Ieva Kuniskis
Gimė: Vilniuje
Gyvena: 12 m. Jungtinėje Karalystėje, iš jų 6 m. Londone
Choreografė ir šokėja
Iš Vilniaus kilusi ir Londone gyvenanti Ieva Kuniskis – choreografė ir šokėja, turėjusi jau ne vieną progą pristatyti savo kurtus šokio spektaklius plačiajai Jungtinės Karalystės auditorijai. Praėjusiais metais ji, kaip choreografė, debiutavo šiuolaikinio šokio festivalyje „Resolution!“ (Londone) su spektakliu „Gone To Get Milk“, o šiemet publikai tame pačiame festivalyje pristatė ir dar vieną savo darbą „Women’s Tales“. Šis festivalis tapo tramplinu į karjerą daugybei dabar jau šiuolaikinės choreografijos žvaigždžių. Tikime, kad ir Ievai jis padės lengviau skintis kelią į karjeros aukštumas. Kaip nutiko, kad, nepaisydama vyraujančios nuomonės, jog norint tapti šokėju reikia domėtis šokiu nuo mažumės, ji ryžosi praverti šokių pasaulio duris? Kodėl nebenori iš jo trauktis? Kas būdinga Ievos spektakliams? Ir koks apskritai yra šiuolaikinis šokis? Apie visa tai – šiame interviu.
Papasakokite, kokie vėjai Jus atpūtė į Anglijos sostinę.
Iš pradžių Anglijoje mokiausi grafinio dizaino ir tikrai neplanavau sieti darbo su šokiu. Šiuolaikinio šokio pamokas lankiau laisvalaikiu. Bet po kelerių metų fotografijos studijoje pradėjo spirgėti padai ir viską metusi persikrausčiau į Londoną studijuoti šokio. Be galo patinka šis miestas!
Ar Lietuvoje nematėte perspektyvų?
Lietuvoje šokio perspektyvų net neieškojau, važiavau į Angliją pailsėti ir pagalvoti, ką norėčiau veikti toliau (tada planavau Vilniuje studijuoti architektūrą). O sukti šokio link nutariau jau būdama Anglijoje. Nežinau, ar Lietuvoje būčiau priėmusi tokį sprendimą: tada vyravo labai stipri nuostata, kad jei nešokai nuo ankstyvos vaikystės, tai šokėjos iš tavęs ir nebus.
Šokis šiuo metu yra pagrindinė Jūsų veikla?
Šokis užima visa mano laiką, socialinį gyvenimą ir mintis. Bet dar reikia laiko įsitvirtinti finansiškai, tad papildomai dirbu fotografo asistente.
Papasakokite apie savo kelio šokio pasaulyje pradžią.
Pradėjau lankyti šiuolaikinį šokį būdama šešiolikos metų. Paskui abitūros egzaminai ir mintys apie „rimtą“ profesiją tai pristabdė. Anglijoje, dirbdama fotografijos studijoje, vėl pradėjau lankyti šokio pamokas. Kai nutariau pasirinkti šokio studijas, neturėjau vilčių su tuo sieti savo karjeros, tiesiog galvojau: „Nesvarbu, kas bus po to, bet kelerius metus, kai šokis bus pagrindinis mano užsiėmimas, man bus be galo malonu.“ Maniau, visada galėsiu grįžti prie fotografijos, tad anokia tai rizika. Bet besimokydama šokio pradėjau įtarti, kad prie fotografijos taip greitai negrįšiu…
Būtų įdomu daugiau sužinoti apie Jūsų pasiekimus.
Mano pernykštis spektaklis „Gone To Get Milk“ buvo pirmasis scenai skirtas spektaklis. Jis buvo pristatytas Londono teatro „The Place“ festivalyje „Resolution!“ ir dar keliuose Londono ir apylinkių festivaliuose. Panašu, kad žiūrovai atrado kažką sãvo šiame spektaklyje, kritikai irgi šiltai priėmė mano debiutą. Tada buvome pakviesti į „Naująjį Baltijos šokį“ (tai – savotiškas pasiekimas, nes šiame festivalyje paauglystės metais pati pažindinausi su šiuolaikiniu šokiu). Taip pat vykome į Vieną. Ši kelionė buvo ypatinga: atsivėrė akys, pamačiau, koks dar būna šokis, ką ir kaip žmonės kuria kitur, prisiminiau, kad Londonas nėra šokio pasaulio bamba.
