Tadas Baliutavičius
Gimė Šiauliuose, augo Kaune
Gyvena: 12 metų Londone, Jungtinėje Karalystėje
Garso ir vaizdo bangų kodavimo projektų vadovas, kovos sporto klubo „Pain and Glory“ savininkas, fotografas
Gyvenimo moto: „Gyvenime nieko nenutinka be priežasties“
Tadas Baliutavičius – žmogus, kurį pristatyti vienu sakiniu būtų išties sunku. Visų pirma – dėl jo veiklos įvairovės. Prieš dvylika metų Jungtinėje Karalystėje įsikūręs lietuvis, rodos, išties atrado savo sėkmės kelią. Net ir pats stebisi, kad viskas vyko tarsi pagal gerai parengtą planą. Nors pasirinko kompiuterių programavimo studijas, tačiau neapleido ir dar vaikystėje pamėgto kovos sporto: gyvendamas svetur toliau uoliai treniravosi, vėliau tapo kelių sporto organizacijų vadovu ir įkūrė savo kovos sporto klubą. Tad dabar sporto kovoms rengia kitus. Vis dėlto šįkart su Tadu kalbėjome ne apie jo sportinius pasiekimus, o apie dar vieną jo širdžiai artimą sritį – fotografiją. Galbūt kiek netikėta? Kviečiame iš arčiau susipažinti su ambicijų nestokojančiu lietuvaičiu ir įvertinti jo rengtos naujausios fotosesijos, kurioje siekta atsigręžti į septintąjį dešimtmetį, rezultatus.
Tadai, dėl kokių priežasčių išvykote į Jungtinę Karalystę? Kaip sekėsi joje ieškoti laimės?
Atvykau į Jungtinę Karalystę studijuoti. Ši šalis man atrodė labai paslaptinga, kaip Šerloko Holmso istorijose. Čia įsikurti sekėsi gana gerai: viskas vyko kaip pagal planą, niekada nesiskundžiau.
Kokia šiuo metu pagrindinė Jūsų veikla?
Londone turiu kovos sporto klubą „Pain and Glory“. Jame sportuoja nuo pradedančiųjų iki čempionų. Pats esu treneris. Sportuoti pradėjau būdamas šešerių metų ir tai darau jau 24 metus. Lankiau Valdo Jonavičiaus ir Romualdo Navicko, gerai Europoje žinomo trenerio, treniruotes. Pastarasis įteikė man juodąjį (4 danų) diržą.
Vis dėlto ši veikla netrukdo Jums ieškoti ir kitų saviraiškos būdų. Vienas jų – fotografavimas. Ar jau seniai esate įsitraukęs ir į šią veiklą?
Fotografija užsiimu jau senokai, tik anksčiau nuotraukų nepublikavau. Prisimenu, kaip vis žiūrėdavau savo senelio darbus.
Iš šalies atrodytų, kad fotografavimas – vienas malonumas. Bet ar tikrai? Kas sunkiausia šiame darbe?
Tai lyg kitas pasaulis, kurį sukuri pats. Iš tikrųjų tai reikalauja daug pasiruošimo. Be to, labai sudėtinga išgauti tai, ko norima iš modelio, bet viskas įmanoma. Kartais tai užtrunka ilgiau, kartais – trumpiau, bet rezultatas visada būna toks, kokio tikėjausi. Visada sakau, kad norint pasiekti tikslą negalima pasiduoti susidūrus su pirma kliūtimi. Sunkaus darbo vaisiai saldūs (šypsosi – red. past.).
Galbūt prisimenate kokių nors įdomių, linksmų situacijų iš savo darbo?
Nuotykių visada būna – nuo techninių nesklandumų iki juokingų situacijų, kurias tenka sukurti linksminant modelius ir padedant jiems labiau pasitikėti savimi. Dar niekada nenusivyliau nė vienu žmogumi, su kuriuo teko dirbti. Visi visiškai atsiduoda mano projektams.
Labai daug žiūrovų dėmesio susilaukiau fotografuodamas kostiumuotą vyriškį su dujokauke ir botais, rūkantį cigarą po tiltu. Buvo daug juoko atliekant šią fotosesiją. Visada įdomu stebėti žiūrovų reakcijas.
Papasakokite apie savo komandą, su kuria dirbate.
Kartu su manimi dirba vizažistė iš Minsko, filmavimo grupė iš Anglijos ir mano pagalbininkas – fotografas iš Latvijos. Teko dirbti su lietuvių modeliais, užsienio klientais.
Ar nėra sunku dirbti su skirtingų tautybių žmonėmis?
Manau, kad jei viskas gerai organizuota, dirbti nėra sunku, nesvarbu, kokios tautybės atstovai sudaro komandą.
Koks, Jūsų įsivaizdavimu, yra geras fotografas?
Geras fotografas – tas, kuris kuria, kuris turi originalių idėjų. Daug labai gerų fotografų buvo nuvertinti ir pripažinti tik po mirties.
Mūsų skaitytojams pristatote savo rengtos fotosesijos rezultatus. Joje stengėtės atspindėti XX a. septintojo dešimtmečio namų moterį. Papasakokite apie šį sumanymą daugiau.
