Jurga Lago – debiutuojanti lietuvių autorė, juvelyrikos namų YURGA įkūrėja. Savo pirmajai knygai „Lietaus žemė“ skyrė ne vienus metus kūrybinių ieškojimų. Gimusią idėją apie mitologija paremtą knygą realizavo iki pat viršelio, leidyklai „Nieko rimto“ tereikėjo ją išleisti. Jurga dalijasi mintimis apie „Lietaus žemę“, kūrybą, skaitymą, vaikystę bei svajones.
Rašyti knygas dabar madinga. Bet Jūsų kūrinio istorija prasidėjo prieš 5 metus. Kas tada Jus, veiklią, užimtą moterį, paskatino sėsti rašyti?
Nieko nedarau vien todėl, kad tiesiog šovė į galvą, užsimaniau, ypač jeigu „tai madinga“. Kaip tik atvirkščiai – dažnai einu prieš srovę, stengiuosi užsiimti tik įdomia, prasminga veikla ir jau galiu leisti sau didžiulę prabangą – daryti tai, kas man atrodo įdomu ir reikalinga. Kadangi esu dizainerė, turiu sekti madą, jos tendencijas ir kaitą tam, kad tiksliai žinočiau, kas bus patvaru, ilgalaikiška, kas nereaguos į stiliaus ir mados kaitą. Esu atsakinga vartotoja, jau keletą metų propaguoju veganišką gyvenimo būdą ir stengiuosi negaminti beprasmių, nereikalingų daiktų – pasaulis ir taip jų pilnas, – mano kūriniai ateina į gyvenimą tik tada, kai tiksliai žinau, kad jų reikia, kad jie yra prasmingi, kad tai nebus dar vienas bereikšmis madingas barškalas, teršiantis mūsų aplinką visomis prasmėmis.
Taip pat ir su rašymu. Rašiau nuo pat vaikystės, lygiai taip pat, kaip ir piešiau. Kiek tik save prisimenu. Priklausiau Klaipėdos literatų klubui, o 18 m. laimėjau Lietuvos jaunųjų literatų konkursą… Tačiau kažkuriuo gyvenimo momentu žmogus privalo rinktis, ir aš pasirinkau piešti – būti dizainere, kurti papuošalus. Tačiau visada rašiau – koncepcija man visuomet buvo itin svarbi, o piešinius lydėdavo tekstai. Mano kolegos, pažįstami tikriausiai nė kiek nenustebo, kai išleidau knygą.
Apie rašymo madingumą ir visokią beprasmę, nereikalingą (ar tik „šiaip gražią“) kūrybą nenoriu net kalbėti – priklausau tai kūrėjų kartai, kuri gerbia profesionalumą, yra labai kritiška ir reikli – pirma sau, paskui kitiems – ir niekada nekurs, negamins ir nepaleis klykdami į pasaulį jokio kūrinio vien tik tam, kad patiems atrodo gražu ar gerai. Tas neatsakingas šiandieninis visų gaminimas, rašymas, įsivaizdavimas, kad kiekvienas gali kurti, skandina mus šiukšlyne – daiktų, knygų, visokių garsiai rėkiančių asabų (jie dažnai tai vadina kūryba). Šiandien neoliberalioje mūsų aplinkoje, žodis „kūryba“ yra tiesiog netekęs savo prasmės, nes kuria ir manikiūrininkė, ir ūkininkas, ir verslininkas (visi, kurie ką nors gamina ir uždirba pinigus), o tiesioginio pelno dažnai neuždirbanti tradicinė kultūra ir menas kukliai pasitraukia į šalį, duodami kelią šniokščiančioms šlamšto upėms.
Knygą rašiau ilgai, ją vertino man svarbūs autoritetai (pirmiausia paaugliai), o tada išdrįsau ją paleisti į gyvenimą.
Kaip, kur gimė knygos idėja?
Neatsimenu. Kažkada seniai. Nešiojausi ją mintyse, kol atėjo jos valanda… O šiaip visada turiu daugybę idėjų – esu hiperaktyvi ir turiu taisyklę – tos idėjos, kurios nedingsta laikui bėgant, kurių „neišaugu“, nepamirštu, nenukišu, būna realizuojamos. Lėtai, atsakingai, neskubant, kaip ir viskas, ką aš darau.
