JUNGTINĖ KARALYSTĖ. Tarptautinę karjerą derina su darbu Lietuvai

Viktorija Vasiliauskaitė
Gimė Vilniuje
Daugiau nei 5 metus gyvena Londone, Jungtinėje Karalystėje; prieš tai yra gyvenusi ir dirbusi Baltijos ir Skandinavijos šalyse, Indijoje, Omane, Jungtiniuose Arabų Emyratuose
Nepriklausoma verslo ir pokyčių valdymo konsultantė, Londono Sičio lietuvių klubo prezidentė

Šiais laikais moterys verslininkės, politikės ar netgi prezidentės nebestebina. Jos sėkmingai atsiskleidžia įvairiausiose didelės atsakomybės ir ryžto reikalaujančiose srityse. Lietuvės gali didžiuotis ypač dideliu darbštumu, kuris įvertinimo sulaukia ir užsienyje. Dar kartą tuo įsitikinome bendraudami su daugiau nei 5 metus Londone gyvenančia itin veiklia lietuvaite Viktorija Vasiliauskaite, kurios karjera prasidėjo Lietuvoje. Nors dar mokydamasi statybos inžineriją suprato, kad su šia specialybe savo ateities nesies, ir tik vėliau, jau dirbdama, pradėjo semtis verslo srities žinių, dabar ji pati konsultuoja užsienio verslo atstovus. Viktorija džiaugiasi įgijusi neįkainojamos tarptautinės patirties dirbdama su didelių užsienio įmonių lyderiais, mokydamasi iš jų, nes dabar gali ne tik pritaikyti įgytas žinias savo karjeroje, bet ir dalytis jomis su Lietuva.

Jūsų karjeros kelias įdomus ir pilnas netikėtų posūkių. Tačiau pradėkime nuo Jūsų studijų. Kitaip nei daugybė tarptautinę karjerą darančių lietuvaičių, mokslus baigėte Lietuvoje.

Taip, ir vidurinę mokyklą, ir studijas baigiau Lietuvoje. Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) mokiausi statybos inžineriją, statybos ekonomiką, tačiau netrukus supratau, kad tai ne mano sritis. Bet tai, ką pradėjau, norėjau ir baigti. Įgijau magistro laipsnį. O vėliau, kai subrendau, supratau, ką noriu daryti, ėmiau mokytis verslo. Baltijos vadybos institute (Baltic Management Institute, BMI) mokiausi verslo administravimą (Executive Master of Business Administration, EMBA) ir įgijau antrą magistro laipsnį. Taip pat baigiau verslo administravimo magistro studijas Vytauto Didžiojo universitete. Kartu su mokslų kryptimi keitėsi ir mano karjera.

Kaip nuo pat pradžių sekėsi įsilieti į darbo rinką?

Įgijusi pirmąją specialybę dirbti inžiniere nebandžiau. Pradėjau dirbti valstybės tarnyboje. Tuo metu Lietuva ruošėsi stoti į Europos Sąjungą ir turėjo pasiruošti šiam procesui. Tam reikėjo jaunų žmonių, gerai mokančių anglų kalbą. Aš ir dar daugiau nei 20 žmonių nuo pat pradžių kūrėme visą Nacionalinę mokėjimo agentūrą. Tai buvo be galo įdomus darbas, apimantis įvairią veiklą: nuo informacinių sistemų, baudų, paraiškų sistemos kūrimo iki administravimo, nutarimų, aktų pakeitimų ir t. t. Iki šiol sakau, kad tai turbūt buvo pats svarbiausias darbas mano gyvenime.

Tai Jums buvo nauja, daug atsakomybės reikalaujanti sritis. Kaip sekėsi viską įgyvendinti?

Žinių tada trūko visiems, nes tai buvo Lietuvoje visiškai nauja. Šešiese sėdėjome viename kabinete, gavome Europos Sąjungos reglamentus anglų ir prancūzų kalbomis ir turėjome pagal tai sukurti Lietuvai pritaikytą Europos Sąjungos paramos fondų administravimo sistemą. Buvau atsakinga už pieno kvotas, tačiau iš pat pradžių nė nenumaniau, nuo ko pradėti. Išsiunčiau laiškus visoms su šia sritimi susijusioms ES institucijoms prašydama pagalbos. O tada ir atsirado žinių: danai ir graikai atsiliepė, nemokamai mus konsultavo. Pasikvietė mus pas save, atvažiuodavo pas mus. Vėliau atsirado ir kitų konsultuoti sutikusių specialistų. Taigi žinios įgyjamos, jeigu tik yra tam noro.