Antrąjį spektaklį „Women’s Tales“ taip pat pristatėme festivalyje „Resolution!“, antrasis pasirodymas vyko Oksfordo šokio festivalyje, o gegužę laukia trys pasirodymai mažame jaukiame Londono teatre. Jame rodysime abu spektaklius.
Galimybė pasirodyti minėtuose festivaliuose – puikus pasiekimas.
Anglijoje, ypač Londone, tokių kaip aš (pradedančių choreografų) yra daug, tad tai, kad nuo pat pirmo spektaklio galiu pakeliauti ir prisistatyti tokiai gausybei žiūrovų, yra nepaprastai puiku!
Kaip šiuolaikinio šokio festivalyje „Resolution!“ sekėsi pirmąkart (2013 m.) ir kaip šįkart (2014 m.)? Kas pasikeitė per tuos metus? Galbūt jaučiatės tvirčiau ir drąsiau?
Pernai viską dariau tarsi užrištomis akimis, spėliodama; visiškai nežinojau, ko tikėtis, kaip ir ką organizuoti. Šįkart jaučiausi labai rimta ir suaugusi, susidariau strateginį planelį ir tikslus ir po truputį išbraukinėjau sąrašiuko punktus. Prisikviečiau teatro ir įvairių šokių organizacijų atstovų, bandau užmegzti ryšius, kurie peraugtų į kokį nors ilgalaikį bendradarbiavimą.
Po antrojo spektaklio pristatymo galiu patvirtinti – išties jaučiuosi tvirčiau!
Viename interviu esate sakiusi, kad pradžia buvo išties sunki, tačiau patekus į „Resolution!“ viskas pajudėjo. Tikriausiai buvo akimirkų, kai norėjosi nuleisti rankas? Kas Jums tada suteikdavo stiprybės?
Pradžia yra nelengva. Ir apskritai daryti karjerą nėra lengva. Bet ne dėl komforto renkasi žmonės tokią profesiją…
Stiprybės suteikė jausmas, kad labai nenoriu dirbti nieko kita. Sunkumus darbe, kurį mėgsti, įveikti yra šimtąkart lengviau.
Nors žmonėms paprastai sunku apibūdinti save, tačiau galbūt galėtumėte pabandyti bent šiek tiek papasakoti apie savo asmenybę?
Taip, tikrai sunku! Mes, žmonės, esame tokios būtybės, kurios labai nemėgsta kalbėti apie save (galbūt ne visi). Iš tiesų nesistengiu labai analizuoti savo būdo – elgiuosi ir priimu sprendimus intuityviai.
Sakyčiau, dirbdama kaip choreografė ir šokėja tapau labiau užsispyrusi. Bet tokia tapau dėl baimės dirbti nemėgstamą darbą. Turbūt ir stiprybė iš to ateina.
Jeigu Jūsų paklaustų žmogus, iki šiol nematęs šiuolaikinio šokio spektaklio, kas yra tas šiuolaikinis šokis, ką jam atsakytumėte?
Pats sudėtingiausias klausimas bet kuriam šiuolaikinio šokio atstovui! Turbūt pirmiausia reikėtų pasakyti, kad jis nuolat keičiasi. Šiuolaikinis šokis yra veikiamas kitų šokių ir meno sričių, jame galimos diskusijos ir taisyklių laužymas.
Vizualiai šiuolaikinis šokis irgi labai kinta. XIX a. pr. jis išsivystė dėl kūrėjų ir šokėjų poreikio išsivaduoti iš griežtų baleto rėmų. Bet žiūrint į Marthos Graham ir Doris Humphrey darbus dabar, atrodo, kad jie nebėra aktualūs, bet lieka svarbia istorijos dalimi. O lyginant Pinos Bausch ir Wayne’o McGregoro kūrybą galima pamatyti, kad jie yra visikai priešingi to paties meno pavyzdžiai.
Kuo Jus pačią sužavėjo ši meno sritis?
Mane sužavėjo būtent tai, kad kaip šokėjas ir choreografas gali laužyti taisykles ir kurti savąsias. Tai yra be galo plati meno forma. Kuo toliau, tuo platesnė darosi šiuolaikinio šokio sąvoka ir jis, kaip ir kitos šiuolaikinio meno formos, tampa tarpdisciplininis.
Tai, ką aš kuriu, yra artimiau fiziniam / šokio teatrui, bet tai tėra viena iš šiuolaikinio šokio formų.