Įgyvendinti šią idėją planavau jau kelis mėnesius klausydamasis septintojo dešimtmečio muzikos. Ilgokai ieškojau tinkamos vietos išreikšti savo idėjoms ir galiausiai nusprendžiau perteikti to laikotarpio dvasią papildydamas ją šiuolaikiniu akcentu.
Kas Jums padėjo įgyvendinti šį sumanymą?
Komandą sudarė nuostabūs žmonės, su kuriais ateityje tikiuosi įgyvendinti dar ne vieną projektą. Apatinio trikotažo kolekciją, atitinkančią septintojo dešimtmečio dvasią, suteikė žymi dizainerė Sonata Rapalytė. Modelį Yasmin Jobsz sutikau viename kliūtinio jojimo turnyre ir supratau, kad ji yra tinkama mergina mano projektui. Nepakartojamą makiažą atliko talentingoji Vee Kass, „Veemakeup London“ vizažistė iš Minsko.
Fotosesija buvo nuotaikinga ir, manau, sėkminga. Pamatę nuotraukas visi garsiai ištarė: „Nauja Amy Winehouse.“
Kuo Jus žavi septintasis dešimtmetis?
Septintasis dešimtmetis mane žavi spalvų ryškumu ir nuostabia aplinkos kompozicija, gyvenimo stiliumi, apranga. Kažkodėl man visada atrodė, kad tuo laikotarpiu žmonės buvo daug laimingesni. Todėl šios fotosesijos tikslas ir buvo nusikelti ten, kur smagu. O ir šiaip fotografija yra tarsi kelionė laiku. Pirmiausia padarai pasąmoninę nuotrauką, tada ją perteiki publikai.
Kokie Jūsų tolesni planai?
Aš mėgaujuosi darbu, į kurį įsitraukia daugybė skirtingų ir talentingų žmonių. Tikiuosi, kad tokių žmonių aplink mane vis daugės, nes visada stengiuosi prisidėti prie įdomių projektų, bendradarbiauti.
Dabar planuojami dar keli projektai, kuriems dizainerė Sonata Rapalytė sutiko sukurti išskirtinę aprangą. Viename jų dalyvaus ir modelis lietuvaitė Sally Sally.
Šiuo metu aš ir žmonės, su kuriais dirbsiu, užimti pasiruošimo ir planavimo darbais, būsimiems projektams reikės daug daugiau techninio ir organizacinio darbo. Tačiau labai nekantrauju kuo greičiau pradėti įgyvendinti šiuos projektus.
Taigi šiuo metu esate pasinėręs į darbus. Ar lieka laiko asmeniniam gyvenimui?
Taip, projektų turiu labai daug. Ir labai džiaugiuosi, kad vis daugiau ir daugiau žmonių prisideda prie mano idėjų įgyvendinimo. Kiekvienas naujas žmogus prideda mano kuriamiems projektams profesionalumo.
Asmeninis gyvenimas labai linksmas – daug kelionių, daug naujovių. Stengiuosi viską planuoti. Vis dėlto para galėtų būti dar bent penkiomis valandomis ilgesnė (šypsosi – red. past.). Nemažai laiko skiriu ir sportui, kad daug gerų kovotojų išleisčiau į plačiuosius vandenis.
Dėkoju už pokalbį.
Tadas Baliutavičius sulaukė puikių atsiliepimų iš savo komandos, dirbusios prie naujausios fotosesijos. Vizažistė Vee Kass teigė: „Buvo be galo malonu dirbti su labai talentingu Tadu. Jo pasaulio matymo būdas visiškai skiriasi nuo kitų fotografų, su kuriais teko dirbti anksčiau. Jis dirbo labai profesionaliai ir tiksliai žinojo, ko nori pasiekti per šią fotosesiją.“
Kaip pasakoja Vee Kass, modelis buvo išties stulbinantis, net ir neturėdama daug modelio darbo patirties ji sugebėjo viską atlikti taip, kaip Tadas ir pageidavo. Merginos išvaizda, plaukai leido labai lengvai atkurti septintojo dešimtmečio dvasią. „Baigus tvarkyti plaukus ir makiažą, ji atrodė kaip to laikotarpio mergina, išlipusi iš vintažinio žurnalo puslapių“, – teigė vizažistė. Ji taip pat išreiškė viltį ateityje dar daug kartų dirbti su fotografu Tadu ir dalyvauti jo projektuose.
Dizainerė Sonata Rapalytė, kurios gaminiai yra vienetiniai, rankų darbo, pagaminti iš šilko, šifono, prancūziško gipiūro, taip pat negailėjo gerų žodžių fotografui: „Labai džiaugiuosi, kad teko dalyvauti bendrame projekte su Tadu. Manau, viskas pavyko kuo puikiausiai. Savo gaminiais aš noriu perteikti moteriškumą, vėjavaikiškumą, išmokyti moteris pasitikėti savimi. Manau, Tadui nuostabiai pavyko tai perteikti savo nuotraukose.“
Kalbino Inga Nanartonytė
Nuotraukos Tado Baliutavičiaus