Kai viską sukūrėme, prasidėjo administravimas, buvau paaukštinta, tapau skyriaus, kuriame dirbo apie 30 žmonių, vedėja. Tuo metu pieno sektorius buvo vienas iš pagrindinių žemės ūkio sektorių ir vidaus produkcijos kūrėjų. Tai vėlgi buvo gana įdomus darbas. Jis ir paskatino mokytis verslo, nes supratau, kad jeigu noriu išplaukti į plačiuosius vandenis, bendrauti su stambiais verslininkais, turiu įgyti verslo žinių, išmokti kalbėti su jais verslo kalba. Ilgainiui viskas buvo perprasta, prasidėjo administracinė rutina. Darbas nebeteikė įkvėpimo, nesijaučiau išnaudojanti savo potencialą. Ėmiau galvoti, kaip keisti savo karjerą, kaip nušauti du zuikius vienu šūviu: ir mokytis verslo, ir dirbti. Taip nutiko, kad likimas nuvedė mane į draudimo sritį. Atsitiktinai susipažinau su įmonės „Lietuvos draudimas“ audito vadovu ir supratau, kad noriu gilintis į šią sritį ir dirbti joje. Tada buvo nesvarbu, ar man bus mokama už tai, ar ne. Susiklostė taip, kad pradėjau dirbti draudimo įmonės auditore už 70 proc. mažesnį atlyginimą nei tas, kurį gaudavau anksčiau, ir tuo pat metu mokiausi. Po dvejų metų šis rizikingas žingsnis atsipirko su kaupu. Nebebuvo dėl ko dairytis atgal. Vidaus auditoriaus darbas buvo pats geriausias mano verslo universitetas ir suteikė galimybę į visus draudimo verslo procesus pažvelgti iš vidaus ir juos perprasti.

Kaip pakrypo įvykiai, kad atsidūrėte Dubajuje?

„Lietuvos draudimas“ priklausė labai didelei globaliai įmonei. Kiekviena tokia įmonė turi talentų banką ir kasmet atsirenka iš visų padalinių žmones, turinčius lyderystės potencialo. Aš kartu su dar 20 kolegų iš viso pasaulio buvau atrinkta iš 20 tūkstančių ir taip patekau į įmonės talentų banką ir į jų lyderystės programą. Tai buvo dveji intensyvių seminarų, kelionių, projektų ir egzaminų kupini metai. Dalyvaujant programoje man buvo pasiūlytas darbas Dubajuje. Taip ir išvažiavau iš Lietuvos. Taigi mano istorija yra kitokia nei daugumos emigrantų: išvažiavau ne dėl to, kad neturėjau darbo Lietuvoje (iš tiesų turėjau labai gerą darbą) ar nepakankamai uždirbau, o dėl to, kad mane tiesiog pasikvietė. Man, kaip lietuvei ir kaip moteriai, tai buvo labai didelis įvertinimas: ne aš ieškojau, o mane kažkas susirado.

Jungtiniuose Arabų Emyratuose gyvenote ir dirbote maždaug metus. Kokios gyvenimo ir darbo toje šalyje ypatybės Jums labiausiai įsiminė?

Apie gyvenimą ir darbą ten būtų galima parašyti atskirą straipsnį. Trumpai kalbant, gyventi Dubajuje nėra blogai, jeigu turi gerą darbą. Nesvarbu, ar esi vyras, ar moteris, tave gerbs, jei darai ką nors svarbaus ir kuri pridėtinę vertę šaliai.

Tai šalis, pilna kontrastų. Ten reikia itin gerbti vietinių kultūrą, religiją, tradicijas. Jeigu esi svetimšalis, bėdai atsitikus, dažniausiai lieki kaltas. Reikia suprasti, kad ta šalis yra labai jauna, besivystanti, kad žmonių mentalitetas kitoks. Jeigu kitose šalyse elgiesi padoriai, tai Jungtiniuose Arabų Emyratuose turi elgtis itin atsargiai ir padoriai.

