karšta, todėl prisėdome kavinės terasoje, kur šešėlis ir šalti gėrimai bent kiek gelbėjo nuo kaitros.
– Julija, pradėkime nuo pradžių. Kur prasidėjo Jūsų gyvenimo kelias? Beje, kiek
Jums metų?
– Rugsėjį švęsiu 37-ąjį gimtadienį. Gimiau Templine, tuometinėje VDR. Kai buvau
dar visai mažytė, šeima grįžo į tėčio gimtinę Ukrainoje, keletą metų gyvenome prie
Luhansko. Vėliau persikėlėme į mamos gimtąją Lietuvą. Į pirmą klasę pradėjau eiti
Vievyje.
– Piešti pradėjote dar vaikystėje?
– Taip. Tėvai pastebėjo, kad mėgstu piešti ir man sekasi, todėl užrašė į meno
mokyklos Dailės skyrių. Tačiau ten ištvėriau tik porą metų.
– Kodėl?
– Man nepatiko, kad reikėdavo piešti tai, ką liepdavo mokytoja. Norėjosi daugiau
laisvės. Nusprendžiau nebeiti. Tėtis buvo griežtai prieš, bet buvau labai užsispyrusi.
– Ar šiandien nesigailite dėl tokio sprendimo?
– Gailiuosi. Manau, kad būčiau gavusi daugiau techninių žinių. Gal dabar galėčiau
tapyti daugiau – pavyzdžiui, portretus. Nors žmonių piešti netraukia, vis tiek būtų
naudinga tai mokėti.
Nors Julija meno mokyklą metė, nuo dailės nenutolo: vėliau Vytauto Didžiojo
universitete Kaune studijavo menotyrą.
– Ar šios studijos turėjo įtakos Jūsų kūrybai?
– Nelabai. Nors dailės teoriją išmanau, tapydama jokių taisyklių nesilaikau. Kuriu taip,
kaip pati jaučiu.
Baigusi universitetą, gal po metų, 2013-aisiais, Julija su tuomet dar būsimu vyru
Kęstu išvyko į Vokietiją.
– Kodėl pasirinkote būtent Vokietiją?
– Pirmiausia, mama jau buvo čia. Jau buvau pagyvenusi užsienyje: vieną vasarą,
kaip ir daugybė kitų studentų, skyniau braškes Škotijoje. Tad nutarėmė, jei jau
keliauti, tai ten, kur kažkas jau yra.
Mes atvažiavome kartą aplankyti mamos. Ji tuo metu gyveno Filipsburge. Labai
stiprų įspūdį paliko Heidelbergas, galvojome, jei kada gyvensime Vokietijoje, tai ten.
Bet taip išėjo, kad įsikūrėme Vyzentalyje. Išgyvenome apie 5-erius metus. Atvažiavus
iš Kauno, tame nedideliame miestuke atrodė labai nuobodu – nėra kur išeiti, o mes
jauni dar buvome. Tiesa, ten netoli buvo didelis, gražus ežeras, kurio dabar čia,
Švecingene, mums labai trūksta. Iš pradžių įsidarbinau Vyzentalio „Globus“ prekybos
centre, kur dirbo ir mama. Kęstas, Lietuvoje baigęs verslo vadybą, bet jau ten dirbęs
ne pagal specialybę, o reklamos srityje, įsidarbino Švecingene. Netrukus ten gavau
darbą ir aš.
Vokietijoje gyvendama, per kelis pirmuosius metus nutapiau gal keletą paveikslų
––atvažiavusi visiškai nemokėjau vokiečių kalbos, tad reikėjo lankyti kalbos kursus ir
tuo pačiu metu dirbti. Labai intensyvus laikotarpis buvo. Vis atidėliojau piešimą,
sakiau, vėliau, bet iš tikrųjų maniau, kad niekada neateis tas laikas.
– Ir vis dėlto jis atėjo…
– Staiga 2018 m. spalį nusprendėme išvažiuoti į Ispaniją. Jau prieš tai daug kartų
atostogavome Kanaruose, išmaišėm ten viską. Panorome ten pabūti ilgiau.
Pasirinkome Fuerteventūrą. Pirmas dvi savaites atostogavome. Atsirado daug laiko ir
kilo noras piešti.
Saloje išgyvenome apie 9 mėnesius. Labai daug kartų keitėme būstą, nes
susirasti išsinuomoti butą labai sunku: jiems labiau apsimoka apgyvendinti turistus,
nei pigiai išnuomoti vietiniams.
Vis matydavome, kad ten vyksta vietinių menininkų turgeliai. Kęstas padrąsino ir
mane pabandyti. Anksčiau nemėgau rodyti savo paveikslų. Mane priėmė dalyvauti
Origo Mare gyvenvietėje esančiame viešbutyje vykusiame menininkų turgelyje, vėliau
– ir penktadieniais El Kotiljo miestelyje organizuotuose turgeliuose. Iš pradžių net
neturėjau stalo, todėl savo paveikslus išsidėdavau ant vyro banglentės.
Kęstas įsidarbino kaimyno įmonėje elektriko padėjėju, o aš tik tapiau ir
pardavinėjau savo paveikslus. Nuo to laiko praėjo kokie 7-eri metai.
Klausydamasi Julijos supratau, kad būtent ten, Atlanto pakrantėje, ir gimė
dailininkė, kurios paveiksluose šiandien tiek daug jūros.
– Kaip dabar vertinate tuos pirmuosius ten nutapytus paveikslus?