Ar prisimenate savo įspūdžius iš šiuolaikinio šokio spektaklių, kai būdavote tik stebėtoja? Ar visada suprasdavote norėtą perteikti mintį?
Ne, tikrai ne visada suprasdavau ir suprantu ar priimu tai, ką norėta pasakyti. Bet visko ir neįmanoma suprasti, žiūrovai yra skirtingi ir kūrėjas negali apeliuoti į juos visus. Tai, kas vienam yra visiškai aišku, lyg juodu ant balto parašyta, kitam yra visiškai nepriimtina.
Dabar tikriausiai suprantu ir priimu daugiau nei tada, kai žiūrėdavau šiuolaikinio šokio pasirodymus Nacionaliniame dramos teatre ar per televiziją, bet esu gerokai kritiškesnė ir turiu mažiau kantrybės žiūrėti tai, kas man nepatinka.
Ar dar tebesilankote kitų pasirodymuose, mokotės iš jų? Juk būna kūrėjų, kuriems neįdomu, ką daro kiti tos pačios srities atstovai.
Žinoma! Lankausi kitų pasirodymuose ir įkvėpimo ieškodama, ir norėdama tiesiog atsipalaiduoti. Nors galėčiau eiti ir dažniau – kartais taip įsisuku į darbus, projektus, kad pamirštu, jog reikia ir smegenis pamaitinti.
Galbūt ką nors laikote sau pavyzdžiu?
Šokio srityje aš žaviuosi Pinos Bausch darbais, jos nagrinėjamomis temomis ir stilistika, taip pat „Vincent Dance“ teatru. Šių menininkų plėtojama tematika yra paprasta ir žemiška, ir jie ją perteikia taip atvirai ir nuoširdžiai, kad negaliu likti abejinga. Visiškai kitokia yra Matso Eko stilistika, bet mane keri jo sugebėjimas papasakoti istoriją.
Kas Jus labiausiai įkvepia?
Aš kuriu spektaklius paprastomis buitiškomis gyvenimiškomis temomis, tad visada stebiu, kas vyksta aplinkui: „prisirenku“ įkvėpimo iš gatvės praeivių tiek pat, kiek iš žiūrimų spektaklių, filmų ar aplankytų parodų. Didelę įtaką man daro kinematografija ir fotografės darbas – įsivaizduoju scenas tarsi nuotraukas.
Kaip gimė Jūsų spektaklis „Women‘s Tales“? Minėjote, kad idėja kilo prieš dvejus metus. Ar tiek laiko prireikė subrandinti šiai idėjai?
Taip, pirmos idėjos užsimezgė prieš porą metų, dirbant prie pirmojo spektaklio „Gone To Get Milk“. Man norisi scenoje išryškinti kiekvieno žmogaus asmenybę, kad matyčiau daugiau nei šokio techniką. Ankstesniam spektakliui sukūriau savitą scenarijų, o šįkart nusprendžiau pasiremti tikromis pačių šokėjų istorijomis.
Idėjos brandinimas užtrunka įvairiai. Kartais žinau, kaip viską daryti, bet tiesiog nebūna atėjęs tinkamas laikas užsiimti būtent tuo projektu. Tada, prieš dvejus metus, viena iš šokėjų, su kuria norėjau dirbti, išvažiavo į Japoniją. Kadangi buvau labai panirusi į spektaklį „Gone To Get Milk“, iki jo premjeros apie kitą spektaklį ir negalvojau. Bet sutikau puikių šokėjų, ir jos vėl pakurstė tą mintį.
Kaip galėtumėte apibūdinti šį spektaklį žmonėms, kad jiems gimtų nenumaldomas noras jį pamatyti?
Tai yra paprasčiausios, nuoširdžios keturių moterų istorijos. Bet tai galėtų būti bet kieno istorijos, net pačių žiūrovų. Spektaklis sudomina, įtraukia į istoriją ir į kitą pasaulį. Aš pati per premjerą net į priekį palinkusi žiūrėjau – taip įsitraukiau į tai, ką moterys pasakoja per judesį.
Reikėtų paminėti, kad šis spektaklis apie keturias moteris tikrai nėra skirtas tik moterims.
Kas Jūsų spektakliams yra bendra?
Man įdomios paprastos žmogiškos temos, buitis, gyvenimas, tai, kas matyti pro kaimyno langus. Pamatai trupinėlius ir galvoje surezgi visą istoriją. Spektakliuose visada pasirodo koks nors naratyvo siūlelis. Nenoriu jo išdėstyti nuo pradžios iki galo, bet stengiuosi kuo labiau išryškinti charakterius / personažus ir tikiuosi, kad žiūrovas atras savo naratyvą.