Už ką buvote atsakinga Dubajuje? Ir kodėl vėliau išvykote į Londoną?

Mano darbas Dubajuje buvo valdyti vienos iš tos šalies draudimo įmonių verslo rizikos vertinimo ir pardavimų sistemos kūrimo projektą. Sistemą sėkmingai sukūrėme ir verslo pokyčiai buvo įgyvendinti. Tai buvo išties didžiulis naujas projektas, keičiantis visą draudimo pardavimo kultūrą Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Jis turėjo būti plėtojamas ir kitose Vidurinių Rytų šalyse, tačiau, kadangi Jungtinius Arabų Emyratus, kaip ir visą pasaulį, ištiko ekonominė krizė, to projekto tolesnė eiga taupumo sumetimais buvo sustabdyta. Pagal sutarties sąlygas turėjau grįžti į Lietuvą, bet sulaukiau darbo pasiūlymo iš Londono. Per krizę, 2009 metais, kai daug žmonių neteko darbo, mane, lietuvaitę, pakvietė dirbti į Jungtinę Karalystę.

Tiesa, įdomu prisiminti, kad prieš apsigyvendama tiek Londone, tiek Dubajuje buvau apsilankiusi ten daugybę kartų ir sakydavau, kad yra trys miestai, kurie manęs nežavi: Amsterdamas, Dubajus ir Londonas. Amsterdamas nežavėjo dėl netvarkos, nešvaros, nesusitvarkymo su benamiais ir kt. Dubajuje mane kiekvieną dieną šokiruodavo už centus per didelį karštį dulkėse dirbantys vargšai darbininkai iš Bangladešo ar iš Indijos. Daug jų būdavo atvežtų apgaule ir iš esmės vergaudavo, kad atidirbtų už kelionės išlaidas. O Londonas iš pradžių nepatiko dėl to, kad atrodė esantis pilkas miestas, kur visi labai užsiėmę, skubantys, nesišypsantys. Tačiau kai atsirado karjeros galimybių tiek Dubajuje, tiek Londone, tiesiog negalėjau atsisakyti… O Londonas… Iš tikrųjų jau pamilau šį miestą. Tai tarsi visas pasaulis mieste. Sakoma, kad, kas pavargsta nuo Londono, tas pavargsta nuo gyvenimo.

Dažnas yra linkęs skeptiškai žiūrėti į sėkmės istorijas ir, nuvertindamas žmonių darbą, pastangas ir gebėjimus, sakyti, kad viską lemia pažintys.

Iš tiesų daug kas perskaitę sėkmės istorijas turbūt pagalvoja, kad viskas tik pažįstamų dėka. Arba tas žmogus – laimės kūdikis. Taip, ryšiai užsienyje, kaip ir Lietuvoje, iš tiesų yra labai svarbūs, bet susikurti ryšius yra ne ką lengvesnis darbas. Užsienyje rekomendacija yra be galo svarbi. Čia tave rekomenduos tik jei tai nepakenks pačių reputacijai, nes reputacija – sunkiausiai uždirbamas dalykas. Rekomendaciją gali gauti tik įrodęs, kad esi jos vertas.

Londone turbūt atsivėrė dar kitokia darbo kultūra, kitokia patirtis ir kitoks požiūris… Kaip tas naujoves priėmėte?

Londone pradėjau dirbti vienos didžiausių pasaulio draudimo bendrovių korporaciniame centre (HQ). Teko dirbti su tikrais lyderiais, žmonėmis, iš kurių galima labai daug ko pasisemti, išmokti ne tik verslo, bet ir bendravimo, lyderystės pagrindų. Darbas su šiais žmonėmis daug plačiau atvėrė mano akis. Man buvo didelis kultūrinis šokas, atsivėrė visai kitokia verslo kultūra nei, pavyzdžiui, Dubajuje. Darbas ir žmonės mane sužavėjo.

Man taip patiko, kad Jungtinė Karalystė yra atvira imigrantams, suvokia, jog imigrantai – tai vienas iš valstybės pagrindų. Šalis supranta, kad žmonių gausa sukuria paklausą, o kvalifikuoti imigrantai – dar ir vidaus produktą. Taip atsiranda didesnė pasiūla, ir taip sukasi visas verslo pasaulis. Dirbdama didelėje korporacijoje, aš nesijaučiau imigrante. Londone, ypač Londono Sityje, yra gausu kitų tautybių žmonių.