– Aišku, matosi, kad buvo dar neišlavinta ranka.Bet anksčiau buvo spontaniškesni
teptuko judesiai, potepiai išraiškingesni. Dabar tapau jau atsargiau.
– Nusprendėte vėl grįžti į Vokietiją. Kodėl?
– Kaip minėjau, Ispanijoje labai sunku buvo rasti būstą, darbą, vis kraustėmės iš
vietos į vietą. Bet ir nebuvo plano ten likti, nebent labai pasisektų (šypteli). Vokietijoje
viskas daug paprasčiau, grįžę iškart turėjome darbus: išvažiuodami į Ispaniją
susitarėme, kad, jei ką, priims įmonė atgal.
Apsigyvenome Švecingene. Aš, kai grįžome, keletą metų dirbau senose
pareigose, vėliau (2024 m.) jas pakeičiau, o Kęstas įsidarbino reklamos agentūroje.
– Dabar, po Ispanijos, jau atsiranda laiko tapymui?
– Pradėjau dirbti ne visą darbo dieną ir nusprendžiau duoti sau šansą tapti
profesionalia dailininke. Net nenoriu pagalvoti apie galimybę nustoti tapyti. Vis dėlto
kūryba dažnai pareikalauja tiek daug dėmesio, kad jai tenka skirti ištisas dienas ir
savaitgalius. Todėl nuolat ieškau pusiausvyros tarp meninės veiklos, laiko su
artimaisiais ir poilsio. Tačiau užsiimant kitomis veiklomis dažnai kyla kaltės jausmas,
kad tą laiką būtų buvę galima skirti tapybai.
– Turite savo studiją?
– Deja, ne, kol kas tai tik svajonė. Tapau mūsų svetainėje. Turiu savo kampuką su
lentynomis, su mobertais.
– Kai pirmąkart pamačiau Jūsų paveikslus, pagalvojau, kad tai nuotraukos…
– Tapau sekdama nuotrauką. Tiesiog atvaizduoju, ką matau. Kartais net galvoju, kad
neturėčiau to daryti, reiktų gal tiek nesigilinti į tas detales, tapyti abstrakčiau.
– Aš žiūrinėjau kai kuriuos paveikslus iš toli, iš arti. Stebėjausi, jog turite vienu metu
turėti dvigubą regėjimą: matyti paveikslą iš arti ir tuo pačiu žinoti, kaip atrodys
atsitraukus.
– Kai nebesimato, pasididinu nuotrauką, prisitraukiu vaizdą, – Julija šypteli.
– Bet vis tiek, manau, ne kiekvienam pavyktų taip nuotrauką pakartoti. Reikia
begalinio kruopštumo, kantrybės.
– Kai žmonės tapo, paprastai paveikslą pabaigia per kelias valandas ar kelias
dienas, o aš prie savo paveikslų paprastai praleidžiu savaites. Fotorealistinė tapyba
reikalauja tikrai daug kantrybės ir laiko. Todėl dažnai pagalvoju, kad galbūt turėčiau
išbandyti laisvesnį, greitesnį tapymo būdą.
– Bet tai Jūsų išskirtinis braižas! Kaip kuriate?
– Tapydama dažniausiai klausausi audioknygų anglų kalba, ypač anksčiau, nes
norėjau pagerinti savo anglų kalbos žinias. Bet labiausiai mėgstu tylą.
Stengiuosi kiekvieną dieną tapyti, nesvarbu, yra įkvėpimas ar ne. Anksčiau, kai jo
laukdavau, ne visada kartu būdavo ir laiko, todėl ir gimdavo vos keli paveikslai per
porą metų. Mano tikslas buvo tapti „pilno etato“ dailininke, o tam reikia įgūdžių.
– O dabar?
– Vis dar tas tikslas tebėra, bet gal po truputį prarandu viltį. Anksčiau galvojau labai
optimistiškai. Nors anksčiau lūkesčiai buvo didesni, šiandien akivaizdu, kad įsitvirtinti
meno rinkoje nėra paprasta. Paveikslų pardavimai vyksta retai, o parodos ne visada
atneša laukiamų rezultatų. Pavyzdžiui, surengus didelę parodą Epelheime, netoli
Heidelbergo, nepavyko parduoti nė vieno darbo. Dažniausiai parodose lankosi
artimieji, draugai ir pažįstami, todėl pasiekti platesnį žiūrovų ratą nėra lengva.
– Žinokit, tai normalu Vokietijoje: į daugumą kultūros renginių susirenka nedaug
žmonių.
– Mažai kas eina į tokius renginius.
Anksčiau neblogai sekėsi pardavinėti internete. Dabar pasikeitė instagramo
algoritmai ir pardavimai sumažėjo. Bet visi tuo skundžiasi.
– Kiek esate surengusi parodų?
– Pirmoji, „Jūros šnabždesys“ („Flüstern des Meeres“) buvo 2021 m. Heidelberge,
kavinėje. Paskui, 2022-aisiais, Švecingeno Volkshochschulėje eksponuota paroda
„Jūros paveikslai“ („Bilder vom Meer“). 2024 m. surengiau personalinę parodą
Manheime, vykusią per 18-ąją Jungbušo meno naktį. Dabar – vėl Manheime. Taigi iki
šiol surengiau keturias personalines parodas, dalyvavau penkiose grupinėse, o nuo
2024 iki 2026 metų mano darbai eksponuojami kintančioje ekspozicijoje Kečo valčių
namelyje.
– Labai ačiū už pokalbį. Linkiu nenueiti lengviausiu keliu ir neišduoti savęs.
Kalbino Angelė Digaitytė