Esu atspari pastaruoju metu plintančiai „patriotinio entuziazmo infekcijai“ (Stefan Zweig), tačiau kartu manau, kad ir būdami mažutė, jauki, „naminė“ šalis esame ypatingi ir įdomūs pasauliui. Mūsų gamta, kalba, užsispyrimas, sugebėjimas išlikti bet kokiomis velniškomis sąlygomis, kaip ir prisitaikėliškumas, bailumas, polinkis eiti su stipresniais, nugalėtojais… Mane slegia žmogaus įgimtas noras pjautis ir kariauti – žmonijos istorija, kuri yra tik karų istorija. Jėga, kuri nori kariauti, visuomet yra veržlesnė už taikingąją pusę, be to, ją veja materialiniai interesai. Noras kariauti ir SĄMONINGAI duoti vienas kitam į snukį yra būtina žmogiškumo sąlyga, skirianti mus nuo žvėrių. Tada kristi po kojomis tam, kuris liko stovėti… Kai šiandien pasaulyje tiek išsilavinusių žmonių, ateis diena, kai viskas ims keistis: kai kautis, pjautis ir luptis ims darytis GĖDA, kai šalis valdantys karingi bepročiai ir vidutinybės ims trauktis, kai apsivilkti kario uniformą bus nusikaltimas, o nykios karų šmėklos, apsėdusios žmogaus būtį, taps praeitimi…
Kiek knygoje tikrų faktų, realios istorijos?
100 % realiai taip Lietuvoje ir buvo – niekas negali paneigti, o jeigu nesiliausime, ir vėl taip bus.
Kiek charakterių iš Jūsų gyvenimo, artimos aplinkos buvo perkelta į knygą?
Piešėjai sako, kad, piešdamas žmogaus portretą, dailininkas visuomet nupiešia save – kiekvienas ne veltui tai darome skirtingai… Tas pats ir su personažais rašant: aš rėmiausi konkrečiais žmonėmis – taip lengviau, įtikinamiau, ten didelė dalis ir manęs, žinoma.
Knyga pristatoma kaip skirta paaugliams. Galbūt taip ji liks nepastebėta vyresnių, kuriems irgi gali būti įdomi?
Knygą rašiau suaugusiesiems, tačiau įvilkau į apgaulingą rūbą – paaugliams – todėl, kad būtent ši auditorija sugeba mąstyti kitaip, sugeba priimti žinutę, jie dar nėra išmokę meluoti, dar nebūtinai eis su minia, nėra įvaldę savęs ir kitų apgaudinėjimo meno. Suaugusiam žmogui ši knyga tikrai bus įdomi – ji kalba apie visiems mums svarbius dalykus.
Kuriate labai grakščius, subtilius ir elegantiškus papuošalus, o knygoje kalba aštri ir tiesmuka. Kaip Jums tai pavyksta? Ar galėtumėte sakyti, kad Jūsų asmenybė irgi ryškiai duali?
Visada buvau kovotoja. Labai pastabi, subtili, elegantiška, tačiau kovotoja. Man tai padeda kurti – dažnai po paprasta forma, atrodo, nereikšmingomis detalėmis, slepiasi paslaptinga kūrinio esmė ar idėja, kuri nėra tokia paprasta, kokia gali pasirodyti iš pirmojo žvilgsnio. Ne veltui mano kūrybos moto yra banalus – grožis slypi paprastume. Kiekvienas kūrėjas žino – tai sudėtingiausias uždavinys: nedaugžodžiauti, išgryninti formą ir turinį, pasakyti pačią esmę. Ir palikti vietos žiūrovams, skaitytojams…
Metams bėgant supratau, kad man be galo svarbus žmogaus gebėjimas JUOKTIS. Iš savęs, iš pasaulio, iš negandų. Tik taip gali būti objektyvus, o kartais tik taip įmanoma tiesiog neprarasti sveiko proto, humoras – lengvas, subtilus ir taiklus – yra galingas ginklas.
Ar kūrybai Jums reikalinga specifinė aplinka ar koks nors daiktas, ritualas? Ar griežtai atskiriate skirtingų darbų erdves (t. y. kai rašote ir kai kuriate papuošalus)?
Ir taip, ir ne. Rašau dažnai savo „darbo lovoje“, vakarais. Kartais taip įsijaučiu į rašymą, kad paskui bijau miegoti. Kartais negaliu sustoti – mintis veja mintį, o kartais kankinuosi ir negaliu nieko parašyti. Man reikia įkvėpimo. Rašydama apie Lietuvos miškus ten ir sėdėjau – kad jausčiausi būtent taip, kaip, mano įsivaizdavimu, turėtų jaustis mano personažas, – ieškau panašių vietų. Kad būtų šalta, drėgna, gūdu. Kad matyčiau gyvius, samanas, dvokiantį, stovintį raistą… O keisčiausia, kad viską radau!