Ar kolegos domėdavosi Jūsų kilmės šalimi?

Domėdavosi. Bet tada ir supratau, kokie maži esame. Apie mus mažai žino, mes nesame pasaulyje kuo nors išskirtiniai. Jie žino, kad Jungtinėje Karalystėje yra daug lietuvių statybininkų ir pan. (ir apie juos atsiliepia neblogai), bet vis tiek dažniausiai manęs klausia, kur yra Lietuva. Lietuvoje daug šnekame apie valstybės žinomumo stiprinimą, savireklamą, tačiau reikia skirti tam dar daugiau dėmesio. Vietiniams žinoma, kad esame posovietinė valstybė, o tai, kad esame labiausiai auganti, patraukli verslui, dėl kuriamų technologijų stipri šalis, kad esame šalia didelės valstybės Lenkijos, kad galime būti tranzito tiltu, yra nedaug kam žinoma.

Šiemet buvote išrinkta Londono Sičio lietuvių klubo (LCLC) prezidente. Papasakokite apie šį klubą, jo narius ir veiklą.

Klubas visų pirma vienija panašaus mąstymo, panašių interesų turinčius lietuvius, kurie gali vieni kitiems padėti, patarti. Jį sudaro įvairiose finansų srityse dirbantys profesionalai: draudimo, bankininkystės, verslo konsultacijų, rinkodaros, audito specialistai, teisininkai ir kt. Klube yra apie 60 narių, nors manome, kad Londono Sityje dirba apie 200 lietuvaičių. Norint patekti į klubą, reikia atitikti kelis kriterijus: turi būti subrendęs kaip asmenybė ir profesionalas, galėti ir, svarbiausia, norėti dalytis savo žiniomis su klubo nariais ir su Lietuva, turėti dviejų esamų klubo narių rekomendacijas. Dar vienas kriterijus – būti lietuviu ar turėti svarbių ryšių su Lietuva, dirbti jos labui.

Kuo šis klubas prisideda prie Lietuvos gerovės kūrimo?

Klubas vykdo tris pagrindinius Lietuvai skirtus projektus. Pirmas – mūsų klubo sukurtas mentorystės projektas „LT Big Brother“. Klubo nariais negali tapti bet kas, nes klubą sudaro jau patyrę specialistai, profesionalai, bet į mus kreipdavosi nemažai jaunų žmonių, studentų, ką tik pradėjusiųjų dirbti. Tad mes pagalvojome, kad visa tai galima formalizuoti ir tapti mentoriais jaunesnei kartai. Dabar šis projektas išsiplėtė iki pasaulinio projekto: turime apie 140 mentorių ir daugiau nei 200 studentų. Kadangi patys esame užimti žmonės ir negalime suspėti visko koordinuoti, mums į pagalbą atėjo „Globalios Lietuvos lyderiai“ („Global Lithuanian Leaders“).

Lietuva dažnai skatina emigrantus prisidėti prie Lietuvos gerovės kūrimo. Taip, mes norime prisidėti ir tai darome taip, kaip mokame ir galime. „LT Big Brother“ yra projektas, prie kurio mes patys, neraginami valdžios ar verslo, dirbame norėdami pasidalyti savo žiniomis su Lietuva. Negalime pasakyti, kiek studentų gaus naudos iš šio projekto, viskas priklauso nuo to, kiek kiekvienas norės ir sugebės pasiimti. Bet svarbiausia, jog jauniems žmonėms suteikiama galimybė tartis ir konsultuotis su juos dominančių sričių profesionalais, dirbančiais užsienyje, spręsti kilusias problemas, gauti patarimų, kaip elgtis per darbo pokalbį, kaip spręsti konfliktus darbe, ar paprašyti pasidalyti turimais ryšiais ir pan.

Kokie kiti du minėtieji projektai?

