Tuo pačiu mobiliuoju telefonu žmogus vidutiniškai naudojasi apie 1,5 metų. Vėliau jis perduodamas šeimos nariams arba tiesiog dūla stalčiuje. Greičiausiai dažnas net nesusimąstome, kad mobiliojo telefono mikroschemose naudojami brangieji metalai (auksas, sidabras, platina) ir kitos medžiagos gali būti perdirbamos bei panaudojamos pakartotinei gamybai. Tokiu būdu nebūtų eikvojami gamtiniai ištekliai, o gamybos sąnaudos taptų daug mažesnės.
Pasak Mobiliųjų telefonų techninio centro (MTTC) remonto departamento vadovo Andriaus Mieželio, nebereikalingus ar sugedusius mobiliuosius telefonus lietuviai priduoda itin vangiai, o tai labiausiai lemia seni įpročiai.
„Tikslios statistikos Lietuvoje apie perdirbamų telefonų kiekį nėra. Tačiau, vien tik Elektronikos platintojų asociacijos (EEPA) duomenimis, visame pasaulyje yra perdirbama tik apie 20–25 proc. panaudotų telefonų. Lietuva – ne išimtis“, – sako jis.
A.Mieželio teigimu, pagrindinės tokių tendencijų priežastys gali būti kelios. Visų pirma, apie tai nėra pakankamai informacijos. Įtakos tam, kad telefonai perdirbimui atiduodami retai, turi ir įsisenėjęs žmonių mąstymas: o gal dar prireiks.
Vis dėlto seną įrenginį priduoti nėra sudėtinga. Tai galima atlikti buitinės technikos ir elektronikos parduotuvėse bei atskirose kompanijose, kurios surenka ir saugiai perdirba elektronines atliekas. MTTC taip pat teikia naudotų, sugedusių telefonų ir planšečių surinkimo ir supirkimo paslaugą“, – teigia A. Mieželis.
Perdirbimui skatinti – įvairios motyvavimo priemonės
Eksperto teigimu, mobiliųjų telefonų perteklių gali sumažinti perdirbimą skatinančios motyvacinės priemonės bei modulinių telefonų atsiradimas.
„Remiantis statistika, telefoną dažnas keičia kas 20 mėnesių. Tačiau nebūtinai po to laiko įrenginiai yra perdirbami. Jie gali patekti ir į antrinę rinką, kur ir toliau gali būti naudojami kito savininko. Pagrindinės tokio įrenginio keitimo priežastys yra naujos technologijos ir geresni technologiniai sprendimai naujuose modeliuose. Žinoma, tai gali būti ir mados reikalas. Būtent dėl šios priežasties susiduriama su nenaudojamų telefonų pertekliumi“, – tikina jis.
Anot A. Mieželio, remiantis užsienio gerąja praktika, telefonų perteklių mažinti galima pasitelkus motyvacines priemones, kai už priduodamą telefoną sumokama, suteikiamos nuolaidos naujiems įrenginiams įsigyti. Taip pat išplėtojant mobiliųjų telefonų surinkimo punktus (nuo surinkimo-supirkimo punktų parduotuvėse iki elektroninių sprendimų).
„Beje, problemą sumažintų ir modulinių telefonų atsiradimas. Tada morališkai ar techniškai pasenusią detalę būtų galima lengvai pakeisti nauja, geresne, nekeičiant viso įrenginio“, – pasakoja ekspertas.
Problemos sprendimo būdai – jaunosios kartos rankose
MTTC remonto departamento vadovui antrina ir Kauno technologijos universiteto (KTU) Cheminės technologijos fakulteto Aplinkosaugos technologijos katedros vedėjas Linas Kliučininkas.
Jo teigimu, senų telefonų perdirbimas prisidėtų prie gamtinių išteklių saugojimo, o užsienyje sėkmingai veikiančios priemonės galėtų būti lengvai pritaikomos ir Lietuvoje.
„Pastaruoju metu pastebima tendencija naudotus lyderiaujančių kompanijų telefonus atnaujinti, suteikiant jiems ankstesnę prekinę išvaizdą ir parduoti už mažesnę kainą. Tam vartojamas angliškas žodis „refurbrishment“ (liet. atnaujinimas)“, – teigia L. Kliučininkas.
Pasak jo, tokia praktika gali būti pritaikyta ir Lietuvos rinkoje. Užsienyje panašaus pobūdžio įmonių yra nemažai. Lietuvoje, deja, ne. Tokiu būdu mažinamas brangiųjų metalų, polimerinių medžiagų švaistymas“, – tikina KTU profesorius.
„Viliamės, kad naujų sprendimo būdų atras Tvariosios inžinerijos ir Ekotechnologijų studijų studentai. Šios specialybės absolventai gali pasiūlyti technologinius sprendimus, kaip atgauti ir pakartotinai panaudoti medžiagas bei energiją, kartu sumažinant ir aplinkos taršą. Manau, kad tai viena iš perspektyviausių XX a. specialybių, iš esmės prisidedanti prie planetos išsaugojimo“, – sako L. Kliučinskas.