Vienas žmogus po spektaklio „Women’s Tales“ premjeros sakė, kad mano darbai turi labai atpažįstamą braižą – jie tuo pačiu prieskoniu pabarstyti.
Tikriausiai jau turite minčių naujam spektakliui?
Dirbant prie vieno spektaklio galvoje visada sukasi idėjų dar bet porai. Ir jos gali kilti iš niekur nieko: sėdint metro ir stebint žmones staiga gimsta kokia nors mintis, pajauti, kad ji tinka vienam ar kitam būsimam spektakliui. Todėl be užrašų knygutės iš namų neinu.
Kokios šiuolaikinio šokio tradicijos Anglijoje? Ar galima sakyti, kad čia ši meno rūšis populiaresnė nei Lietuvoje?
Šiuolaikinis šokis turi polinkį būti uždaras, vos ne elitinis, žmonės jo bijo. Man tai nepatinka. Ši meno rūšis pati įsisuko į tokį ratą, o dabar kenčia – trūksta žiūrovų, trūksta supratimo, o to rezultatas – finansinės ir infrastruktūrinės paramos trūkumas.
Dažnai žmonės sako: „Ką aš suprantu, aš nieko apie šokį neišmanau.“ Išgirdusi tai, visada bandau žmogų įtikinti, kad žiūrovas ir neturi būti specialistas: jis tiesiog jaučia, ar jam tai patinka, ar ne. Jei jis kažko nesupranta, gal aš, kaip choreografė, nesugebėjau perteikti, o gal tai tiesiog nėra to žmogaus mėgstamas stilius (kaip minėjau, šiuolaikinis šokis yra be galo įvairus), gal kito choreografo kūryba, stilistika bus netgi labai priimtinos ir suprantamos.
Lietuvoje šiuolaikinis šokis tikrai populiarus! Lietuviai mėgsta teatrą, menus. Bet šiuolaikinis šokis Lietuvoje kitoks nei Anglijoje. Tai lemia skirtinga jam daroma įtaka. Be to, Anglija – didesnė šalis, tad ir kuriančiųjų joje daugiau. Didesnis kultūrų susimaišymas taip pat turi įtakos. Aš kartais svarstau: jei kurčiau Lietuvoje, ar tokia pati būtų mano šokio spektaklių stilistika? Tikriausiai ne.
Ar šiuo metu Anglijoje jaučiatės laiminga ir gyvenamosios vietos keisti neketinate?
Šiuo metu Anglija, Londonas yra mano namai. Bet niekad negali žinoti, kas bus vėliau. Aš juk neplanavau ir į Angliją kraustytis.
Turbūt yra žmonių Lietuvoje (ne vien šeima, giminaičiai), su kuriais dar tebepalaikote glaudžius ryšius, kurie geba pasidžiaugti Jūsų pasiekimais, palaikyti, paskatinti žengti pirmyn?
Mano šeima labai artima, nors ir gyvena išsibarsčiusi. Mes visada bendraujame, aptariame mano gyvenimą ir sprendimus, padiskutuojame apie mano darbą: su tėčiu – apie kūrybinę pusę, su senele – apie praktinę. Taip pat Lietuvoje yra keletas draugų, su kuriais visada randu laikos susitikti grįžusi.
Per praėjusių metų vizitą festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ užsimezgė ir naujų pažinčių. Prieš išvykdama iš Lietuvos, turėjau mažai ką bendra su šokiu, tad dabar labai įdomu daugiau sužinoti apie gimtosios šalies šokio sceną.
Ar palaikote ryšius su Anglijos lietuviais, sulaukiate jų savo pasirodymuose?
Turiu draugų iš įvairių šalių, tarp jų ir iš Lietuvos. Kai kurie mokyklos laikų draugai dabar gyvena Londone, ilgainiui susipažinau su daugiau čia gyvenančių lietuvių. Dirbdama susipažįstu su menininkais iš Lietuvos (šokėjais, muzikantais) arba išgirstu apie juos. Labai įdomu pamatyti, ką jie veikia. Užlieja slapta pasididžiavimo banga – kūrybingi mes žmonės, lietuviai!
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Inga Nanartonytė
Fotografai: Eleanor Atkins, Milda Vasilė, D. Matvejevas, Judita Kuniskytė, Chantal Guevara, RWD