Antrus metus vykdome LCLC narių paskaitų projektą. Jo esmė – bendradarbiauti su Lietuvos universitetais ir dalytis savo tarptautine patirtimi su studentais. Vėlgi vadovaujamės Dž. Kenedžio mintimi: „Neklausk, ką valstybė gali duoti tau, paklausk, ką tu gali duoti savo valstybei.“ Grįžtame į Lietuvą pakankamai dažnai ir skiriame laiko atvykti į universitetus ir paskaityti paskaitas apie tai, ką darome praktiškai. Esu sukaupusi nemažai didelių projektų, organizacinių pokyčių valdymo srities žinių ir patirties ir mielai papasakočiau, kaip viskas vyksta, su kokiais sunkumais susiduriama. Mes labai tikimės, kad ši iniciatyva sulauks daugiau universitetų dėmesio ir studentai galės pasiklausyti praktiškų LCLC klubo narių patarimų.

Taip pat jau kurį laiką bendradarbiaujame su organizacija „Lietuvos Caritas“. Prieš tai kelerius metus padėję Motinos ir vaiko namams, nuo šių metų pradėjome dirbti su tos pačios organizacijos kuruojamais vaikų ir paauglių centrais. Į vaikų ir paauglių centrus vaikai ateina pabūti ramioje, saugioje aplinkoje, padaryti namų darbų, pažaisti su bendraamžiais. Mūsų manymu, tai yra nuostabi prevencinė priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią galimiems neigiamiems padariniams, o ne taisyti jau padarytas klaidas. Jiems suteikiama įvairių papildomų galimybių, vykdomi skatinimo ir ugdymo projektai. Pavyzdžiui, už gerai atliekamus namų darbus, pagalbą kitiems ir pan. galima rinkti specialius ženklelius ir vėliau juos iškeisti į keliones, kitokias dovanas. Vaikams čia tarsi sukurta visa gyvenimo mokykla. Mums tokia koncepcija labai patinka. Šiemet nusprendėme surengti vaikams ir jų mamoms išvyką Motinos dienos proga. Vežėmės maždaug 30 vaikų kartu su jų mamomis iš nedidelių miestelių į Vilnių, aplankėme prezidentūrą, Valdovų rūmus. LCLC nariai leido su vaikais laiką, pasakojo apie mokslus, karjerą Londone. Taip pat parėmėme išvyką prie jūros. Ketiname surengti ką nors panašaus ir Tėvo dienos proga. Norime suteikti vaikams ir jų šeimoms įspūdžių, sudaryti galimybę pabūti kitokioje aplinkoje, daugiau pažinti, pamatyti, juos įkvėpti.

Dirbdami su šeimų, vaikų centrais, matome, kad būtų labai šaunu, jei verslininkai prisidėtų prie labdaros ir paramos organizacijų ne tik finansiškai, bet ir savo vadybos žiniomis, nes labiausiai ten stinga vadybininkų. Vietoje 1000 litų kai kuriais atvejais geriau skirti dvi valandas per savaitę ir padėti labdaros organizacijoms tvarkytis vadybos srityje, patarti, kaip surinkti reikiamų lėšų, kokius projektus rengti, kaip išnaudoti viešųjų ryšių galimybes ir kt.

Ką, Jūsų nuomone, Lietuvoje reikėtų keisti?

Mano nuomone, reikia galvoti, kaip užauginti Lietuvą – kaip į ją pritraukti žmonių. Gyventojų šalyje greitai mažėja. Jeigu mažėja žmonių, mažėja paklausa, nėra kam parduoti sukuriamų paslaugų ir produktų, taip valstybės ekonomika lėtėja. Tai itin atsiliepia smulkiajam verslui. Didelės įmonės gali pasitraukti į kitas valstybes, o joms persikėlus iškeliauja ir į valstybės biudžetą sumokami mokesčiai. Reikia pradėti galvoti apie kokybiškos imigracijos skatinimą. Suprantu, kad tai yra labai prieštaringa tema. Mūsų istorija mums neleidžia lengvai į tai žiūrėti, nes mes dar taip neseniai išsivadavome iš priespaudos ir norime išlikti nepriklausoma, gryna tauta. Bet viskas turi savų pranašumų ir trūkumų. Galime pasimokyti net iš tokių šalių, kaip Jungtinė Karalystė, kuri nesuvaldė imigracijos. Ji dėl to turi didelę problemą, bet kartu turi ir naudos. Manau, Lietuva turi atvirai kalbėti apie tai, kaip paskatinti protų imigraciją – juk nebūtinai emigrantai gali būti tik žemos kvalifikacijos darbininkai. Labai sveikintinas pavyzdys – britų aukštųjų mokyklų filialų steigimas Klaipėdoje. Kokia bus to nauda Klaipėdos miestui? Kokybiška imigracija, studentų būsto nuoma, perkamas maistas, benzinas, mokestis už mokslą, tikimybė, kad dalis tų žmonių vėliau liks ir dirbs universiteto laboratorijose, kurs darbo vietas Lietuvoje. Tai puikus kokybiškos imigracijos pavyzdys.