Papuošalus kuriu savo studijoje. Tačiau vienu prisėdimu negimsta niekas – aš daug keliauju, daug minčių ateina tiesiog vaikštant. Visuomet turiu su savimi užrašų knygelę – ten, prie kiekvieno kliento vardo, yra daugybė piešinukų. Man reikia laiko – kartais atrodo, kad tiksliai žinau, ką reikia daryti, pradedu, imame daryti, tačiaus kartais baigiu visiškai priešingu kūriniu. Kuriu žmonėms – daiktai turi „prilipti“ ir nepaleisti. Turi būti prasmingi… Nieko negaliu padaryti iškart, greitai…
Kokia buvo Jūsų mėgstamiausia istorija, kai buvote maža?
Būdama maža skaičiau labai daug. Net lovą buvau uždegusi skaitydama naktį. Nepamenu savo mėgstamiausios vienos knygos. Gal A. Lindgren „Broliai Liūtaširdžiai“.
Ką patartumėte vaikui, kuris šią minutę svajoja tapti rašytoju?
Nežinau. Daryti tai, kas jam tikrai patinka, – sekti ženklus gyvenime: jeigu darysi tai, kas tave džiugina, traukia, kam jauti aistrą ir pašaukimą, būtinai tapsi tuo, kuo nori. Niekada nesistenk būti toks, kokį tave nori matyti aplinkiniai. Ir visai nesvarbu, kas tie „jie“ – tėvai, matematikos mokytoja ar mokyklos direktorius, – pirmiausia turi būti sąžiningas pats sau ir daryti tai, kas tikrai patinka ir sekasi, o visa kita ateina gana nuosekliai savaime. Lietuvoje gajus krikščioniškasis „sunkaus darbo ir gyvenimo“ kelias gali nuvesti klaidinga kryptimi. Neskubėk. Dažnai reikia sustoti. Pasėdėti parke ant suoliuko pačiam su savimi, nebėgti į šimtus būrelių ir nelėkti ten, kur kiti stumia, – pasiklausyti paukščių parke, pasižiūrėti į pro šalį lekiančius šimtus automobilių, praeivių ir paklausti savęs – KAM rašyti, ar tai ką nors pakeis, ar kam nors gali būti įdomi mano siunčiama žinutė…
Būti pastabiam, klausiančiam, kritiškam…
Kodėl paaugliai turėtų laisvalaikiu skaityti?
Nes tik skaitančio žmogaus sistema ar šiaip inertiškas gyvenimas netampys už virvučių kaip kvailos marionetės. Nes tik mokantis rasti informaciją, ieškantis atsakymų žmogus mokės teisingai pasirinkti. Tik žinantis, informuotas, suprantantis (ar bandantis suprasti) žmogus mokės įvertinti pačius paprasčiausius (svarbiausius) dalykus gyvenime, kurie dažniausiai būna esminiai ir kurių mes nepastebime informacijos šiukšlyne. Skaitantis žmogus nebėgs su minia – jis visada mokysis iš pačių geriausių, bendraus tik su pačiais protingiausiais – su tais, kurie turi ką pasakyti, – su rašytojais.
Papasakokite apie ryšį su knygomis Jūsų šeimoje. Ar skaitote knygas savo vaikams?
Visi mūsų šeimoje skaito. Keliomis kalbomis. Aistringai. O kai kurie yra netgi, sakyčiau, priklausomi nuo skaitymo…
Gal galite pasidalyti su skaitytojais 3 įdomiais faktais apie save?
Esu žemaitė, gimusi Telšiuose, ir dar moku žemaitiškai kalbėti (nežinau, ar tai skaitytojams įdomus faktas).
Mano kūrybos simbolis yra mažas simpatiškas paukštelis, ir aš jau ketvirtus metus nesuvalgiau nė vieno paukščio. Tiesiogine prasme – pasirinkau veganizmą.
Mėgstu pajuokauti. Ypač iš nusistovėjusių, rimtų, nekvestionuojamų dalykų… tad gal dar įdomus ir juokingas vienas faktas: kai buvau pakviesta į vakarienę pas Ispanijos karalius, susilažinau su draugais iš vieno didžiulio dalyko, kad išdrįsiu vietoj rankinuko pasiimti tokį permatomą depiliatoriaus dėklą. Taip ir padariau – tai liko nuotraukose. Buvo daug smagaus juoko, o kartu ir adrenalino… (tiesa, depiliatoriaus dėklas buvo stilingas).