Jūsų su Londono Sičio lietuvių klubu vykdoma veikla yra pagirtina. Ar nėra skaudu, kad vis dėlto dažnai apie gražias užsienio lietuvių bendruomenių iniciatyvas Lietuvos visuomenė nesužino ir apie emigrantus susiformuoja gana vienpusę nuomonę?

Neseniai teko išgirsi įspūdingą visų kartų emigrantų skaičių – apie pusantro milijono. Tai yra milžiniška armija žmonių, kurių dalis nori prisidėti prie Lietuvos kūrimo. Yra daugybė galimybių tai daryti. Vieni gali dalytis patirtimi paskaitų metu, kiti – patardami savo kolegoms ir draugams. Jeigu mes sugebėtume sutelkti emigrantus ir gyvenančiuosius Lietuvoje dirbti kartu, tai būtų labai naudinga mūsų šaliai, naudinga mums visiems. Dabar valstybė tikrai rodo iniciatyvą megzti, palaikyti ryšius su emigrantais įgyvendinama daug įvairių programų (pavyzdžiui, „Globali Lietuva“), tačiau trūksta informacijos apie tai, žiniasklaidos įsitraukimo. Būtų gražu, jeigu didieji mūsų portalai skleistų daugiau gerų žinių apie emigrantus, nes daug neigiamos informacijos žiniasklaidoje formuoja atitinkamą visuomenės nuomonę apie juos. Vis dėlto pastaruoju metu, manau, padėtis šiek tiek gerėja.

Ar svarstote apie grįžimą į Lietuvą?

Manau, kad jau esu grįžusi į Lietuvą. Nes grįžimas į ją šiais laikais nebūtinai reiškia fizinį buvimą šalyje. Aš jau dirbu Lietuvai per programą „LT Big Brother“, per labdarą, su malonumu pasidalyčiau žiniomis su studentais. Galima sakyti, kad viena koja esu Lietuvoje, kita koja – čia. Taip aš galiu ir dirbti savo darbą, ir padaryti daugiau savo gimtajai šaliai, negu galbūt padaryčiau gyvendama joje. O ir fiziškai aš kažkada tikrai grįšiu į Lietuvą.

Turbūt darbas ir visuomeninė veikla retai leidžia Jums atsikvėpti. Vis dėlto įdomu, kaip atrodo Jūsų laisvalaikis.

Labai mėgstu slidinėti. Pusiau profesionaliai daug metų užsiėmiau kalnų ir vandens slidinėjimu. Visada, kol tai dariau, buvau Lietuvos trejetuke, netgi esu buvusi Lietuvos čempione. Kadangi kažkada dirbau trenere, stengiuosi to pamokyti ir kitus LCLC narius. Už šias pamokas jie dažnai atsidėkoja paremdami LCLC labdaros fondą. Taip pat domiuosi Lietuvos ir pasaulio politika, tai – naujas mano pomėgis.

Galbūt sportas padėjo ugdyti Jūsų veržlumą ir karjeros srityje… Yra tyrimų, rodančių, kad fizinis aktyvumas vėliau gali padėti siekti karjeros aukštumų.

Bendraudama su kitais verslo žmonėmis, iš tiesų pastebiu, kad ir jų dauguma yra profesionaliai sportavę. Sportas, manau, iš tiesų suteikia veržlumo. Jeigu sporto srityje nepasisekė, ruošiesi kitoms varžyboms. Jei nepasisekė darbe – įvertini, ką padarei ne taip, pasiruoši geriau ir žengi toliau.

Dėkoju už pokalbį.

Inga Nanartonytė
Nuotraukos iš asmeninio Viktorijos Vasiliauskaitės archyvo